Yra filmai, kurių negalima žiūrėti kaip istorijos. Mother! – vienas jų. Tai ne pasakojimas, o regėjimas. Ne siužetas, o sprogstanti alegorija. Darren Aronofsky sukūrė kūrinį, kuris gali atrodyti kaip košmaras, bet iš tikrųjų tai – Pradžios knyga, tik be iliustracijų vaikams.
Veiksmas vyksta senoje viloje. Moteris (Jennifer Lawrence) – švelni, tyliai gyvenanti su Poetu (Javier Bardem), kuris rašo. Ji rūpinasi namais, taiso grindis, dažo sienas, girdo gėles. O tada į jų namus pradeda eiti nepažįstamieji. Iš pradžių – pora. Paskui – jų vaikai. Paskui – minios. Ir viskas ima griūti.
Tai namas. Bet iš tiesų – tai pasaulis. Moteris – tai Žemė. O Poetas – Dievas. O gal – menininkas. O gal – vyras, kuris niekada nemyli taip, kaip moteris tikisi būti mylima.
Ir štai čia atsiveria Mother! tikrasis veidas: tai filmas apie kūriniją. Apie Dievą, kuris dovanoja pasaulį, ir apie žmoniją, kuri viską sugriauna, išnaudoja, sudegina – ir dar reikalauja daugiau. Tai Biblija atvirkščiai: ne šventraštis, o kaltinimas. Tarsi Dievas parašytų knygą ne apie meilę, o apie žmogaus godumą.
Filmas kupinas simbolių: Adomas, Ieva, Kainas ir Abelis, Didysis Tvanas, Šventoji Komunija, Prisikėlimas… bet viskas išplėšta iš konteksto, brutalu, beveik įžeidžiama. Žmonės filmuose valgo Dievo dovaną. Žudo. Šlovina. Ir tada sudegina. Kaip mes tai darom kiekvieną dieną – su gamta, su pasauliu, su vienas kitu.
Filmas neturi stabdžių. Nes jis tave užgriūva. Iš pradžių lėtai, tada isterija, tada – absoliutus chaosas. Tu nežinai, ar tai sapnas, ar pragaras. Ir tada supranti: tai ne siaubas. Tai Evangelija iš kito galo. Ir ji parašyta su krauju.
Jennifer Lawrence – nuoga, sužeista, pavargusi – stovi tame, kas liko iš jos namų, ir klausia:
„Kodėl Tu man tai padarei?“
O Dievas atsako ne paaiškinimu, o – kad jam reikia meilės. Kad jis kuria, nes kitaip negali. Bet kūryba sunaikina motiną. Ir jis viską pradeda iš naujo.