Netoli senosios Jeruzalės, į pietus nuo Siono kalno, plyti slėnis, vadinamas Hinomo sūnaus slėniu – Ge Ben-Hinnom. Hebrajiškai „ge“ reiškia „slėnį“, tad „Ge-hinnom“ reiškia tiesiog „Hinomo slėnis“. Bet šis vardas ilgainiui virto ne geografija, o įvaizdžiu – Gehenna, vieta, kuri Biblijoje tapo bausmės, gėdos ir ugnies simboliu.
O viskas prasidėjo nuo vaikų.
Senojo Testamento laikais kai kurios izraelitų grupės, paveiktos aplinkinių tautų religijų, aukojo savo pirmagimius dievui Molechui. Šie ritualai vyko būtent šiame slėnyje – galimai prie iš bronzos nulieto tuščiavidurio stabo, kuriame ruseno ugnis, o rankose padėtas kūdikis būdavo gyvas sudeginamas.
Pranašas Jeremijas rašo:
„Jie pastatė aukštumas Tofete, esančiame Ben-Hinnomo slėnyje, kad degintų savo sūnus ir dukteris – ko Aš niekada neįsakiau, kas nė nekilo Man mintyje.“
(Jer 7,31)
Tai viena iš stipriausių Dievo pasipiktinimo vietų Senojo Testamento puslapiuose. Ne dėl stabų – jų buvo visur. Bet dėl vaikų deginimo. Dėl to, kad žmogus gali paversti savo vaiką priemone, auka, mainais už galybę ar saugumą. Dėl to, kad motinos į tylą buvo įspraustos religijos vardu.
Gehenna tapo vieta, kur Dievas pažadėjo įvykdyti teismą:
„Todėl ateis dienos, – sako Viešpats, – kai šitas slėnis nebesivadins Tofetu ar Ben-Hinnomo slėniu, bet žudynių slėniu. Jie laidos ten žmones, nes kitur nebebus vietos.“
(Jer 7,32)
Laikui bėgant, ši vieta tapo užkeikta. Vėliau karaliai, tokie kaip Ezekijas ir Jošijas, uždraudė aukojimus, išniekino altorius, o slėnis buvo paverstas šiukšlynu, kur nuolat degė ugnis, kur išmetami lavonai, atliekos, nešvara. Tai buvo ne tik baimės, bet ir atmetimo simbolis – vieta, kur sudeginama tai, kas peržengė ribą.
Todėl kai Jėzus kalba apie „Geheną“, jis nesako tuščio žodžio.
„Bijokite to, kuris gali sielą ir kūną pražudyti Gehennoje.“
(Mt 10,28)
Gehena – tai ne metafora, o istorinė atmintis, perkeista į dvasinę prasmę. Tai priminimas, kad pasaulyje yra vietų, kurios taip giliai pažymėtos neteisybe, kad net geografija tampa teologija.
Krikščioniškoje sąmonėje Gehenna pamažu virto pragaro sinonimu. Bet iš pradžių tai nebuvo amžinos kančios vizija. Tai buvo visuomenės dvasinės ligos žaizda. Tai buvo atminties slėnis. Ir Jėzus jį mini ne todėl, kad nori gąsdinti, o todėl, kad žmonės jį jau žinojo – kaip vietą, kur žmogus nuėjo per toli.
Gehenna – tai klausimas: ką žmonės padarė, kai nebežinojo, kur ieškoti Dievo? Kai pagalvojo, kad Jis gali pareikalauti to, ko Jis niekada neprašė?