Fontenblo ediktas, dar žinomas kaip Nanto edikto atšaukimas, buvo išleistas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV 1685 metais. Šis ediktas panaikino Nanto edikto (1598) suteiktas religinės tolerancijos ir pilietines teises hugenotams (Prancūzijos protestantams). Fontenblo ediktas žymėjo naują persekiojimų ir diskriminacijos etapą Prancūzijos hugenotų bendruomenei, sukrėtęs šalies religinę ir socialinę situaciją bei palikęs gilų pėdsaką Europos istorijoje.
Liudvikas XIV, žinomas kaip „Saulės karalius“, siekė centralizuoti valdžią ir sukurti vieningą Prancūzijos valstybę, kurioje katalikybė būtų vienintelė leidžiama religija. Jis laikė hugenotų autonomiją ir religinę nepriklausomybę grėsme nacionaliniam vieningumui. Fontenblo ediktas buvo Liudviko XIV pastangų suvienyti Prancūziją pagal vieną religiją kulminacija.
Šiuo ediktu buvo atšaukti visi Nanto edikto suteikti teisiniai ir religiniai privilegijos hugenotams. Pagrindiniai Fontenblo edikto nuostatai apėmė:
- Religinės praktikos uždraudimas: Hugenotams buvo griežtai uždrausta viešai ar privačiai praktikuoti savo tikėjimą. Jų bažnyčios buvo uždarytos arba sunaikintos, o pastatai perleisti katalikų Bažnyčiai.
- Priverstinis atsivertimas: Hugenotai buvo spaudžiami atsiversti į katalikybę, o tie, kurie atsisakė, buvo persekiojami. Tai apėmė ekonominį spaudimą, priverstinius įkalinimus ir fizinius kankinimus.
- Švietimo suvaržymai: Hugenotų mokyklos buvo uždarytos, o vaikams buvo draudžiama mokytis pagal protestantiškas vertybes. Buvo siekiama, kad jaunimas būtų ugdomas tik katalikiškoje aplinkoje.
- Emigracijos draudimas: Hugenotams buvo uždrausta palikti šalį. Tačiau nepaisant draudimo, šimtai tūkstančių hugenotų pabėgo į tokias šalis kaip Nyderlandai, Anglija, Prūsija, Šveicarija, taip pat į Šiaurės Ameriką. Šie pabėgėliai, žinomi kaip hugenotų diasporos nariai, reikšmingai prisidėjo prie priimančių šalių ekonomikos, kultūros ir mokslo plėtros.
Fontenblo ediktas sukėlė didžiulį neigiamą poveikį Prancūzijai. Emigravę hugenotai sudarė reikšmingą Prancūzijos ekonominės ir intelektualinės visuomenės dalį. Jie buvo kvalifikuoti amatininkai, mokslininkai, prekybininkai ir intelektualai, kurių išvykimas susilpnino šalies ekonomiką ir socialinį kapitalą. Be to, ediktas pablogino Prancūzijos tarptautinius santykius, nes protestantiškos valstybės, tokios kaip Anglija ir Nyderlandai, griežtai kritikavo hugenotų persekiojimą.
Fontenblo ediktas taip pat dar labiau sustiprino religinę įtampą Europoje, kuri tuo metu jau buvo paženklinta konfliktų tarp katalikų ir protestantų. Nors Liudvikas XIV siekė sukurti vieningą katalikišką valstybę, šis žingsnis paliko gilią žaizdą Prancūzijos istorijoje, kaip religinio fanatizmo ir netolerancijos pavyzdys.
Fontenblo edikto palikimas išliko ilgą laiką. Hugenotų persekiojimai tapo pavyzdžiu, kaip valstybės politika gali būti naudojama religinei mažumai slopinti. Tik po beveik šimtmečio, 1787 metais, Prancūzija iš dalies atkūrė hugenotų teises, išleidus Versalio ediktą, kuris grąžino protestantams civilines teises, nors visiška religinė laisvė buvo įtvirtinta tik po Prancūzijos revoliucijos.
Fontenblo ediktas simbolizuoja sudėtingus santykius tarp religijos, valdžios ir žmogaus teisių viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Šis istorinis įvykis yra svarbus priminimas apie tolerancijos vertę ir religinių persekiojimų pasekmes.