EZEKIELIO KNYGA

A. ŽODŽIAI IŠ DIEVO PRIEŠ JERUZALĖS SUNAIKINIMĄ

Pradinis regėjimas ir pranašo pašaukimas

Trisdešimtaisiais metais, ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus ir aš mačiau regėjimus iš Dievo. Penktąją mėnesio dieną, – tai buvo penktieji karaliaus Jehojachino tremties metai, – VIEŠPATIES žodis atėjo Būzio sūnui kunigui Ezekieliui prie Kebaro upės kaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.

Viešpaties vežimo regėjimasPakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą, bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}. Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, – jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, – jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėresiu, iš ugnies plyksėjo žaibai. Gyvūnai švytravo pirmyn ir atgal kaip žaibai.

Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių. Gyvūnams pajudėjus į priekį, riedėdavo ratai greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. Kur tik dvasia ėjo, ten link jie riedėdavo, ir ratai pakildavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, pakildavo drauge su jais ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.

Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, tartum baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum jų galvų. Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, vieno sparnas į kito sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. Jiems pasijudinus, girdėjau jų sparnų plazdenimą tartum galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, – ūžmą kaip karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Kai jie ramiai stovėdavo, nuleisdavo savo sparnus.

Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį.

Ritinio regėjimas Ir jis man tarė: “Marusis, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!” Kai jis man kalbėjo, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis man sakė: “Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS’. Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.

O tu, marusis, jų nebijok,
nebijok nei jų žodžių,
nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai
ir sėdėtum ant skorpionų.
Dėl jų žodžių neturėk baimės,
dėl jų veidų nenustok drąsos,
nes jie maištingi namai.

Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes jie yra maištingi namai.

O tu, marusis, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu”. Pažvelgiau, ir štai ranka, ištiesta manęs link, laikanti prirašytą ritinį. Jis išvyniojo jį prieš mane, – ritinys buvo prirašytas iš vidaus ir iš lauko pusės. Jame buvo parašyta: “Raudos, gedulas ir dejonės”.

Jis tarė man: “Marusis, ką tik ten randi, valgyk! Suvalgyk šitą ritinį ir eik, kalbėk Izraelio namams!” Atvėriau burną, o jis davė man šį ritinį suvalgyti, sakydamas: “Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį”. Aš jį valgiau, – mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.

Tuomet jis tarė: “Marusis, eik pas Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. Juk tu nesi siunčiamas pas tautą, kurios šneka yra nežinoma ir kalba svetima, bet pas Izraelio namus. Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka yra nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Jei tave pas jas siųsčiau, tikriausiai jos tavęs klausytų! Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausyti, nes jie atsisako klausyti manęs, – visi Izraelio namai turi kietą kaktą ir yra užsispyrusios širdies.

Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus,
ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas, –
kaip deimantą, už titnagą kietesnę padariau tavo kaktą.
Nebijok jų,
dėl jų veidų nenustok drąsos,
nes jie yra maištingi namai”.

Jis man tarė: “Marusis, imk sau į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau sakau. Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS’ – nepaisydamas, ar jie klausys, ar atsisakys klausyti”.

Ezekielis prie Kebaro upėsDvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė pasikėlė iš savosios vietos: plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildėjimą ratų šalia gyvūnų, – didelį drebinantį dundesį. Dvasia mane pakėlė ir nešė. Aš vykau, VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs nuo savo dvasios aistros. Atvykau pas tremtinius prie Tel-Abibo, – pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, – ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.

Viešpats paskiria Ezekielį sargybiniuPraslinkus septynioms dienoms, man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, tave paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano burnos žodį, mano vardu juos įspėsi.

Jei sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ – ir tu jo neįspėsi, – nekalbėsi, jog įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, – jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, bet tavoji ranka bus atsakinga už jo kraują. Bet jei įspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, – dėl savo paties kaltės jis mirs, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį.

Arba kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir elgiasi nedorai, – kai aš duodu jam progą nusidėti, – jis mirs. Kadangi tu jo neįspėjai, jis mirs dėl savo paties kaltės, – teisumo darbai, kuriuos jis padarė, nebus atsimenami, – bet tavoji ranka bus atsakinga už jo kraują. Bet jei tu įspėji jį, teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusideda, – jis tikrai gyvens, nes jis priėmė įspėjimą, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį”.

Ezekielis tampa nebyliu Tuomet ten VIEŠPATIES ranka palietė mane, ir jis man tarė: “Kelkis ir nueik į slėnį. Tenai kalbėsiu su tavimi”. Atsikėliau, nuėjau į slėnį ir regėjau, kad ten stovėjo VIEŠPATIES šlovė kaip šlovė, kurią buvau regėjęs prie Kebaro upės. Aš parpuoliau kniūbsčia. Tuomet dvasia įėjo į mane ir pakėlė mane ant kojų. Jis kalbėjo su manimi ir sakė: “Eik, užsidaryk savo troboje. Tu, marusis, žiūrėk! Būsi rišamas virvėmis ir būsi jomis taip surištas, kad nebegalėsi išeiti pas žmones. Padarysiu, kad tavo liežuvis priliptų prie gomurio taip, jog būsi nebylys, bejėgis juos įspėti, nes jie yra maištingi namai. Bet kai aš kalbėsiu su tavimi ir atversiu tavo burną, tu jiems sakysi: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: kas pasiruošęs klausytis, tesiklauso, o kas atsisako klausytis, teatsisako, nes jie yra maištingi namai'”.

. Pranašavimai Judo karalystei ir Jeruzalei

Simboliniai apgulos ir tremties pranašavimai “Tu, marusis, paimk plytą ir pasidėk ją prieš save. Nubraižyk ant jos miestą – Jeruzalę. Surenk prieš ją apgulą, – pastatyk prieš ją apgulos bokštus, apjuosk ją pylimu, įrenk kareivių būstus ir iš visų pusių padėk mūrdaužius. Tuomet pasiimk geležinę skardą ir pastatyk ją kaip geležinę sieną tarp savęs ir miesto. Atsigręžk veidu į jį, – tebūna jis apgultas. Ryžtingai tęsk jo apsupimą. Tai yra ženklas Izraelio namams.

Paskui gulkis ant kairiojo šono ir užsikrauk Izraelio namų bausmę, nes tiek dienų, kiek ant jo gulėsi, neši jų bausmę. Jų bausmės metus skaičiuoju tau jų dienų skaičiumi – tris šimtus devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. Kai ją būsi atlikęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsi bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimties dienų trukmę, – po vieną dieną už kiekvienus metus. Atsigręžk veidu į Jeruzalės apgulą ir, pakėlęs nuogą ranką, pranašauk jai. Štai! Pririšu tave virvėmis, kad negalėtumei apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi pabaigęs savo apgulos dienų.

