Tomas Akvinietis gėrį ir blogį traktuoja kaip dvi priešingas, tačiau ne visiškai lygiavertes sąvokas. Jo filosofijoje blogis nėra savarankiška jėga ar substancija, o veikiau gėrio trūkumas arba jo nebuvimas. Kitaip tariant, blogis egzistuoja tik tada, kai kažkas trūksta iš to, kas privalo būti. Pavyzdžiui, Akvinietis naudoja ugnies analogiją – ugnis savaime yra gera dėl savo gebėjimo šildyti, bet degimo proceso metu ji atsitiktinai naikina, pavyzdžiui, dega namas, tačiau šis destrukcinis poveikis nėra sąmoningas siekis.
Pagal Akviniečio filosofiją, blogis negali egzistuoti kaip savarankiška būtybė ar substancija. Blogis yra tik tam tikro gėrio trūkumas. Tai itin svarbi Akviniečio idėja, nes ji paneigia dualistinius požiūrius, kurie pasaulį mato kaip kovą tarp dviejų lygiaverčių jėgų – gėrio ir blogio. Anot jo, pirmoji viso pasaulio priežastis yra geris, o blogis gali egzistuoti tik atsitiktinai, kaip trūkumas ar netobulumas tam, kas iš esmės yra gera.
Dievas kaip gėrio ir blogio šaltinis
Akvinietis taip pat nagrinėja Dievo santykį su blogiu. Jis teigia, kad Dievas, kaip didžiausias geris, negali tiesiogiai sukurti blogio, nes blogis kyla iš trūkumo, o Dievas yra visagalis ir neturi trūkumų. Tačiau, veikdamas pasaulyje, Dievas gali leisti atsirasti blogiui dėl didesnio gėrio ar visatos tvarkos. Pavyzdžiui, tam tikri destrukciniai procesai, kaip gamtos stichijos ar žmogaus nuodėmės, yra dalis Dievo sukurto pasaulio tvarkos, kurioje viskas yra susiję. Tokiu būdu, blogis tampa natūralia pasaulio dalimi, bet tai nereiškia, kad Dievas tiesiogiai kuria blogį. Akvinietis nurodo, kad Dievas leidžia blogiui egzistuoti dėl savo planų ir kaip atsakomybę už žmogaus veiksmus.
Monoteizmo ir dualizmo priešprieša
Viena iš pagrindinių Akviniečio diskusijų yra apie monoteizmą ir dualizmą. Jis ginčija dualizmo sampratą, kad egzistuoja du lygiaverčiai pradmenys – geris ir blogis. Akvinietis tvirtina, kad monoteistiniame požiūryje egzistuoja tik vienas didžiausias geris – Dievas, o blogis yra tik trūkumas, klaida ar atsitiktinumas Dievo kūrinijoje. Jis teigia, kad kiekvienas blogis turi gėrį kaip savo šaltinį, net jei tas gėris yra nepilnas ar su trūkumais. Todėl pasaulio tvarkos ir moralinės sistemos rėmuose blogis tampa neišvengiama, bet ne esmine pasaulio savybe.
Blogis kaip bausmė
Akvinietis taip pat kalba apie blogį kaip bausmės formą. Jis aiškina, kad tam tikri blogi įvykiai, kaip bausmės už nuodėmes, taip pat yra dalis Dievo sukurtos visatos tvarkos. Dievas leidžia blogiui egzistuoti kaip teisingumo priemonė, tačiau tai nėra blogis pačiu savimi, o teisingumo vykdymas. Tokia blogio samprata susijusi su Dievo gailestingumu ir teisingumu, kurie yra pagrindiniai teologiniai konceptai.
Tomas Akvinietis aiškiai pabrėžia, kad gėris yra visatos pagrindas, o blogis tėra atsitiktinis trūkumas ar iškraipymas to, kas yra gera. Ši filosofinė perspektyva skatina mąstyti apie pasaulį kaip vieningą visumą, kurioje blogis nėra savarankiškas, bet tik atspindys to, kas galėtų būti tobula.