Gota, dar vadinama Gotote, yra lietuvių mitologijoje minima galvijų dauginimosi deivė, kurios kultas aptinkamas Mato Pretorijaus darbuose. Ši deivė buvo svarbi ūkininkams ir gyvulių augintojams, kurie priklausė nuo savo galvijų sėkmingo veisimo ir dauginimosi, nes tai tiesiogiai užtikrindavo jų pragyvenimą bei ūkio gerovę. Gotos garbinimas ir apeigos, skirtos jai, buvo susijusios su galvijų dauginimu, vaisingumu ir sveikata.
Pasak Pretorijaus, Gota buvo garbinama per ypatingas ceremonijas, kurių metu jai buvo aukojami galvijų pirmagimiai. Šie aukojimai turėjo stiprią ritualinę reikšmę ir buvo atliekami siekiant užtikrinti, kad ateityje galvijai būtų sveiki ir vaisingi. Pirmagimiai galvijai, kurie buvo aukojami Gotai, dažniausiai buvo suvalgomi dalyvaujant ceremonijai, o šis veiksmas simbolizavo žmogaus ir dievų ryšį bei padėką už suteiktą vaisingumą. Ritualas atspindi senovės žmonių tikėjimą, kad dievybės tiesiogiai veikia gamtos ciklus ir turi įtakos gyvulių veisimui bei jų sveikatai.
Gotos vardas gali būti kilęs iš latviško žodžio gotina, kuris reiškia „karvę“, o tai dar labiau pabrėžia šios deivės ryšį su galvijais. Karvės senovės ūkyje turėjo nepaprastai svarbią reikšmę – jos teikė pieną, mėsą, o jų vaisingumas buvo būtinas ūkininkų pragyvenimui. Dėl šios priežasties galvijų vaisingumo deivė Gota buvo šaukiama tam, kad užtikrintų palankius galvijų veisimo metus ir apsaugotų nuo galvijų ligų ar kitų nelaimių.
Gota taip pat simbolizavo vaisingumo dievybę, kurios globos prašydavo ne tik dėl galvijų, bet ir plačiau dėl gyvulių augimo bei šeimos gerovės. Šios deivės kultas buvo giliai įsišaknijęs žemdirbių ir ūkininkų gyvenime, kur gyvuliai sudarė pagrindinę pragyvenimo dalį. Tikėta, kad tinkamai pagerbus Gotos globą, galvijai bus sveiki, o jų dauginimasis – sėkmingas.
Ši deivė primena kitų tautų vaisingumo dievybes, kurios buvo atsakingos už žemės ir gyvūnų vaisingumą, ir atspindi senovės žmonių norą užtikrinti savo gyvenimo ciklo tvarumą ir sėkmę per dieviškosios pagalbos prašymą.
Gota (Gototė) lietuvių mitologijoje buvo galvijų dauginimosi deivė, kurios garbinimas buvo susijęs su galvijų veisimu ir jų sveikata. Jai aukojami galvijų pirmagimiai atspindėjo žmonių tikėjimą, kad dievybės tiesiogiai veikia gyvulių vaisingumą ir ūkio gerovę, o šios apeigos užtikrino, kad gyvulių auginimas būtų sėkmingas ir neštų pragyvenimą.