Tu pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir speltų, supilk juos į vieną indą ir išsikepk duonos. Ją turėsi valgyti tiek dienų, kiek gulėsi ant savo šono, – tris šimtus devyniasdešimt dienų. Maistas, kurį valgysi, bus atsvertas, – dvidešimt šekelių dienai. Valgysi jį nustatytu laiku. Vanduo, kurį gersi, bus atseikėtas, – šeštadalis hino. Gersi jį nustatytu laiku. Valgysi kaip miežinį paplotį, visų akivaizdoje išsikepdamas ant žmogaus išmatų ugnies”.

VIEŠPATS tarė: “Šitaip valgys Izraelio žmonės savo suteptą duoną tautose, po kurias juos išblaškysiu”. Aš priešinausi: “Ai, ai, ai, Viešpatie DIEVE! Aš savęs niekad nesutepiau, – nuo pat savo mažumės iki šiol nesu valgęs nei dvėsenos, nei žvėrių sudraskyto gyvulio, – jokia sutepta mėsa nepateko į mano burną”. O jis man atsakė: “Gerai, leidžiu tau naudoti galvijų mėšlą vietoj žmogaus išmatų. Ant jo ugnies kepk sau duoną”.

Tuomet jis kalbėjo: “Marusis, tikėk manimi! Nulaušiu Jeruzalės duonos ramstį. Atsvėrę ir susirūpinę jie valgys duoną; atseikėję ir išsigandę jie gers vandenį. Stokodami duonos ir vandens, prislėgti už savo kaltę, jie žvelgs vienas į kitą pagauti klaiko”.

Kalavijas Jeruzalei “Tu, marusis, pasiimk aštrų kalaviją, naudok jį kaip kirpėjo skustuvą, pabrauk juo sau per galvą ir barzdą. Paskui paimk svarstykles ir padalyk plaukus. Vieną trečdalį sudeginsi ugnimi mieste, kai pasibaigs apgulos dienos. Kitą trečdalį neši aplink miestą ir kaposi kalaviju. Likusį trečdalį mesi į vėją, – aš išsitrauksiu kalaviją jiems iš paskos. Tada iš jų paimsi žiupsnelį ir pririši prie savo apdaro kraštų. Ir iš šitų vėl šiek tiek paėmęs, – mesk į ugnį ir sudegink juos ugnimi. Nuo jų ugnis persimes į visus Izraelio namus”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Tai yra Jeruzalė! Aš buvau davęs jai vietą tautų šerdyje su aplinkinėmis šalimis. Bet ji kėlė maištą prieš mano įsakus ir nuostatus, tapdama nedoresnė negu tautos ir šalys aplink ją, – atmetė mano įsakus ir negyveno pagal mano nuostatus”. Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Tikėk manimi! Kadangi esate maištingesni negu tautos aplink jus, negyvenote pagal mano nuostatus ir nesilaikėte mano įsakų, net nesielgėte pagal įsakus tų tautų, kurios gyveno aplinkui!” Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Žiūrėk! Aš, aš pats, ateinu prieš tave! Aš nuteisiu tave tautų akyse. Dėl visų tavo bjaurių nusikaltimų padarysiu tau, ko dar niekad nesu daręs ir nieko panašaus niekad vėl nedarysiu. Tikrai tavo tėvai valgys vaikus, o vaikai savo tėvus. Nuteisiu tave, išvėtysiu tavo likutį po visus vėjus. Todėl, kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – prisiekiu: kadangi tu savo stabais ir bjauriais nusikaltimais suteršei manąją šventovę, todėl ir griebsiuosi skustuvo. Mano akis nepasigailės, ir aš neparodysiu užuojautos. Vienas tavo trečdalis mirs maru ir žus nuo bado; kitas trečdalis kris aplink tave nuo kalavijo; o dar kitą trečdalį išvėtysiu po visus vėjus ir išsitrauksiu jiems savo kalaviją.

Taip nuslūgs mano pyktis, – liesiu ant jų savo įniršį, kol sušvelnėsiu. Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau uoliai, kai liejau jiems savo įniršį! Be to, paversiu tave griuvėsiais, pajuokos reginiu aplinkinėms tautoms ir kiekvieno praeivio akims. Būsi pajuoka ir pasityčiojimas, įspėjimas ir siaubo reginys aplinkinėms tautoms, kai teisiu tave pykčiu ir įniršiu, bausiu įniršio bausmėmis, – aš, VIEŠPATS, kalbėjau! – kai paleisiu į tave savo mirtinas bado strėles, kurios jus sunaikins, – nes paleisiu jas, kad jus sunaikinčiau, – ir kai didinsiu jūsų badą, sulaužydamas jūsų duonos ramstį. Siųsiu jums badą ir laukinius žvėris, – jie sunaikins tavo vaikus, – maras ir kraujo liejimas pereis per tave. Kalaviją atvesiu prieš tave, – aš, VIEŠPATS, kalbėjau!”

Viešpats pasmerkia stabų garbinimą Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, atgręžk savo veidą į Izraelio kalnų pusę ir pranašauk jiems – sakyk:’Izraelio kalnai, klausykit Viešpaties DIEVO žodžio! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams. Štai! Aš atvesiu ant jūsų kalaviją ir sunaikinsiu jūsų alkus. Jūsų aukurai bus apleisti ir smilkyklės sudaužytos. Suguldysiu jūsų užmuštuosius jūsų stabams po kojų, suguldysiu Izraelio žmonių lavonus priešais jų stabus, – išmėtysiu jūsų kaulus aplink jūsų aukurus. Visur, kur gyvenate, jūsų miestai bus sugriauti ir alkos sunaikintos: jūsų aukurai bus nugriauti ir sunaikinti, jūsų stabai bus sulaužyti ir sutrupinti, jūsų smilkyklės sudaužytos ir jūsų rankų darbai nušluoti. Užmuštieji gulės kritę tarp jūsų, – tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.

Tačiau aš paliksiu jums tarp tautų pasprukusius nuo kalavijo, kai būsite išblaškyti svetimose šalyse. Tuomet jūsų pabėgėliai atsimins mane tautose, kur jie yra ištremti, kaip aš sielvartavau dėl jų ištvirkusios širdies, nusigręžusios nuo manęs, ir dėl jų ištvirkusių akių, atsigręžusių į jų stabus. Tuomet jie bodėsis savimi dėl padarytų bjaurasčių, dėl savo bjaurių nusikaltimų Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Ne tuščiai grasinau, kad užtrauksiu jiems šitą nelaimę'”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Plok delnais, trypk kojomis ir šauk: ‘ai!’ dėl visų bjaurių Izraelio namų nusikaltimų! Jie žus nuo kalavijo, bado ir maro! Kas toli, tas maru numirs, kas arti, tas nuo kalavijo kris, kas išliko ir yra apgultas – mirs nuo bado. Taip išliesiu ant jūsų savo įniršį. Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai jūsų užmuštieji gulės tarp savo stabų aplink aukurus ant kiekvienos aukštos kalvos, ant kiekvienos kalno viršūnės, po kiekvienu žaliu medžiu ir po kiekvienu lapuotu ąžuolu, – kur tik jie aukojo malonius kvapus visiems savo stabams. Pakelsiu prieš juos ranką ir padarysiu kraštą, kur jie gyvena, apleistą ir tuščią nuo dykumos iki Riblos. Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Artėjanti pražūtis Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Tu, marusis, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Izraelio žemei.

