Filosofai, skirtingai nei teologai, stengiasi proto pastangomis apmąstyti Dievo egzistencijos galimybę, neapsiribodami konkrečiomis religijomis. Filosofija siekia suprasti pasaulį ir Dievą ne per religinius dogmatinius įvaizdžius, bet per transcendencijos patyrimą.
Religijos dažnai įvardija Dievą, pateikdamos doktriną ar dogmą, pvz., krikščionybėje Dievas yra Trejybė. Transcendencijos patyrimas dažnai sukrečia, kaip apaštalo Pauliaus kelyje į Damaską. Religinės dogmos padeda suformuoti transcendentinį Dievą, tačiau kartais žmonės kovoja dėl skirtingų Dievo įvaizdžių, kaip tai vyko religinėse kovose dėl katalikų, stačiatikių ar protestantų Dievo sampratų.
Filosofas Friedrich Nietzsche skelbė Dievo mirtį, nurodydamas, kad vakarietiškas Dievo įvaizdis nyksta. Tačiau tikroji Dievo esmė išlieka – gyvasis Dievas gyvuoja, net jei Jo doktrinos kinta. Gyvojo Dievo patyrimas reiškia, kad žmogus gali atrasti Dievą kasdieniame gyvenime, per gamtos grožį ar artimo veido vargingumą.
Gyvenimo meistro filosofijoje Dievas nėra siejamas su transcendencija, esančia anapus šio pasaulio, bet yra randamas kasdieniame patyrime. Per daiktų grožį, artimo žavesį, dieviškumas atsiskleidžia ir tampa gyvu patyrimu. Doktrinos, kurios įvardija Dievą, gali kisti, bet Jo pėdsakai pasaulyje išlieka, kol egzistuoja pasaulis. Filosofija siūlo ne bėgti į vienuolynus ar atsiriboti nuo pasaulio, bet atrasti Dievą kasdienybėje, nes Dievas gyvena ne tik anapus dogmų, bet ir anapus kalbos.
Dievo klausimas – tai tema, kurią religijos nagrinėja per dogmas ir mokymus, o filosofai stengiasi į ją pažvelgti per proto pastangas. Filosofija yra būdas savarankiškai apmąstyti pasaulio ir Dievo prigimtį, nesiremti vien religiniais įvaizdžiais ar doktrinomis, o ieškoti gilesnių tiesų apie transcendencijos patyrimą. Šioje esė gilinamasi į tai, kaip filosofinis požiūris gali padėti suprasti gyvojo Dievo patyrimą, ir aptariama Dievo duoties kaita per amžius.
Religijos, ypač monoteistinės, tokios kaip krikščionybė, judaizmas ar islamas, turi savo dogmas, kurios įvardija Dievą. Pavyzdžiui, krikščionybėje Dievas yra duotas kaip Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai yra slėpinys, kurio žmogaus protui nėra lengva suvokti. Tokios religijos suteikia Dievui konkretų vaizdinį ir transcendentinį atspindį, tačiau šis įvardijimas yra tik simbolinis bandymas suprasti dieviškąją tikrovę.
Filosofai, tokie kaip Friedrich Nietzsche, skelbė Dievo mirtį, tačiau iš tikrųjų Nietzsche teigė, kad mirė vakarietiškas Dievo įvaizdis, o ne pats Dievas. Vakarų pasaulyje daug bažnyčių buvo uždaromos ir paverčiamos kultūros namais. Tai reiškia, kad Dievas, koks jis buvo suprastas krikščionybėje ar kitose vakarietiškose tradicijose, prarado savo įtaką. Tačiau gyvasis Dievas niekur nedingo – Jis tebėra, bet jį reikia atrasti per naują požiūrį, per gyvenimo patirtį, o ne vien per doktrinas.
Filosofai dažnai skiria dėmesį transcendencijos patyrimui. Platonas vaizduoja žmones kaip sėdinčius oloje ir matančius tik šešėlius – jie yra įkalinti kasdienybės ir negali suvokti aukštesnės tiesos. Herojiškasis filosofas siekia išeiti iš šios olos į šviesą – transcendentinę tikrovę. Tačiau kasdienybės gyvenime gyvasis Dievas turi būti atrandamas ne per abstrakčią doktriną, bet per paprastus patyrimus, tokius kaip gamtos grožis ar kito žmogaus veido vargingumas. Tokia transcendencija tampa artima ir prieinama kiekvienam, ne tik filosofams.
Gyvenimo meistras yra tas, kuris ieško Dievo čia ir dabar, kasdienybėje. Jis nesiekia išeiti iš šio pasaulio ir transcenduoti jo, kaip daro filosofai, bet stengiasi atrasti Dievą paprastuose dalykuose. Gamta ir žmogaus patyrimas tampa ta vieta, kur Dievas atsiskleidžia. Kiekvienas gali rasti gyvąjį Dievą savo aplinkoje – tereikia įsižiūrėti į pasaulį aplink save. Gyvenimo meistras priima, kad Dievas nėra tik dogma ar abstrakcija, bet kažkas gyvo, kas yra šiame pasaulyje.
Dievas yra kūrėjas, o pasaulis yra jo kūrinys. Per šį kūrinį, per gamtos daiktų švytėjimą, mes galime atrasti dieviškuosius pėdsakus. Tai ne pagoniška garbinti kūrinį, o svarbu atsekti Dievą kūrinyje – būtent gamtos daiktuose švyti Dievas. Toks požiūris į kasdienybę ir pasaulį leidžia kiekvienam atrasti Dievą, nesvarbu, ar jis gyvena mieste, ar kaime, dirba biure ar laukuose.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dogmos ir doktrinos keičiasi, kuriose vyksta konfliktai dėl skirtingų Dievo sampratų, išlieka viena tiesa – gyvasis Dievas yra tas, kuris niekada nemiršta. Jis egzistuoja anapus dogmų, kalbos ir įvaizdžių. Dievas yra pasaulio pagrindas, ir kiekvienas gali Jį atrasti per savo patyrimą, kasdienes akimirkas. Filosofija siūlo būdą, kaip išsilaisvinti iš dogmatiško mąstymo ir atrasti tikrąjį Dievo dvelksmą visur aplink mus.
Gyvasis Dievas yra ne kažkur toli, bet čia, kasdienybėje. Nors religijos sukuria Dievo įvaizdžius ir dogmas, filosofija kviečia mus patirti Dievą savo kasdienybėje – per gamtos grožį, žmonių veidus ir paprastus momentus. Filosofinis požiūris į Dievą suteikia galimybę atrasti transcendentinę tiesą kiekviename mūsų patyrime.