Pier Paolo Pasolini 1975 m. sukurtas filmas Salò, arba 120 Sodomos dienų – tai ne šiaip šokiruojantis kūrinys, o brutali, sunkiai ištveriama meditacija apie žmogaus žiaurumą ir šventų dalykų išniekinimą. Šio filmo nerekomenduojama žiūrėti nepasiruošusiems šokui. Paremtas Markizo de Sade’o romanu, bet perkeltas į Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italiją, šis filmas atveria langą į pasaulį, kuriame religinė simbolika tampa sadizmo fonu, o tikėjimo ženklai – iškreipti iki neatpažįstamumo.
Pasakojimas – paprastas savo struktūra, bet klaikus turiniu: keturi fašistiniai lyderiai pagrobia jaunus žmones ir uždaro juos izoliuotoje viloje Salò respublikoje. Ten, 120 dienų trukmės „ritualuose“, vaikai verčiami patirti visą įmanomą pažeminimą, skausmą ir išnaudojimą. Šie veiksmai – ne šiaip chaotiški. Jie suplanuoti, struktūruoti pagal Dantės „Pragaro“ ratų logiką: „Aistrų ratas“, „Išmatų ratas“, „Kraujoplūdžio ratas“ – kiekvienas turi savo „liturgiją“, savas „Mišias“. Ir tai daro ne vien žmonės – tai daro tie, kurie save laiko dievais.
Salò – tai ne šiaip vieta, o paskutinė fašizmo liekana. 1943 m., kai Mussolini buvo nuverstas, Vokietijos kariuomenė įžengė į šiaurinę šalies dalį, išlaisvino Mussolinį iš kalėjimo ir atkūrė jį kaip vadą. Taip atsirado Italijos Socialinė Respublika, vadinama tiesiog Salò respublika, nes vyriausybė buvo įkurta nedideliame Salò miestelyje prie Gardos ežero. Tai buvo labai siaura teritorija – nedidelis gabalėlis Šiaurės Italijos, kur dar egzistavo fašistinė valdžia, bet tik su vokiečių ginkluote už nugaros. Visa likusi Italija jau buvo arba išlaisvinta, arba fronto linijoje. Salò buvo lyg teatras be publikos: ideologija išsigimusi, struktūros – suirusios, valdžia laikėsi tik smurtu. Realiai tai buvo fašizmo lavonas, kurį dar judino Hitlerio rankos. Todėl filme visa aplinka – ne šiaip atsieta nuo pasaulio, bet tyčia izoliuota: dvaras vidury niekur, jokio ryšio su išoriniu gyvenimu, nes tai simbolizuoja ne tik fizinį, bet ir moralinį mirimą. Mussolinio valdžios dienos buvo suskaičiuotos – 1945 m. balandį jis bandė pabėgti, bet buvo sučiuptas ir nužudytas kartu su savo meiluže, jų kūnai buvo pakarti aikštėje. Tai įvyko praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai Pasolini užbaigė savo filmą. Ir tai suteikia „Salò“ dar gilesnę tamsą – tai buvo atsisveikinimas su tikrove, kuri virto košmaru.
Vienas sadistų sako:
„Mes esame dievai čia. Mūsų valia – vienintelis įstatymas.“
Ši frazė tiksliai atskleidžia, apie ką yra šis filmas: kai žmogus pasisavina dievišką autoritetą, bet neturi nei gailestingumo, nei tiesos, nei prasmės. Kai šventumas tampa kauke žiaurumui pridengti.
Pasolini – pats buvęs marksistas, homoseksualas, kritiškas Bažnyčios atžvilgiu, bet keistai jos nepamiršęs. Jis puikiai pažino krikščionybės simbolius ir naudojo juos ne kaip įžeidimą, o kaip kontrastą – parodyti, kiek toli gali nueiti visuomenė, kai atmetamas Dievas, bet paliekami Jo atributai. Kryžius, maldos, liturginė tvarka – visa tai čia tampa groteskišku atspindžiu. Ir žiūrėdamas jauti ne pyktį, o tuštumą. Tarsi sakramentas būtų atliktas be Dievo.
