Kai žvelgiame į savo augintinių akis, dažnai kyla klausimas: ar jie tikrai turi kažką daugiau, nei instinktą? Ar gyvūnai jaučia, mąsto, ar jie suvokia pasaulį taip, kaip mes – tik galbūt kitaip? Viduramžių mistikė Hildegarda iš Bingeno, viena drąsiausių savo laikmečio mąstytojų, siūlo nepaprastai intriguojančią mintį: gyvūnai turi „proto šviesą“. Kas tai per šviesa – ar ji prilygsta žmogaus sielai, o gal tiesiog atspindi pačią gyvybės paslaptį?
Įsiklausykime į Biblijos žodžius: Pradžios knygoje parašyta, kad gyvūnams, kaip ir žmonėms, Dievas suteikė „gyvybės kvapą“ – hebrajiškai „nefeš chaja“. Tai ne eilinis žodis. Juo įvardijama pati gyvybės esmė, sąmoningumas, gebėjimas jausti, patirti džiaugsmą, skausmą, ryšį su aplinka. Vadinasi, Biblijoje ir gyvūnai, ir žmonės gyvena tuo pačiu „Dievo įkvėpimu“, toje pačioje egzistencijos plotmėje.
Hildegarda gyveno laikais, kai oficiali Bažnyčios teologija dar griežtai skirstė gyvas būtybes į „dvasingus žmones“ ir „bedvasius gyvūnus“. Tačiau ji drąsiai įžengė į gilesnius filosofijos vandenis ir pareiškė, kad gyvūnai turi ne tik instinktus, bet ir kažką panašaus į protą – savotišką sąmonės atspindį, kurį ji vadino „proto šviesa“. Tai nėra racionalus protas, kokį turi žmogus, bet tai nėra ir paprastas instinktas. Tai kažkokia tarpinė, subtili būklė – gebėjimas suvokti pasaulį, prisitaikyti, reaguoti, kurti ryšius.
Tačiau kyla klausimas – ar šita Hildegardos proto šviesa jau prilygsta sielai? Ar gyvūnas, turėdamas tokią šviesą, yra artimesnis žmogui, nei iki šiol manėme? Teologiškai siela suvokiama kaip amžinas, Dievo duotas pradmuo, kuris nemiršta su kūnu, o iškeliauja pas savo Kūrėją. Tačiau Hildegardos „proto šviesa“ nebūtinai reiškia nemirtingumą – tai veikiau sąmoningumo, buvimo ir dalyvavimo pasaulyje forma, kurią suteikia pats Dievas, bet kuri galbūt nėra skirta amžinybei, kaip žmogaus siela.
Galbūt Hildegarda nori mums pasakyti štai ką: gyvūnai yra ne mažiau gyvos būtybės nei mes – jie jaučia, kenčia, myli ir džiaugiasi. Jie nėra mūsų vergai, bet partneriai ir bičiuliai šiame pasaulyje, ir jų gyvybė nusipelno pagarbos būtent dėl šios „proto šviesos“ – subtilaus sąmonės blyksnio. Hildegarda ragina žiūrėti į gamtą ir gyvūnus kaip į gyvą Dievo kūrybą, o ne kaip į objektus, kuriuos galima valdyti ar eksploatuoti.
Biblinis terminas „nefeš chaja“ čia susijęs glaudžiai. Jei Dievas suteikė tą patį gyvybės kvapą gyvūnams ir žmonėms, gal tai reiškia, kad mūsų skirtumas nėra toks didelis? Gal mes visi – gyvūnai ir žmonės – gyvename vienoje bendroje Dievo gyvybės erdvėje, kurioje svarbiausia ne sielos amžinumas, bet pagarba gyvybei, kurią Dievas dovanojo kiekvienai būtybei.
Taigi, Hildegardos „proto šviesa“ galbūt nėra atsakymas į klausimą, ar gyvūnai turi sielas amžinybei, bet ji tikrai yra kvietimas pažvelgti giliau į gyvūno akis – pamatyti ten ne tik instinktą, bet ir kažką didingesnio, subtilaus ir giliai dvasingo. Galbūt ta šviesa – tai ne kas kita, o pats Dievas, švelniai žvelgiantis į mus per savo kūrinius.
Kai XII amžiuje Hildegarda iš Bingeno rašė apie gyvūnų „proto šviesą“, ji sukėlė tikrą sensaciją. Tuo metu Bažnyčia mokė, kad gyvūnai yra „bedvasiai automatai“, skirti žmogaus naudai. Tačiau ši vienuolė-mistikė, kompozitorė ir gamtos mokslininkė drįso manyti kitaip. Jos vizijos ir traktatai atskleidė nepaprastą įžvalgą: gyvūnai turi savitą sąmoningumą, kuris, nors ir kitoks nei žmogaus, yra Dievo kūrybos stebuklas.
Kas buvo Hildegarda?
- Benediktinų vienuolė (1098–1179), viena įtakingiausių viduramžių moterų – teologė, gydytoja, muzikė.
- Mistinės vizijos: Nuo vaikystės matė regėjimus, kuriuos vėliau užrašė knygose („Scivias“). Jame Dievas jai atskleidė, kad visa kūnyba – nuo žmogaus iki skruzdėlės – turi savo „šviesą“.
- Revoliucingas požiūris: Ji teigė, kad gyvūnai turi „lumen rationis“ (proto šviesą) – ne žmogaus protą, bet savitą suvokimą ir jausmą.
Hildegardos „proto šviesa“: ar gyvūnai turi sielą?
Hildegarda nesakė, kad gyvūnai turi amžiną sielą (kaip žmonės), bet tvirtino, kad jie turi:
- Sąmoningumą: Gebėjimą jausti, mokytis, mylėti.
- Dievo „įkvėpimą“: Ji cituoja Pradžios knygą – gyvūnams ir žmonėms Dievas davė tą patį „nefeš chaja“ (gyvybės kvapą).
- Pasaulio harmonijos dalyvavimą: Gyvūnai, kaip ir žmonės, yra Dievo giesmės dalis.
Pavyzdys iš jos raštų:
„Šuo mato savo šeimininką ne tik akimis – jis jį pažįsta širdimi. Ar tai nėra šviesa, skirtinga nuo mūsų, bet tikra?“
Biblija vs. Hildegarda: kas teisus?
Hildegarda neprieštaravo Biblijai, bet praplėtė jos aiškinimą:
- Pradžios knyga: Gyvūnai ir žmonės sutvėrti iš tos pačios žemės (Pr 2,19), ir abu turi „gyvybės kvapą“.
- Hildegardos pridurtis: Šis kvapas nėra tik biologinis – jis suteikia jausmų ir supratimo.
- Teologinė naujovė: Ji pabrėžė, kad pagarba gyvūnams yra pagarba Dievui – juk Jis juos sukūrė.