Galas! Ateina galas keturiems krašto kampams!
Dabar ateina tau galas!
Liesiu ant tavęs savo pyktį,
nuteisiu tave pagal tavo kelius
ir bausiu tave už visas tavo bjaurastis.
Mano akis nepasigailės,
neparodysiu užuojautos,
bet bausiu tave pagal tavo kelius.
Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje,
tada žinosite, kad aš esu VIEŠPATS”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Nelaimė po nelaimės!
Štai ji ateina!
Atėjo galas! Atėjo tikras galas!
Jis pakilo prieš tave.
Štai jis ateina!
Atėjo tau pražūtis,
šalies gyventojau!
Atėjo metas, diena arti –
sąmyšio, o ne ūžavimo kalnuose.
Jau greit išpilsiu savo įniršį ant tavęs
ir išliesiu ant tavęs savo pyktį.
Nuteisiu tave pagal tavo kelius,
nubausiu tave už visas tavo bjaurastis.
Mano akis nepasigailės,
užuojautos neparodysiu,
bet bausiu tave pagal tavo kelius.
Kai tavo bjaurastys pūliuos tavyje,
tada žinosite, kad aš, VIEŠPATS, nuplakiau.

Štai toji diena jau čia! Štai ji ateina!
Pražūtis atėjo,
lazda pražydo,
įžūlybė sukrovė pumpurus, –
smurtas išaugo į nedorumo lazdą.
Nė vienas iš jų neišliks, –
neišliks nieko iš jų pertekliaus
nei iš jų turtų.
Pranašūs jie nebus.
Atėjo tas metas, toji diena išaušo!
Kas perka, tegu nesidžiaugia,
kas parduoda, tegu nenusimena,
nes visus užklups degantis pyktis.
Parduodantis nebeatgaus to,
kas buvo parduota,
nors jis ir pirkėjas tebebūtų gyvi, –
nes pyktis kris ant visų,
ir jis nebus atšauktas.
Kadangi visi yra kalti, nė vienas negali išlikti gyvas.

Jie papūtė ragą ir viskas prirengta,
bet nėra kam eiti į mūšį,
nes mano degantis pyktis apima juos visus.
Kalavijas lauke už vartų,
maras ir badas viduje.
Kas yra laukuose, žus nuo kalavijo,
kas mieste, tą praris badas ir maras.
Bėgliai, – jei kam ir pavyktų išsigelbėti, –
slėpsis kalnuose, tarsi slėnių balandžiai,
visi iki vieno dejuodami dėl savo kaltės.
Nusvirusios rankos,
keliai it vanduo praskydę.
Apsijuos jie ašutine,
o šiurpas juos apsiaus.
Visų veiduose gėda
ir nuplikusios visų galvos.
Savo sidabrą jie išmes į gatves,
o jų auksas bus laikomas netyru daiktu.

VIEŠPATIES pykčio dieną jų auksas ir sidabras negalės jų išgelbėti. Jais nepasisotins nei savo pilvų jų neprikimš. Auksas ir sidabras buvo jiems proga nusidėti. Iš savo puikaus puošmens, kuriuo jie didžiavosi, pasidarė bjaurių stabų paveikslus. Todėl jį paversiu jiems nešvariu daiktu. Atiduosiu jį kaip grobį į svetimųjų rankas, –

kaip pelną žemės nedorėliams, –
jie išniekins jį.
Nugręšiu nuo jų savo veidą,
ir jie išniekins mano brangiąją vietą, –
plėšikai į ją įeis ir ją išniekins.

Nukalk grandinę,
nes kraštas pilnas kruvinų nusikaltimų,
o miestas kupinas smurto.
Atvesiu nuožmiausias iš tautų,
ir jos užims jų namus.
Padarysiu galą įžūlumui galiūnų,
bus išniekintos jų šventovės.
Klaikas ateina!
Jie ieškos ramybės,
bet jos neras.
Nelaimė lydės nelaimę,
bloga žinia vysis blogą žinią.
Veltui jie ieškos pranašo regėjimo,
kunigas nebepajėgs mokyti,
seniūnai nebemokės patarti.
Karalius raudos,
didžiūnas bus pagautas nevilties,
paprastų žmonių rankos drebės.
Pasielgsiu su jais pagal jų pačių kelią,
teisiu juos, kaip jie teisė,
ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

Stabų garbibinmas Jeruzalės šventykloje Atsitiko, kad šeštaisias metais, šeštąjį mėnesį, penktąją mėnesio dieną, man esant namie ir Judo seniūnams sėdint prieš mane, Viešpaties DIEVO ranka nusileido ant manęs. Pažvelgiau, ir štai į ugnį panašus pavidalas: žemiau nuo to, kas atrodė kaip juosmuo, buvo ugnis, o aukščiau jo juosmens lyg gintaro spindesys. Jis ištiesė lyg ranką ir paėmė mane už galvos garbanos. Dvasia pakėlė mane tarp žemės ir dangaus ir atnešė Dievo regėjimuose į Jeruzalę, prie vidinio kiemo šiaurinių vartų, – ten buvo pastatytas pavydo stabas, kuris žadina pavydą. Ten buvo ir Izraelio Dievo šlovė, kaip tas regėjimas, kurį buvau matęs slėnyje.

Tuomet jis man tarė: “Marusis, pakelk savo akis dabar į šiaurės pusę!” Aš pakėliau akis į šiaurės pusę, ir ten, į šiaurę nuo aukuro vartų, pačioje angoje, buvo šis pavydo stabas. Jis man kalbėjo: “Marusis, ar matai, ką jie daro, tuos bjaurius nusikaltimus, kuriuos Izraelio namai čia daro, kad mane atitolintų nuo mano Šventyklos? Net dar bjauresnių nusikaltimų pamatysi”.

Ir jis nuvedė mane prie įėjimo į kiemą, ir ten apsižvalgęs pamačiau skylę sienoje. Jis man tarė: “Marusis, braukis per sieną!” Ėmiau veržtis per sieną, ir štai ten įėjimas. Jis kreipėsi į mane: “Eik į vidų ir pamatyk tuos nedorus nusikaltimus, kuriuos jie ten daro”. Įėjęs vidun mačiau, kad ten visur ant sienų buvo pavaizduoti visokiausi ropliai, šlykštūs gyvuliai ir visi Izraelio namų stabai. Prieš juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio namų seniūnų drauge su Šafano sūnumi Jaazaniju. Kiekvienas laikė rankoje smilkytuvą, ir kvapus smilkalų dūmų debesis kilo aukštyn. Tuomet jis man tarė: “Marusis, ar matai, ką Izraelio namų seniūnai daro patamsiais, kiekvienas savo stabų kambaryje, sakydami: ‘VIEŠPATS mūsų nemato! VIEŠPATS paliko kraštą!’ Pamatysi net dar bjauresnių nusikaltimų, kuriuos jie daro”.

