„Didžioji tyla“ (vok. Die große Stille, angl. Into Great Silence, 2005) – tai ne dokumentinis filmas, o laiko ištraukta atkarpa, kuri leidžia įžengti ten, kur mūsų pasaulis paprastai neįleidžia – į tyloje gyvenančių žmonių sielos ritmą.
Režisierius Philip Groning šį filmą nufilmavo Kartuzių vienuolyne Prancūzijos Alpėse, vienoje griežčiausių ir tyliausių vienuolynų bendruomenių pasaulyje. Jam teko laukti 16 metų, kol vienuoliai leido įžengti į jų tylų, ritmingą pasaulį. Ir kai pagaliau leido – Groning atėjo vienas, be filmavimo komandos, be dirbtinio apšvietimo, be jokios intervencijos. Jis gyveno su jais, meldėsi, tylėjo. Ir filmavo. Po vieną kadrą, diena po dienos.
Filme nėra jokio pasakojimo, jokio komentaro, muzikos, interviu ar net paaiškinimų. Tik tyla. Tik gyvenimas, kaip jis teka. Maldos, darbas, valgymas, liturgija, ilgi vakarai, kai vienuolis stovi prie lango ir žiūri į krintančią šviesą. Ir žiūrėdamas tu staiga pajunti – kad tau nebetrūksta žodžių. Kad tylėjimas irgi yra kalba. Kad rutina čia – tai malda. Kad paprastumas turi svorį, kurio mes nebesuprantame.
Filmas trunka beveik tris valandas (164 min.), bet jeigu žiūri ne kaip pramogą, o kaip kvietimą stabtelėti, laikas ne slenka, o išsiplečia. Jis išmoko būti – ne kažką daryti, ne ieškoti kulminacijos, bet tiesiog būti čia ir dabar.
Tai ypatingas kūrinys tiems, kurie ieško tikėjimo gylio, ne per pamokslus, o per patirtį. Jis rodo tikėjimą be žodžių, be diskusijų, be ginčų. Tikėjimą, kuris tarsi akmuo – tylus, bet tvirtas. Ir kartais atrodo: jei Dievas ir kalba – tai būtent taip, kaip šiame filme. Ne balsu, o tyla, kuri užpildo viską.
Įdomu tai, kad po šio filmo pasirodymo, daug žiūrovų – net ir netikinčių – prisipažino jautę keistą ramybę. Kažkas net rašė, kad „tai buvo lyg grįžti į kvėpavimą, kurį buvau pamiršęs“. Ir tai pasako daugiau nei bet koks vertinimas ar recenzija.
Kodėl verta žiūrėti? Nes tai vienas iš tų retų filmų, kuris tau nieko neaiškina, bet tave keičia. Nuo pirmų kadrų jis neskuba. Ir ne kviečia, o pasilieka su tavimi. Kai išjungi, atrodo, kad kambaryje kažkas liko – gal tyla, gal Dievas, gal tavo paties ilgesys.