Yra filmų, kurie nepasako nieko aiškaus, bet palieka jausmą, kad buvai labai arti kažko tikro. Stalkeris, režisuotas Andrejaus Tarkovskio, būtent toks. Jame nėra nei bažnyčios, nei maldos, nei kunigo, bet visas filmas – tai kelionė į širdies gilumą, kur žmogus ieško vilties. Galbūt Dievo. Galbūt stebuklo. Galbūt tik tylos, kuri neskauda.
Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Yra paslaptinga teritorija – Zona, kurios niekas iki galo nesupranta. Joje – Kambarys, kur, sakoma, išsipildo giliausias žmogaus troškimas. Bet į Zoną gali patekti tik lydimi Stalkerio – žmogaus, kuris žino, kaip apeiti nematomas grėsmes. Kartu su juo keliauja Rašytojas ir Profesorius – vienas tiki žodžiu, kitas – mokslu. Ir visi trys turi ne tik tikslą, bet ir abejonių.
Tai filmas apie ėjimą. Apie buvimą pakeliui. Apie tai, kad kartais svarbiausia – ne stebuklas, o tai, kaip eini jo link. Stalkeris primena biblinį pranašą – ne šventą, bet tikintį. Jis neturi galios, bet jis veda. Ir jo tikėjimas – ne teologinis, o gyvenimiškas: tylus, iškamuotas, bet nenustojantis ieškoti.
Kritikai dažnai sako, kad Stalkeris – apie religiją totalitarizmo fone. Apie žmogų, kuris ieško Dievo, net kai jo ieškoti draudžiama. Tarkovskis pats buvo tikintis, nors sovietinėje sistemoje apie tai kalbėti garsiai nebuvo galima. Todėl jis kalbėjo vaizdais, tyla, laukimu. Visa Zona – tai dvasinė erdvė. Joje neįmanoma meluoti, neįmanoma paslėpti, kas esi. Čia išsipildo ne tai, ką tu „nori“, o tai, kuo iš tiesų gyveni.
Filmas sudėtingas. Jis lėtas, jame mažai veiksmo, beveik nėra muzikos. Bet tai – ne trūkumas. Tai – kvietimas. Jei žiūrėsi ne kaip pramogą, o kaip maldą, gali patirti kažką, ko neįmanoma paaiškinti. Gal kaip ir tikėjimas – ne logika, o žingsnis į nežinomą.
Yra viena scena, kur veikėjai artėja prie Kambario, bet bijo įeiti. Kodėl? Galbūt todėl, kad bijome ne to, jog Dievas neišgirs, o to, kad išgirs – ir parodys, kas mes iš tikrųjų.
Tai sudėtingas filmas, kuris nepasako, o klausia. Jis neturi aiškios kulminacijos, neduoda atsakymų, nesiūlo siužeto išrišimo. Veiksmas čia – vidinis. Visi svarbiausi dalykai vyksta tarp žodžių, tarp žingsnių, tarp pauzių. Jis kalba vaizdais ir tyla, o ne siužetu. Tai ne siužetas – tai išbandymas.