Tada jis atvedė mane prie VIEŠPATIES Namų šiaurinių vartų. Ten sėdėjo moterys, raudančios Tamuzo. Jis tarė man: “Marusis, ar matei? Pamatysi net dar bjauresnių nusikaltimų negu šitie”.

Tuomet jis įvedė mane į vidinį VIEŠPATIES Namų kiemą, ir štai prie angos į VIEŠPATIES Šventyklą, tarp prieangio ir aukuro, buvo maždaug dvidešimt penki vyrai, nugaras atgręžę į VIEŠPATIES Šventyklą ir veidus į rytų pusę, parpuolę kniūbsčia ant žemės prieš tekančią saulę rytuose. Ir jis tarė man: “Marusis, ar tu matei? Nejaugi bjaurieji nusikaltimai, kuriuos Judo namai daro čia, yra tik mažmožis? Argi jie turi pripildyti ir kraštą smurto, mane iš naujo erzinti? Štai, jie šaką laiko prie savo nosies! Elgsiuosi tad pykčio perimtas, mano akis gailestinga nebus, gailesčio neparodysiu. Jie rėks man į ausis, bet jų negirdėsiu”.

Jeruzalė nubaudžiama Tuomet jis, man girdint, ėmė visu balsu šaukti: “Artinkitės jūs, miesto budeliai, kiekvienas su savuoju naikinimo įrankiu rankoje!” Ir štai šeši vyrai ėjo keliu nuo aukštesniųjų vartų, kurie yra šiauriniame šone, kiekvienas nešinas savo ginklu žudynėms. Tarp jų buvo vyras, apsirengęs drobiniais, su raštvedžio reikmenimis prie juosmens. Vos atėję jie sustojo prie žalvarinio aukuro.

O Izraelio DIEVO šlovė buvo nuėjusi nuo kerubo, ant kurio ji laikydavosi, prie Namų slenksčio. VIEŠPATS pašaukė drobiniais apsivilkusįjį vyrą su raštvedžio reikmenimis prie juosmens ir jam tarė: “Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk ženklu ‘Tav’ kaktas tų, kurie dūsauja ir dejuoja dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, jame daromų”. O kitiems, man girdint, pasakė: “Eikite jam iš paskos per miestą ir žudykite. Tenebūna gailestinga jūsų akis, gailesčio neparodykite. Žudykite ir naikinkite senius, jaunuolius ir mergaites, mažylius ir moteris, bet nelieskite nė vieno, kuris turi ženklą ‘Tav’, – pradėkite nuo mano šventovės!” Ir jie pradėjo nuo seniūnų, kurie buvo priešais Namus. Tuomet jis dar tarė jiems: “Užterškite Namus, prikraukite jų kiemus lavonų. Eikite!” Jie išėjo ir žudė mieste.

Jiems žudant, aš buvau paliktas vienas. Parpuolęs ant veido, šaukiau: “Ai, Viešpatie DIEVE! Nejaugi tu, išliedamas savo pyktį ant Jeruzalės, sunaikinsi visą Izraelio likutį?” Jis man atsakė: “Izraelio ir Judo namų kaltė yra be galo didelė. Kraštas pilnas kraujo, o miestas pilnas ištvirkimo, nes kalbama: ‘VIEŠPATS paliko kraštą! VIEŠPATS nemato!’ Taigi ir mano akis nebus gailestinga, ir gailesčio nerodysiu, bet suversiu jų darbus jiems ant galvų”.

Ir štai vyras, apsirengusis drobiniais, su raštvedžio reikmenimis prie juosmens, pasirodė ir pranešė: “Padariau, kaip man įsakei!”

Dievo Šlovė palieka Jeruzalę Tuomet pažvelgiau, ir štai viršuje skliauto, kurs buvo viršum kerubų galvų, pasirodė lyg safyro akmuo, lyg į sostą panašus pavidalas. Jis kreipėsi į drobiniais apsirengusį vyrą, tardamas: “Įeik tarp ratų po kerubais, paimk rieškučias žarijų, esančių tarp kerubų, ir išžarstyk jas ant miesto”. Jis įėjo man matant. Vyrui įeinant, kerubai stovėjo ties dešiniuoju Namų šonu, ir debesis pripildė vidinį kiemą. VIEŠPATIES šlovė persikėlė nuo kerubų prie Namų slenksčio, Namai buvo pripildyti debesies, ir kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES šlovės pašvaistės. Kerubų sparnų ūžesys sklido iki pat išorinio kiemo tartum Dievo Galingojo balsas, kai jis kalba.

Kai jis įsakė drobiniais apsirengusiam vyrui, tardamas: “Paimk ugnies iš po ratų, esančių po kerubais”, – vyras įėjo ir atsistojo šalia rato. Vienas kerubas ištiesė savo ranką į ugnį, esančią tarp kerubų, jos šiek tiek paėmė ir įdėjo drobiniais apsirengusiajam į saują. Priėmęs ugnį, jis išėjo. Po kerubų sparnais dūlavo žmogaus rankos pavidalas.

Žiūrėjau, ir štai rieda keturi ratai prie kerubų, – po vieną ratą prie kiekvieno kerubo, – ratų išvaizda buvo kaip chrizolito akmens. Visi keturi buvo panašūs, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Visi riedėdavo į vietą, į kurią buvo atsukta galva, riedėdami nesigręžiodavo. Ir visas jų kūnas, ir jų nugaros, ir jų rankos, ir jų sparnai, ir jų ratai buvo pilni akių. Ratai jų – visų keturių – buvo pilni akių visur aplinkui. Man girdint, ratai buvo pavadinti sūkuriu. Kiekvienas turėjo keturis veidus: pirmasis veidas buvo kerubo veidas, antrasis buvo žmogaus veidas, trečiasis – liūto veidas ir ketvirtasis – erelio veidas.

Kerubai pakilo. Tai buvo gyvūnai, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės! Kerubams pajudėjus į priekį, riedėdavo ir ratai greta jų; kai kerubai pakeldavo sparnus, kad pakiltų nuo žemės, ratai greta jų nepakeisdavo krypties. Aniems sustojus, sustodavo ir jie, ir aniems pakilus, pakildavo ir jie, nes juose buvo gyvūnų dvasia.

VIEŠPATIES šlovė nuėjo nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų. Kerubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais. Jie sustojo prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų angos, – viršum jų buvo Izraelio Dievo šlovė. Jie buvo tie patys gyvūnai, kuriuos buvau matęs po Izraelio Dievu prie Kebaro upės, ir supratau, kad jie buvo kerubai. Kiekvienas turėjo keturis veidus, kiekvienas turėjo keturis sparnus, o po jų sparnais buvo žmogaus rankų pavidalai. Ir jų veidų išvaizda buvo tokia pat, kaip anų veidų, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės. Ir ėjo jie, kiekvienas jų, tiesiai į priekį.

