Baubis, dar žinomas kaip Jaučiabaubis arba Jaučių Baubis, buvo vakarų lietuvių ir prūsų gyvulių, ypač galvijų dievas. Jis buvo itin svarbi dievybė senovės žemdirbiams ir gyvulių augintojams, kurių gyvenimas stipriai priklausė nuo gyvulių sveikatos ir vaisingumo. Baubio kultas buvo ypač paplitęs tarp vakarų Lietuvos ir Prūsijos žemių, kur gyvulininkystė buvo pagrindinė pragyvenimo šaka. Šios dievybės globojami gyvuliai – karvės, jaučiai ir kiti galvijai – buvo vertinami kaip pagrindinis ūkio turtas ir išteklių šaltinis.
Baubis buvo laikomas globėju ir gynėju, atsakingu už galvijų sveikatą, vaisingumą ir pieno produktyvumą. Ūkininkai meldėsi Baubiui, prašydami jo pagalbos atjunkant veršius, kad šie augtų stiprūs ir sveiki. Taip pat buvo įprasta Baubiui kreiptis šventinant karves, kai buvo siekiama užtikrinti jų pieningumą bei apsaugą nuo ligų ar nelaimių. Tikėta, kad šios apeigos padės išsaugoti galvijų gerovę, o dievo malonė užtikrins gerą derlių ir pragyvenimą.
Baubio kultas buvo glaudžiai susijęs su gyvulių aukojimu. Aukos, ypač galvijai, buvo svarbi apeiginė praktika, skirta Baubiui permaldauti ar jam padėkoti už globą. Tokios aukos buvo atliekamos per įvairias sezonines šventes ar ypatingus įvykius, susijusius su gyvulių auginimu. Ūkininkai, dėkodami Baubiui už sėkmingą gyvulių augimą arba prašydami dievo apsaugos nuo ligų, galėdavo jam paaukoti jaučius ar kitas galvijų rūšis. Šios aukos simbolizavo žmogaus ir dievo ryšį bei tikėjimą, kad per šias apeigas Baubis rūpinsis jų ūkiais.
Baubio globojami galvijai buvo ne tik ekonominės gerovės šaltinis, bet ir dvasinio gyvenimo dalis. Ūkininkai tikėjo, kad Baubis yra tas, kuris saugo gyvulių būklę ir padeda užtikrinti šeimos ir bendruomenės gerovę. Jis buvo svarbi mitologinė figūra, atspindinti žmogaus priklausomybę nuo gamtos jėgų ir jos dieviškųjų globėjų. Ūkininkai dažnai atlikdavo maldas ir apeigas, kad išsaugotų harmoniją tarp savo gyvenimo būdo ir gamtos ritmų.
Baubio pavidalas ir jo kultas taip pat galėjo būti susijęs su senoviniais gyvulių simboliais. Baubio pavadinimas „Jaučiabaubis“ ar „Jaučių Baubis“ rodo ypatingą jaučių vaidmenį šiame kulte. Jaučiai dažnai buvo suvokiami kaip stiprybės, vaisingumo ir galios simboliai, o jų vaizdiniai plačiai paplitę daugelyje senųjų kultūrų. Baubis kaip dievas atspindėjo šią galvijų svarbą senovės žmonių gyvenime ir jų dvasinį pasaulį.
Ši dievybė taip pat galėjo turėti platesnę simbolinę reikšmę, susijusią su gamtos ciklais ir žmogaus ryšiu su gamtos jėgomis. Baubis galėjo būti suprantamas kaip dievas, kuris palaikė harmoniją tarp žmogaus ir gyvulių, tarp ūkio ir gamtos. Jo kultas primena senovės žmonių tikėjimą, kad gamtos jėgos, dievybės ir gyvuliai yra neatsiejamos pasaulio dalys, o žmogaus gerovė priklauso nuo šio dvasinio ir fizinio ryšio išlaikymo.
Baubis buvo gyvulių ir galvijų dievas, kuris turėjo svarbų vaidmenį vakarų lietuvių ir prūsų gyvenime. Jo globojami galvijai buvo gyvybiškai svarbūs ūkininkams, o jo pagalbos buvo prašoma per svarbiausias apeigas, susijusias su gyvulių auginimu ir priežiūra. Aukos Baubiui ir maldos atspindėjo žmonių pagarbą dievui ir jų norą išsaugoti harmoniją su gamtos jėgomis, kurios buvo jų gyvenimo pagrindas.