“Žodis” (Ordet, 1955) – kartais stebuklas įvyksta ne tada, kai jo lauki, o kai niekas nebetiki. Ordet – danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio kūrinys – kalba apie tikėjimą, bet taip tyliai, kad ne iškart supranti, kur jis veda. O kai supranti – norisi tylėti dar ilgiau.
Filmo veiksmas sukasi aplink kaimo ūkininko Borgenų šeimą. Trys broliai – vienas racionalistas, kitas bepročiu laikomas mistikas, trečias – įsimylėjęs merginą iš griežtai religingos šeimos. Tėvas – konservatyvus liuteronas, sunkiai priimantis sūnų skirtingus tikėjimo būdus. Iš pažiūros – mažo pasaulio drama. Bet įtampos slypi ne veiksmuose, o pažiūrose. Ne žodžiuose, o jų prasmėje.
Vienas iš brolių, Johannesas, vaikšto apsirengęs kaip Kristus ir kalba, tarsi būtų pats Dievo Sūnus. Visi jį laiko pamišėliu. Bet būtent jis vienintelis tiki tuo, ko nebegali priimti kiti – tikėjimo galia. Ir kai netektys pasiekia kulminaciją, kai net šviesiausi tikintieji palūžta, Johannesas ištaria Žodį. Ir nutinka tai, ko niekas nebesitikėjo.
Filmas nespalvotas, lėtas, asketiškas. Kamera stovi, nevaikšto. Aktoriai kalba tyliai, tarsi skaitytų Psalmyną. Bet tame paprastume – jėga. Ordet neverčia tikėti. Jis tik klausia – ar išdrįstum? Ar galėtum? Ar leistum stebuklui įvykti tavo akivaizdoje?
Carl Theodor Dreyer buvo perfekcionistas. Jis manė, kad menas turi vesti sielą, ne akį. Todėl čia nėra muzikos, jokio efektingumo. Tik žmonės, tik jų veidai. Ir Žodis. Vienas, paprastas, bet toks, kuris sukrečia.
Pabaigos scena – viena stipriausių kino istorijoje. Ji ne gąsdina, o išlaisvina. Kai Žodis tampa kūnu ne tik Evangelijoje, bet ir žmogaus gyvenime. Kai siela pakyla ne per vizijas, o per tikėjimą, kuris netelpa į logiką.
Ordet nėra filmas daugumai. Bet tiems, kurie ieško tikėjimo be triukšmo – tai piligrimystė. Be kelionės. Tik sėdint priešais ekraną ir klausant – ar aš dar tikiu?