Didžiūnų teismas Tuomet dvasia pakėlė mane ir atvedė prie rytinių VIEŠPATIES Namų vartų, prie vartų į saulėtekio pusę. Ten, prie vartų, buvo dvidešimt penki vyrai. Tarp jų pamačiau tautos didžiūnus, Azūro sūnų Jaazaniją ir Benajos sūnų Pelatiją. Jis man tarė: “Marusis, šitie yra vyrai, kurie rezga pinkles ir slapta sąmokslauja mieste, sakydami: ‘Dar ne metas dabar statyti namus. Šitas miestas yra katilas, o mes esame mėsa!’ Todėl pranašauk jiems, pranašauk, marusis!”

VIEŠPATIES dvasia nusileido ant manęs, ir jis man tarė: “Sakyk: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Štai ką sau manote, Izraelio namai, – aš žinau, kas jums atėjo į galvą! Užvertėte šitą miestą lavonais ir jo gatves priklojote užmuštųjų’. Todėl šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Jūsų užmuštieji, kuriuos jame paguldėte, yra mėsa, ir šitas miestas yra katilas, bet jūs būsite iš jo išvaryti. Jūs bijojote kalavijo, aš atvesiu jums kalaviją’, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Iš miesto aš išvarysiu jus, atiduosiu jus į svetimųjų rankas ir įvykdysiu jums teismo sprendimus. Jūs krisite nuo kalavijo. Aš bausiu jus Izraelio paribyje, – ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. Miestas nebus jums katilas nei jūs būsite mėsa jame, – Izraelio paribyje jus bausiu. Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kurio įstatų nesilaikėte ir kurio įsakų nevykdėte, bet elgėtės pagal papročius tautų, gyvenančių aplink jus!” Atsitiko, kad man pranašaujant Benajos sūnus Pelatijas numirė. Tuomet parpuoliau veidu žemėn ir visu balsu šaukiau, sakydamas: “Ai, Viešpatie DIEVE! Nejau tu nori padaryti galą Izraelio likučiui?!”

Dievas parves tremtiniusVIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis! Tavo broliai, tavo giminės, tavo tautiečiai tremtiniai ir visi Izraelio namai, – jie yra visi tie, apie kuriuos Jeruzalės gyventojai sako: ‘Jie pasitraukė toli nuo VIEŠPATIES. Šis kraštas yra atiduotas mums kaip nuosavybė!’ Todėl sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Nors perkėliau juos toli tarp tautų, nors išblaškiau juos po įvairius kraštus, tačiau buvau kurį laiką jiems šventovė kraštuose, į kuriuos jie pateko’. Todėl sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Surinksiu jus iš visų tautų, paimsiu jus iš kraštų, kur buvote išblaškyti, ir duosiu jums Izraelio žemę. Kai ten atvyks, jie pašalins iš jos visus stabus ir visus bjauriuosius nusikaltimus. Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems jautrią, kad gyventų pagal mano įstatus, laikytųsi mano įsakų ir juos vykdytų. Tada jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas. O tiems, kurių širdis eina paskui jų stabus ir bjaurastis, suversiu jų darbus ant jų pačių galvos'”, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Tuomet kerubai su ratais, esančiais šalia, pakėlė sparnus. Izraelio Dievo šlovė laikėsi viršum jų. VIEŠPATIES šlovė pakilo viršum miesto ir sustojo ant kalno į rytus nuo miesto.

Dvasia pakėlė mane ir atvedė Dievo dvasios regėjime į Kaldėją pas tremtinius. Regėjimas, kurį mačiau, išnyko. O aš papasakojau tremtiniams visus dalykus, kuriuos man VIEŠPATS buvo parodęs.

Pranašas pavaizduoja Judo gyventojų ištrėmimą Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, tu gyveni maištinguose namuose. Jie turi akis matyti, bet nemato, turi ausis girdėti, bet negirdi, nes yra maištingi namai. Todėl tu, marusis, susirišk tremtinio ryšulį ir išeik į tremtį dienos metu, jų akyse. Išeik tarsi tremtinys iš savo vietos ir, jiems matant, nueik į kitą vietą. Galbūt jie suvoks, nors ir yra maištingi. Išsineši savo tremtinio ryšulį dienos metu, jiems matant, tarsi ryšulį tremčiai, bet tu pats išeisi vakare jiems matant, kaip varomieji į tremtį. Jiems matant, pralaužk sienoje skylę ir išnešk pro ją savo ryšulį. Jų akyse tu užsikelsi ryšulį ant peties ir išsineši jį sutemus. Veidą užsidengsi, kad nematytumei krašto, nes aš padariau tave ženklu Izraelio namams”.

Padariau taip, kaip man buvo įsakyta. Išsinešiau savo ryšulį tarsi ryšulį tremčiai ir vakare savo ranka pralaužiau sienoje skylę. Išsinešiau jį sutemus, nešdamasis ant peties jiems matant.

Kitą rytą atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, ar nesakė tau Izraelio namai, tie maištingieji namai: ‘Ką tu išdarinėji?’ Pasakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Šitas pranašavimas yra Jeruzalės vadui ir visiems Izraelio namams’. Sakyk: ‘Aš esu ženklas jums! Kaip padariau, taip bus jiems padaryta: jie eis į tremtį, į nelaisvę. O vadas, kuris yra tarp jų, sutemus užsikels savo ryšulį ant peties ir išeis. Jam išvesti jie pralauš sienoje skylę; jis užsidengs veidą taip, kad krašto savo akimis nematys’. Užmesiu ant jo savo pinkles; ir jis pateks į mano spąstus; atvesiu jį į Babiloną, kaldėjų kraštą, tačiau to krašto jis nematys ir tenai numirs. O visą jo palydą, jo pagalbininkus ir visus jo kariuomenės būrius, išblaškysiu po visus vėjus ir išsitrauksiu kalaviją jiems įkandin. Kai išblaškysiu juos tarp tautų ir išsklaidysiu po įvairius kraštus, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Bet leisiu nedaugeliui išlikti gyviems nuo kalavijo, bado ir maro, kad papasakotų apie visus savo bjauriuosius nusikaltimus tautoms, pas kurias jie nueis. Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Ateinantis klaikasMan atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis! Drebėdamas valgyk savo duoną, iš baimės pašiurpęs gerk savo vandenį. Sakyk krašto žmonėms: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS apie Jeruzalės gyventojus Izraelio žemėje. Jie valgys savo duoną perimti baimės ir gers savo vandenį pagauti klaiko, nes jų kraštas bus netekęs sau įprasto apsto per jo gyventojų nežabotą smurtą. Miestai, kur dabar pilna žmonių, bus sunaikinti, kraštas bus nuniokotas, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS'”.

Žmonės išjuokia pranašo regėjimusMan atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, ką reiškia Izraelio žemėje ta jūsų patarlė, kai sakoma: ‘Dienos prabėga, o regėjimai niekais nueina’? Todėl tark jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: Aš padarysiu galą šitai patarlei. Ji nebebus daugiau vartojama Izraelyje kaip patarlė!’ Bet sakyk jiems: ‘Dienos atėjo, regėjimai tuoj išsipildys,’ nes nebus daugiau Izraelio namuose nei jokio tuščio regėjimo, nei raminančių spėjimų. Aš, VIEŠPATS, tarsiu žodį, kurį aš tariu, ir jis bus įvykdytas. Jis nebebus daugiau atidėtas, nes jūsų dienomis, o maištingieji namai, aš ištarsiu savo žodį ir jį įvykdysiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis'”.

VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, Izraelio namai sako: ‘Regėjimas, kurį jis mato, yra už daugelio metų, – jis pranašauja tolimą ateitį’. Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS. Nė vienas iš mano žodžių nebebus daugiau atidėtas, bet kiekvienas žodis, kurį ištarsiu, bus įvykdytas, – tai Viešpaties DIEVO žodis'”.

Pasmerkiami netikrieji pranašai VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, pranašauk Izraelio pranašams, pranašauk! Sakyk tiems, kurie pranašauja savo pačių vaizduotės užgaidas: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’ Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Vargas kvailiesiems pranašams, kurie remiasi savo pačių dvasios užgaidomis, neturėję regėjimo! Izraeli, tavo pranašai yra tarsi šakalai tarp griuvėsių! Jūs nei ėjote į spragas, nei taisėte sienų aplink Izraelio namus, kad VIEŠPATIES dieną tvirtai laikytųsi kovoje. Tušti regėjimai ir melagingi spėjimai yra tų, kurie sako: ‘Tai VIEŠPATIES žodis’, – kai VIEŠPATS jų nesiuntė. Netgi laukia, kad išsipildytų jų žodis! Argi ne tuščią regėjimą matėte ir argi ne melagingą žyniavimą skelbėte, sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES žodis’, – nors aš nekalbėjau?”

Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi skelbėte niekus ir regėjote melą, aš esu prieš jus, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Manoji ranka bus prieš pranašus, kurie turi tuščius regėjimus ir skelbia melagingus spėjimus. Jie nebus mano tautos taryboje, nebus įrašyti į Izraelio namų sąrašą ir nesugrįš į Izraelio žemę. Taip jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS. Dėl to, tikrai dėl to, kad jie suklaidino mano tautą, sakydami: ‘Taika’, – kai nėra taikos. Žmonės atstato sieną, o jie tinkuoja ją moliu be šiaudų! Sakyk tiems, kurie tinkuoja sieną moliu be šiaudų, kad ji sugrius. Liūtis sukels potvynį, kris nuožmi kruša, šėls audros vėjas! Štai! Kai siena sugrius, argi nebus jums sakoma: ‘Kur yra tas tinkas, kuriuo tinkavote?'” Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Įniršio apimtas paleisiu audros vėją, nuo mano pykčio kils liūties potvynis ir įniršiu viską naikinanti nuožmi kruša. Nugriausiu sieną, kurią tinkavote moliu be šiaudų, sulyginsiu ją su žeme taip, kad bus atidengti jos pamatai. Kai ji grius, po ja žūsite jūs. Tada žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. Taip išliesiu savo įniršį ant sienos ir tų, kurie tinkuoja ją moliu be šiaudų, – sakysiu jums: ‘Nebėra sienos, nebėra nei tų, kurie ją tinkavo moliu be šiaudų, – nebėra Izraelio pranašų, – tų, kurie pranašavo apie Jeruzalę ir regėjo jai taiką, kai taikos nebuvo, – tai yra VIEŠPATIES žodis'”.

Netikroms pranašėms“Tu, marusis, atsuk veidą ir į savo tautos dukteris, pranašaujančias savo vaizduotės norus, pranašauk joms ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Vargas moterims, kurios prisiuva juostas ant kiekvieno riešo ir dirba gaubtuvus galvoms bet kokio ūgio žmonių, norėdamos juos prigauti. Nejau jūs, mano tautos žmones prigaudamos, save gyvas išlaikote? Išniekinote mane mano tautoje dėl miežių saujos ir duonos trupinių. Savo melais mano tautai, mėgstančiai klausytis melų, pražudote žmones, kurie neturėtų mirti, ir palaikote gyvus tuos, kurie neturėtų išlikti gyvi!'”

Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Aš esu prieš jūsų juostas, kuriomis jūs gaudote žmones kaip paukščius. Aš nuplėšiu jas jums nuo rankų ir išlaisvinsiu žmones, – žmones, kuriuos jūs gaudote kaip paukščius. Aš nuplėšiu jūsų gaubtuvus ir išgelbėsiu savo žmones iš jūsų nagų. Jie daugiau nebebus jūsų naguose, – ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS! Kadangi jūs melu prislėgėte teisiųjų širdis, nors aš jų nebuvau prislėgęs, ir pakurstėte nedorėlius nesigręžti iš savo nedoro kelio, idant išgelbėtų savo gyvybę, todėl tuščių regėjimų daugiau nebematysite nei žyniavimu neužsiimsite. Aš išgelbėsiu savo tautą iš jūsų nagų, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS!”

Stabų garbintojams Keletas vyrų iš Izraelio seniūnų atėjo pas mane ir atsisėdo priešais. Ir VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, šitie vyrai puoselėjo savo stabus širdyje ir statėsi savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis. Argi aš privalau atsakyti į jų klausimus? Todėl kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Kiekvienas žmogus iš Izraelio namų, kuris puoselėja savo stabus širdyje ir pasistato savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis, tačiau ateina pas pranašą, – aš, VIEŠPATS, duosiu atsakymą tam, kuris ateina su savo gausybe stabų, idant pagaučiau Izraelio namus jų širdyje. Dėl visų savo stabų jie visi atsiskyrė nuo manęs!’

Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Grįžkite ir gręžkitės nuo savo stabų ir nugręžkite savo veidus nuo visų savo bjauriųjų nusikaltimų. Nes kiekvienas žmogus iš Izraelio namų ar iš svetimšalių, gyvenančių Izraelyje, kuris atsiskiria nuo manęs, puoselėdamas savo stabus širdyje ir pasistatydamas savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis, tačiau ateina pas pranašą, kad per jį mane paklaustų, – aš, VIEŠPATS, aš pats jam atsakysiu. Tam žmogui aš atgręšiu savo veidą, – padarysiu iš jo ženklą ir priežodį, atkirsiu jį nuo savo tautos. Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.

Jeigu pranašas duosis taip suklaidinamas, kad pranašautų, – aš, VIEŠPATS, būsiu suklaidinęs tą pranašą , – pakelsiu prieš jį savo ranką ir iškirsiu jį iš savo tautos Izraelio. Abu turės atsakyti už kaltę, – tokia pat bausmė tam, kuris klausia, kaip ir bausmė pranašui, – kad Izraelio namai daugiau nenuklystų nuo manęs ir nebesiterštų daugiau visokiais maištavimais. Tuomet jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas, – tai Viešpaties DIEVO žodis'”.

