Martinas Scorsese, būdamas tikintis katalikas, 1988 m. išdrįso sukurti filmą, kuris ir šiandien vis dar kelia ginčus. The Last Temptation of Christ, pastatytas pagal Nikos Kazantzakio romaną, nėra klasikinis Jėzaus gyvenimo pasakojimas. Tai bandymas pažvelgti į Kristų ne tik kaip į Dievą, bet ir kaip į žmogų – silpną, pavargusį, norintį mylėti, gyventi, išvengti skausmo. Ir būtent tai daugeliui pasirodė pavojinga.
Willemas Dafoe čia – ne tradicinis, beveik dieviškas Jėzus. Jis – prakaituojantis, ieškantis, abejojantis vyras, kuris ilgai nesupranta, ko Dievas iš jo nori. Greta jo – Judas (Harvey Keitel) ne kaip išdavikas, bet kaip artimiausias bendražygis. O Marija Magdalietė (Barbara Hershey) – ne simbolis, o gyvas, žemiškas žmogus, į kurį Jėzus žvelgia ne iš dangaus, o iš savo pažeidžiamumo.
Vienas labiausiai aptarinėjamų momentų – vadinamoji „paskutinio gundymo“ scena. Jėzus, pakabintas ant kryžiaus, regi viziją, kurioje nusileidžia nuo kryžiaus, veda Magdalietę, susilaukia vaikų ir gyvena įprastą, tylų gyvenimą. Tai ne alternatyvi istorija, o pagunda – subtili, žmogiška ir pavojingai reali. Ši vizija tęsiasi iki pat senatvės, kol galiausiai jis supranta: tai – šėtono klasta. Ir tada sugrįžta ant kryžiaus. Priima mirtį. Pasirenka auką.
Scorsese šį filmą kūrė ne siekdamas šokiruoti, o stengdamasis suvokti, ką reiškia įsikūnijimas. Dievas tapo žmogumi – bet ar mes kada nors leidžiame Jam būti tuo žmogumi? Ar leidžiame Jam bijoti, abejoti, norėti gyventi kaip mes?
Peterio Gabrielio muzika – viena geriausių neįvertintų kino garso takelių. Ji kuria atmosferą, kuri nešaukia, o kvėpuoja. Tarsi būtum dykumoje – vienas su savo abejonėmis ir su Dievu, kuris kartais atsako, o kartais tyli.
Filmas giliai paliečia klausimą, kodėl Jėzaus auka buvo tikra. Nes jis galėjo pasirinkti kitaip. Ir ne kartą. Jis buvo laisvas. O vis tiek pasirinko kryžių.
Viena iš stipriausių eilučių filme – kai Jėzus klausia:
„Ar tai viskas, ko noriu?“
Klausimas paprastas, bet nešantis visą Evangelijos svorį. Kita scena – kai Judas sako:
„Tu gimei tam, kad numirtum ant kryžiaus.“
Tai pasmerkimas ir išvadavimas vienu metu.
Reikėtų paminėti, kad šis filmas buvo uždraustas keliose šalyse, o kai kur kino teatrai sulaukė išpuolių. Bet pats Kazantzakis, kurio romaną Scorsese adaptavo, užrašė epitafiją ant savo kapo: „Niekas manęs nepavergė.“ Ir panašu, kad šiuo filmu režisierius norėjo pasakyti tą patį: tikėjimas neturi bijoti klausimų.
Ar tai filmas visiems? Tikrai ne. Bet jei turi drąsos pažiūrėti į Kristų iš arti – ne kaip paveikslėlį ant sienos, o kaip asmenį, kuris kovojo su savimi – tuomet šis kūrinys gali būti kaip ilgai atidėliota išpažintis. Skaudi, bet išlaisvinanti.