Kevinas Smithas 1999 m. išleido filmą, kuris ir šiandien katalikų pasaulyje vertinamas dvejopai: vieni jį vadina piktžodžiavimu, kiti – genialia satyra, o kai kurie tyliai pripažįsta, kad ši komedija padarė daugiau gero nei šimtai pamokslų apie „tikėjimo atsinaujinimą“.
Dogma – tai filmas apie du puolusius angelus, Bartlbį ir Lokį (Benas Affleckas ir Mattas Damonas), kurie randa skylę katalikų dogmoje – jei įžengs į konkrečią bažnyčią Niu Džersyje, jiems bus atleista, ir jie galės grįžti į dangų. Skamba puikiai, tiesa? Tik yra viena problema – jei jiems pavyks, tai sugriaus visą kūriniją. Dievas negali klysti – o jų planas parodytų, kad gali.
Juos sustabdyti išsiunčiama Betanė – aborto klinikos darbuotoja ir… paskutinė Šventosios Šeimos palikuonė. Jai padeda keistas būrys: juodaodis apaštalas (Chrisas Rockas), bežadis pranašas (Jay), mūza be įkvėpimo (Salma Hayek) ir Dievas… kuris pasirodo tik pabaigoje. Tyli, besišypsanti, žmogiška – Alanis Morissette.
Filmas nėra tik pasakojimas apie teologiją su keistais kostiumais. Tai – žvilgsnis iš šalies į tikėjimą, kurį kartais patys per daug sureikšminam kaip sistemą ir per mažai kaip santykį. Kai bažnyčios pristato „Buddy Christ“ – šypsantį, nykštį keliantį Jėzų – Smithas juokiasi ne iš Kristaus, o iš to, kaip mes jį kartais bandom padaryti „mielesnį“, patogesnį.
Svarbiausias filmo ginklas – humoras. Ir jis dažnai taiklus. Lokis kartą sako:
„Žmonės tiki ne todėl, kad tai tiesa, o todėl, kad jiems to reikia.“
Tai skamba kaip nihilizmas, bet gilesnis klausimas slypi tarp eilučių – kas mūsų tikėjime yra įsitikinimas, o kas – tik emocinis ramstis?
Betanės klausimas taip pat atmuša klišes:
„Kodėl turime tikėti, jei Dievas tobulas?“
Ir visa istorija į šį klausimą atsako ne tiesiai, bet stipriai: tikėjimas yra laisvas apsisprendimas, o ne loginis išvada.
Filmas buvo labai ginčytinas. Jį boikotavo Katalikų lyga, kai kuriose šalyse – cenzūruotas. Kevinas Smithas sulaukė net grasinimų mirtimi. Ironiška, nes jis pats sakė: „Tai ne puolimas prieš Bažnyčią. Tai bandymas kalbėtis su ja – kaip tikinčiam žmogui, kuris turi klausimų.“
Ar tai filmas kiekvienam? Tikrai ne. Bet jei turi humoro jausmą ir širdį, kuri nebijo provokacijos – gali atrasti daugiau nei tik keistus angelus. Tai kūrinys, kuriame Dievas nėra išjuoktas – Jis yra netikėtai artimas. Ir net tada, kai aplink chaosas, vis dar lieka tylus, švelnus Jo buvimas. Tik, galbūt, su Alanis Morissette šypsena.