Asmeniška atsakomybė Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, kai kuris kraštas nusideda man neištikimybe, aš pakeliu ranką prieš jį, sulaužau jo duonos ramstį ir siunčiu jam badą, išnaikindamas jo žmones ir gyvulius, net jeigu Nojus, Danielis ir Jobas – šie trys vyrai – būtų jame, – savo teisumu jie vieni teišsigelbėtų, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Jei aš paleisčiau laukinius žvėris per tą kraštą, idant jį nuniokotų taip, kad jis taptų dykyne ir niekas nebeitų per jį bijodamas gyvulių, net jeigu šitie trys vyrai būtų jame, – kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, bet būtų išgelbėti vien jie, o kraštas pavirstų dykyne. Arba jei atvesčiau prieš tą kraštą kalaviją, tardamas: ‘Tepereina per kraštą kalavijas!’ – ir nukirsdinčiau jo žmones ir gyvulius, nors šitie trys vyrai būtų jame, – kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik jie vieni tebūtų išgelbėti. Arba jei marą pasiųsčiau į tą kraštą ir išliečiau ant jo savo įniršį krauju sunaikinti jo žmones ir gyvulius, nors Nojus, Danielis ir Jobas būtų jame, – kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie neišgelbėtų nei sūnaus, nei dukters. Dėl savo teisumo tik save pačius jie teišgelbėtų”.

Nes Viešpats DIEVAS taip kalbėjo: “Nors siunčiu Jeruzalei keturis savo mirtinus teismus – kalaviją, badą, laukinius žvėris ir marą išnaikinti jos žmonėms ir gyvuliams, tačiau išliks joje bėglių likutis, – sūnūs ir dukterys, kurie bus išvesti. Kai jie ateis pas jus ir matysite jų kelius ir darbus, būsite paguosti dėl nelaimės, kurią atvedžiau Jeruzalei, dėl viso, ką atsiunčiau jai. Jie bus jums paguoda. Kai matysite jų kelius ir darbus, žinosite, kad ne veltui dariau visa, ką joje padariau”, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Nenaudingas vynmedis ir Jeruzalė

VIEŠPATIES žodis atėjo man:
“Marusis, kuo vynmedžio mediena pralenkia
visą kitokią medieną,
toji vynmedžio šaka,
kuri auga tarp miško medžių?
Ar naudojama jo mediena padaryti kokiam naudingam daiktui?
Ar kas pasidaro iš jo bent vagį,
kad pakabintų ant jo nors kokį padargą?
Štai! Jis metamas į ugnį kaip malkos!
Ugniai surijus abu jo galus
ir jo viduriui suanglėjus,
ar jis dar kam betinka?
Štai! Būdamas sveikas,
jokiam dirbiniui jis nebuvo naudojamas,
o kai ugnis jį surijo ir jis suanglėjo,
ar begali jis būti dirbiniui panaudotas?”

“Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Kaip iš miško medžių vynmedžio medieną, kurią atidaviau kaip malkas ugniai, taip atiduosiu ir Jeruzalės gyventojus. Atgręšiu į juos savo veidą, – nors jie išvengė ugnies, bet ugnis juos suris. Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atgręšiu į juos savo veidą. Paversiu jų kraštą dykyne dėl to, kad jie nebuvo ištikimi, – tai VIEŠPATIES žodis'”.

Ištvirkėlė Jeruzalė Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, parodyk Jeruzalei jos bjauriuosius nusikaltimus ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Jeruzalei. Esi kilmės ir gimimo iš kanaaniečių krašto; tavo tėvas buvo amorietis, o tavo motina hetitė. Kalbant apie tavo gimimą, – tą dieną, kai gimei, tavoji bambagyslė nebuvo nupjauta, nebuvai nei apiplauta vandeniu, kad būtumei švari, nei ištrinta druska, nei suvystyta vystyklais. Jokia akis neparodė tau gailesčio, kad padarytų bet ką iš šitų dalykų skatinama užuojautos tau, bet buvai išmesta laukan po plynu dangumi, nes tavimi bjaurėjosi tą dieną, kai gimei.

Ėjau pro tave ir mačiau tave spurdant savo kraujuose. Kai tu gulėjai savo kraujuose, aš tau tariau: ‘Gyvenk! Kaip laukų augalas auk!’ Užaugai, tapai didelė, subrendai į tikrą moterį, – jau buvo išaugusios tavo krūtys, užaugę plaukai, tačiau vis dar buvai visiškai nuoga.

Ėjau vėl pro tave ir vėl mačiau tave, – išties, tu buvai pasiekusi meilės amžių. Išskleidžiau virš tavęs savo sparną ir pridengiau tavo nuogumą. Daviau tau priesaiką ir įėjau į sandorą su tavimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir tu tapai mano. Išmaudžiau tave vandenyje, nuploviau nuo tavęs kraują ir patepiau aliejumi. Aprengiau tave išsiuvinėtais drabužiais, daviau tau brangios odos sandalus, sujuosiau tave lino juosta ir apgaubiau šilko skraiste. Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo. Geriausi miltai, medus ir aliejus buvo tavo maistas. Tu tapai nepaprastai graži, – tinkama būti karaliene. Tavo vardas išgarsėjo tarp tautų dėl tavojo grožio, nes jis buvo tobulas mano spindesiu, kurį tau suteikiau, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Bet tu, pasitikėdama savo grožiu, elgeisi su savo vardu kaip kekšė ir dosniai dalijai kekšystės paslaugas kiekvienam praeiviui – kekšystės paslaugas jam tu skyrei! Tu paėmei kai ką iš savo drabužių, pasidarei sau spalvingas alkvietes ir jose elgeisi kaip kekšė, – taip nėra niekad buvę ir niekad nebus! Tu paėmei ir savo gražiuosius manojo aukso bei sidabro puošmenis, kuriuos tau buvau davęs, pasidarei sau vyriškus atvaizdus ir kekšavai su jais. Tu paėmei savo išsiuvinėtuosius drabužius, kad juos apklotumei, ir dėjai prieš juos mano aliejų ir smilkalus. Taip pat ir maistą, kurį tau daviau, – rinktinius miltus, medų ir aliejų, kuriais tave maitinau, – tu dėjai prieš juos kaip malonų kvapą. Taigi taip buvo! – Tai Viešpaties DIEVO žodis! – Tu paėmei savo sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, ir juos paaukojai aniems suryti. Lyg maža būtų tavosios kekšystės paslaugų, tu skerdei mano vaikus ir davei jiems kaip auką! Darydama visus savo bjauriuosius nusikaltimus ir kekšystės paslaugas, neatsiminei savo jaunystės dienų, kai buvai visiškai nuoga, spurdanti savo kraujuose.

Po visų savo nedorų darbų, – vargas, vargas tau! – tai Viešpaties DIEVO žodis, – stateisi sau pakylą ir įsitaisei alkvietę kiekvienoje aikštėje. Ant kiekvienos kryžkelės statei savo aukštumų vietą ir kekšės elgesiu niekinai savo grožį, išsižergdama kiekvienam praeiviui. Įsismaginusi su savo kekšyste, tu buvai kekšė egiptiečiams, savo gašliems kaimynams, ir didinai savo kekšystę, kad mane įpykintum. Todėl pakėliau savo ranką prieš tave ir sumažinau tau davinius, palikau tave priešų valiai – Filistijos dukterims, kurios gėdijosi tavo palaido kelio. Tu elgeisi kaip kekšė su asirais, nes buvai nepasotinama, – elgeisi kaip kekšė su jais, bet likai nepasotinta. Varei savo kekšystę su Kaldėja, pirklių kraštu, bet ir tuo nepasisotinai.

