Graži, Marija, tu esi,
pradėta nekaltai,
tamsios nakties žvaigždė šviesi,
iškilusi aukštai.
Būk mūsų Motina meili,
mūsų širdis meile liesk,
dvasia kai blaškos nerami,
mūsų ūkanas apšviesk.
Iš tvano nuodėmės tamsios
tu išlikai balta,
tu iš žmonijos suteptos
nepaliesta viena.
Trauk mus iš žemumų tamsių,
į nekaltumą vesk,
malonės iš dangaus versmių
mums silpstantiems surask.
Šventosios meilės kupina
liepsnojo tau širdis,
tave lydėjo visada
Dievybės atspindys.
Suteik gaivinančios vilties,
meilingai mus užjausk
ir mus, o Motin, prie širdies
nerimstančios priglausk.
Ši giesmė yra apie Švč. Mergelę Mariją ir jos ypatingą vietą kaip dangiškąją Motiną. Pirmoje dalyje išreiškiama pagarba Marijos grožiui ir nekaltumui, jos šviesai, kuri gali apšviesti tamsiąsias gyvenimo akimirkas. Antroje dalyje pabrėžiama, kad Marija išliko nepriekaištinga ir švari nuo nuodėmės, ir prašoma jos pagalbos vesti žmones iš tamsos į šviesą, teikiant malonę. Trečioje dalyje kalbama apie Marijos šventąją meilę ir jos nuolatinį Dievybės atspindį, prašoma jos paguodos ir vilties. Giesmė dažnai giedama per maldas ir šventes, siekiant Marijos užtarimo ir dvasinės paramos.