Tai filmas, kuris nėra skirtas visiems. Jis nėra „įdomus“, nėra „gražus“, nėra „pramoga“. Jis – kančia. Bet būtent todėl vertas dėmesio tiems, kurie giliau domisi religijos ir galios santykiu. Ką reiškia iš tiesų iškreipti Evangeliją? Ką reiškia naudoti liturgiją ne kaip susitikimą su Dievu, o kaip struktūrą žiaurumui? Salò atsako ne žodžiais, o skausmingomis scenomis, kurios išlieka ilgai po to, kai ekranas tampa juodas.
Viena paskutiniųjų citatų:
„Nėra jokio išsigelbėjimo.“
Pasakyta be ironijos. Tik kaip išvada. Toks yra pasaulis be gailestingumo. Be Kristaus. Be tikėjimo.
Ar verta žiūrėti? Tik tada, jei žinai, kodėl žiūri, kitaip tikrai NE. Tai ne religinis filmas, bet labai stipri religinė provokacija. Jis kelia ne pasitikėjimą, o nerimą, šlykštumą ir bjaurumą. Ir galbūt todėl – verčia melstis dar giliau. Ne už išganytus, o už pasaulį, kuris kiekvieną dieną rizikuoja pamiršti, kas yra žmogus.
Režisierius Pier Paolo Pasolini buvo nužudytas 1975 m. lapkričio 2 d., prieš pat filmo „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ premjerą. Oficialiai skelbta, kad jį nužudė paauglys prostitutas, bet daugelis mano, kad tai buvo suplanuota žmogžudystė – galbūt dėl Pasolinio politinių pažiūrų, atvirumo apie savo homoseksualumą ar jo provokuojančio meno.
Pats filmas iškart sukėlė milžinišką pasipiktinimą: jis buvo uždraustas ar cenzūruotas daugelyje šalių (tarp jų Italijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Britanijoje). Nors kai kurie iškart pavadino jį pornografiniu, dėl itin atvirų scenų, daug kritikų jį laikė ne erotiniu, o politiniu filmu – alegorija apie valdžią, smurtą ir žmogiškumo sunaikinimą. Vertinimai išsiskyrė – vieni laikė jį šlykščiu ir nepriimtinu, kiti – šedevru, kuris sąmoningai žeidžia, kad priverstų susimąstyti. Laikui bėgant, filmas įtrauktas į svarbiausių visų laikų filmų sąrašus, o Pasolinio mirtis tebėra laikoma mįslinga – tikėtina, kad ji buvo susijusi ne tiek su pačiu filmu, kiek su tuo, ką Pasolini reiškė kaip žmogus ir menininkas.
Filmas „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ paremtas Markizo de Sade’o (Donatien Alphonse François de Sade) romanu „120 Sodomos dienų“ (Les 120 Journées de Sodome), kurį jis parašė 1785 m. būdamas kalinys Bastilijoje. Tai buvo ranka rašytas rankraštis ant labai plonų popieriaus juostelių, paslėptas celės sienoje – jis net buvo laikomas prarastu, kol atsitiktinai rastas XIX a. Romaną parašė prancūzų aristokratas, filosofas ir rašytojas, kuris dėl savo atviro seksualumo, sadizmo ir antikatalikiškų pažiūrų didžiąją gyvenimo dalį praleido kalėjimuose ar beprotnamiuose. Jo pavardė net tapo žodžio „sadizmas“ šaltiniu. Romane pasakojama apie keturis turtingus vyriškius, kurie atsiriboja nuo pasaulio atokiame dvare ir ten 120 dienų sistemingai kankina, žemina ir prievartauja paauglius. Tai žiaurus, sadistinis kūrinys be jokių moralinių stabdžių – jis ne tiek erotinis, kiek šokiruojantis filosofinis manifestas apie valdžią, kūną ir visišką moralės dekonstrukciją. Dėl turinio šis romanas daugiau kaip šimtmetį nebuvo publikuojamas, o net ir šiandien laikomas vienu prieštaringiausių kūrinių literatūros istorijoje.