Gyvenimas per mirtį Biblijoje yra vienas iš giliausių krikščioniškosios teologijos ir tikėjimo principų, kuris skatina naujai pažvelgti į gyvenimo ir mirties sąvokas. Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Morkų „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35) iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringi. Ką reiškia prarasti gyvybę tam, kad ją išgelbėtum? Ši frazė kviečia į gilesnį dvasinį apmąstymą apie tai, kas yra tikrasis gyvenimas, kaip jį suprasti ir kokia yra jo prasmė.
Krintant iš paviršiaus į gilesnį apmąstymą, suprantama, kad Jėzus kalba ne apie fizinę mirtį kaip tokią, bet apie dvasinį pasirinkimą. „Prarasti gyvybę“ dėl Jėzaus ir Evangelijos reiškia atsisakyti savanaudiškumo, savo egoizmo ir pasaulietinio gyvenimo būdo. Tai kvietimas atsisakyti visko, kas nukreipia nuo Dievo ir tarnavimo kitiems. Jėzaus sekėjai yra raginami „mirti“ sau – savanaudiškoms ambicijoms, nuodėmėms, pasaulietiniams troškimams – tam, kad būtų atgimę naujam gyvenimui Dievo malonėje.
Kalbama apie auką ir pasiaukojimą, kurie krikščionybėje turi centralią vietą. Jėzaus kryžius yra aukščiausias savęs atsižadėjimo ir gyvenimo per mirtį pavyzdys. Jis savo auka ne tik simbolizavo, bet ir realiai atvėrė kelią tikintiesiems per mirtį atrasti tikrąjį gyvenimą. Jėzaus auka buvo ir yra kvietimas kiekvienam krikščioniui gyventi tokiu pat būdu – aukojant save dėl kitų, iš meilės ir tarnystės, tikint, kad per tokią auką yra pasiekiamas amžinasis gyvenimas.
Kristaus sekėjai, kurie savo gyvenime atsisako patogumo, pasirenka sunkumus ir persekiojimus dėl tikėjimo, praranda tai, kas pasaulietiškai atrodo kaip gyvenimas. Jie pasirenka kelti kitus aukščiau savęs, padėti silpniems, atsisakyti turtų ir galių, kurios teikia laikiną pasitenkinimą, bet neatneša amžinojo gyvenimo. Tokiu būdu jie „praranda savo gyvenimą“, bet būtent per šį savęs atsižadėjimą jie jį iš tikrųjų išgelbsti.
Evangelijos kvietimas „prarasti savo gyvybę“ gali būti ir metafora dvasinei mirčiai bei atgimimui. Krikščionys yra raginami „numirti“ seniems nuodėmingiems būdams ir per krikštą, kaip ir per kasdienę dvasinę kelionę, nuolat atgimti naujam gyvenimui su Kristumi. Tai ne vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis procesas, kurio metu žmogus kasdien stengiasi labiau pasitikėti Dievu ir sekti Jo pavyzdžiu.
Atskleidžiama ir platesnė krikščioniškosios teologijos prasmė: tikrasis gyvenimas nėra tai, kas yra pasiekiama per žemišką sėkmę ar komfortą. Tai gyvenimas, kuris ateina per auką, per tarnystę ir per atsidavimą Dievo valiai. Tik atsisakant savęs galima atrasti pilnatvę ir amžinąjį gyvenimą, nes tai, kas pasaulyje laikoma praradimu, Dievo akyse yra pelnas. Taigi, šis paradoksas kviečia suvokti gyvenimą per naują perspektyvą, kurioje per savęs atsižadėjimą ir pasiaukojimą yra pasiekiamas amžinasis džiaugsmas ir gyvenimo pilnatvė.