Filmas „Velniai“ (1971): kai religija praranda veidą

Yra filmų, kuriuos sunku ne tiek suprasti, kiek ištverti. The Devils, režisuotas Keno Raselo, vieniems – siaubo košmaras, kitiems – kinematografinė drąsa, tretiems – šventvagystė. Bet abejingų jis nepalieka.

Veiksmas nukelia į XVII a. Prancūziją. Kunigas Urbainas Grandieras stengiasi apsaugoti Louduno miestą nuo politinės korupcijos, bet tampa atpirkimo ožiu. Sesuo Žana de Anžė – kupina vidinių prieštaravimų vienuolė – apkaltina jį raganavimu. Netrukus jos haliucinacijos tampa kolektyvine isterija: vienuolynas virsta tarsi scenografija demoniškam ritualui, o tikėjimo kalba – baime ir sadizmu.

Filmas paremtas tikrais įvykiais, aprašytais Aldouso Huxley knygoje „Louduno velniai“. Tačiau Pasakojimo branduolys čia – ne tik istorinė rekonstrukcija, o klausimas: kas nutinka, kai religija tampa politiniu įrankiu, o šventumas – šydu priedangai?

Oliveris Reedas, įkūnijęs Grandierą, spindi charizma ir maištingumu. Vanessa Redgrave – kaip nervų kamuolys, žaismingai šventiška ir liguistai geidžianti. Tai jų vidinės kovos, ne specialieji efektai, sukuria tą tamsą, kuri net po peržiūros dar ilgai neišsisklaido.

Vienuolių isterijos scenos buvo laikomos vienomis šokiruojančiausių savo laikmečiu: jose – nuogumas, piktžodžiavimai, seksualinės aluzijos, agresija. Tai nėra vulgarumas dėl efekto. Tai atspindys: kai institucijos praranda dvasią, jos tampa pavojingesnės už velnią.

Filmas buvo uždraustas Airijoje, cenzūruotas Jungtinėje Karalystėje, gavo X reitingą JAV. Jo nelietė net kai kurios televizijos iki šiol. Bet laikui bėgant Velniai tapo kultiniu. Šiandien jis minimas šalia Salò ar Egzorcisto – kaip vienas drąsiausių kūrinių apie religiją kine. Ir turbūt vienas skaudžiausių.

„Mes esame velniai, ir mes čia pasiliksime,“ – sako viena filmo veikėjų. Tai frazė, kuri nuskamba kaip priekaištas ne tik institucijai, bet ir visai visuomenei. Kad leidome šventumui tapti pretekstu žiaurumui.

Tai nėra filmas, kurį žiūri dėl grožio ar įkvėpimo. Tai filmas, po kurio tyliai išjungi ekraną, atsistoji ir nežinai – melstis, ar pykti. Ir galbūt tai yra jo tikslas: pažadinti sąžinę.