Gimsta mums tvartely štai
dieviškas Vaikelis,
guli ėdžiose šaltai
angelų Karalius.
Šildomas dangaus Svetys
asilo ir jaučio –
kad garbės Karalius jis,
gyvulėliai jaučia.
Erodas, pabūgęs jo,
vaikelius išžudė –
manė, kad Karaliaus šio
ateitis jam kliudė.
Tas, kurs užgimė dėl mūs
šiandien iš Marijos,
laimėn tenuves visus
džiaugsmo karalijos.
„Dieve, Tau garbė didi!“ –
angelai giedojo;
sklido jų giesmė džiugi,
žemė ją kartojo.
Džiūgaukim ir mes – tegu
giesmės nenutyla,
te vargonų ir stygų
gaudesys jam kyla.
„Ačiū, Dieve!“ – Tau kartos
angelai ir žmonės,
kils Tau himnai padėkos
už visas malones.
Ši giesmė pasakoja apie Jėzaus, dieviško Vaikelio, gimimą tvartelyje, šaltame ir kukliame, kur jį šildo gyvuliai. Nepaisant skurdaus gimimo, jis yra angelų ir viso pasaulio Karalius. Erodas, bijodamas šio naujo Karaliaus, įvykdė vaikų žudynes, tačiau Kristus išliko išganytojas ir Atpirkėjas. Angelai ir žmonės džiaugiasi Jėzaus gimimu, gieda Dievui garbę ir padėką už šią dievišką dovaną. Giesmė kviečia mus kartu su angelais šlovinti Dievą ir džiaugtis amžina laime Kristaus karalystėje.