Kokia ligota yra tavoji širdis! – Tai Viešpaties DIEVO žodis. – Darei visus šituos dalykus kaip įžūli kekšė, statydama sau pakylą ir įsitaisydama alkvietę kiekvienoje aikštėje! Tačiau nebuvai kaip kitos kekšės, nes niekinai užmokestį. O svetimaujanti žmona, ištekėjusi už savo vyro, tu atsiduodi svetimiems! Visoms kekšėms duodama dovana, bet tu pati davei dovanas visiems savo meilužiams, kad papirktum juos ateiti iš visur pas tave kekšystėms. Tu kekšavai kitaip negu kitos moterys savo kekšystėmis: niekas nelakstė tau iš paskos, kad būtum kekše. Kadangi tu pati mokėjai kekšės užmokestį, užuot jį gavusi, kaipgi tu skyreisi nuo jų!”

O dabar, kekše, klausykis VIEŠPATIES žodžio! Taip kalbėjo VIEŠPATS: “Dėl tavo aistros, kurią išliejai, ir tavo gėdos, kurią atidengei kekšaudama su meilužiais, dėl visų tavo bjauriųjų stabų ir dėl tavųjų vaikų kraujo, kurį jiems davei, – dėl to, tikėk manimi, surinksiu visus tavo meilužius, kuriuos tu norėjai patenkinti, – visus, kuriuos mylėjai, ir taip pat visus, kurių nekentei, – surinksiu juos iš visų pašalių prieš tave ir atidengsiu jiems tavo gėdą taip, kad jie pamatytų visą tavo kekšystę. Teisiu tave, kaip teisiamos svetimavusios ir kraują išliejusios moterys, išpilsiu ant tavęs kruviną įniršį ir pavydą. Atiduosiu tave į jų rankas. Jie išardys tavo pakylą ir nugriaus tavo alkvietes, nuvilks nuo tavęs drabužius, atims tavo gražiuosius puošmenis ir paliks tave visiškai nuogą. Tada jie atves tau minią, kad muštų tave akmenimis ir kapotų savo kalavijais. Jie degins tavo namus ugnimi ir įvykdys tau teismą žiūrint daugeliui moterų. Taip parysiu galą tavo kekšystei, ir tu nebemokėsi daugiau kekšės užmokesčio. Taip išliesiu savo įniršį, ir nusigręš nuo tavęs mano pavydas, – tada aš nurimsiu ir daugiau nebepyksiu. Kadangi tu neatsiminei savo jaunystės dienų ir įerzinai mane visais šitais dalykais, todėl štai aš ir uždėjau tavo darbus tau ant galvos, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Argi tu nesielgei kaip ištvirkėlė, darydama visus savo bjauriuosius nusikaltimus?

Tikėk manimi, patarlių mėgėjai kandžiai sakys apie tave šią patarlę: ‘Kokia motina, tokia ir duktė’. Tu esi tikra savo motinos duktė’, kuri pametė savo vyrą ir savo vaikus, tu esi sesuo savo seserų, palikusių savus vyrus ir savus vaikus. Jūsų motina buvo hetitė, o jūsų tėvas amorietis! Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija, gyvenusi su savo dukterimis į šiaurę nuo tavęs, ir tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjaurastis, bet ir kaipmat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavosios dukterys kad darė. Išties, tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys turėjo duonos perteklių ir lengvą gyvenimą, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išpuikėlės, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl jas ir pašalinau, kaip tu matei. Samarija nepadarė nė pusės tavo nuodėmių! Tu padarei daugiau bjaurių nusikaltimų, negu jos, – tavo seserys atrodo teisios šalia visų bjaurasčių, kurias tu padarei. Tad kęsk savo gėdą, nes per ją pateisinai savo seseris, – dėl tavo nuodėmių, per kurias bjauriau elgeisi už seseris, jos atrodo teisesnės, negu tu! Tat rausk ir kęsk savo gėdą, nes šalia tavęs tavo seserys atrodo teisios!

Sugrąžinsiu jų tremtinius – Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius ir tavuosius tremtinius drauge su jų tremtiniais, kad kęstumei savo gėdą, raustumei dėl viso, ką esi padariusi, ir būtum jiems paguoda. Kai tavo seserys – Sodoma bei jos dukterys atgaus savo senąją gerovę ir Samarija bei jos dukterys sugrįš į savo senąją gerovę, tuomet tu bei tavo dukterys irgi sugrįšite į savo senąją gerovę. Argi nebuvo tavo sesuo Sodoma priežodis tavo burnoje tavo įžūlaus išpuikimo dieną, kolei dar nebuvo žinomas tavasis nedorumas? Dabar esi pajuoka visoms Aramo bei jo kaimynų dukterims. Ir Filistijos dukterims, kurios žiūri su panieka į tave iš visų pusių. Tu turi kęsti bausmę už savo ištvirkavimą ir bjauriuosius nusikaltimus, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Amžinoji SandoraTikrai, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Pasielgsiu su tavimi, kaip tu pasielgei, paniekindama priesaiką ir sulaužydama sandorą. Tačiau aš atsiminsiu sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis ir sudarysiu su tavimi amžiną sandorą. Ir tu atsiminsi savo kelius ir būsi sugėdinta, kai priimsi savo seseris, – ir vyresnes už tave, ir jaunesnes už tave, – nes duosiu jas tau kaip dukras, nors tai ne dėl tavo sandoros. Sudarysiu su tavimi savo sandorą, ir žinosi, jog aš esu VIEŠPATS, kad atsimintum ir susigėstum, ir kai atleisiu visa, niekad daugiau nebeatvertum burnos savo gėdai”, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Palyginimas apie du arus VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, užmink mįslę ir papasakok palyginimą Izraelio namams. Sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS.

Didis erelis,
plačiasparnis, lenktasnapis,
raibas, vešliom plunksnom,
atskrido į Libaną.
Jis glėbė kedro viršūnę,
nulaužė patį aukščiausią jos ūglį, –
perkėlė jį į prekybos kraštą,
padėjo pirklių mieste.
Tada paėmė iš to krašto sėklos
ir pasėjo ją į daigyną.
Lyg augalą prie gausių vandenų,
tarsi uosį jį pasodino.
Jis augo ir išaugo vynmedžiu,
bet besidriekiančiu ir žemaūgiu,
jo šakos tįso {aro} link
ir šaknys ėjo giliai į žemę.
Taip tad jis išaugo vynmedžiu, –
augino ūglius, skleidė pumpurus.

Bet buvo ir kitas didis erelis,
plačiasparnis ir vešliom plunksnom apaugęs.
Tikėk manimi! Šis vynmedis pakreipė
savo šaknis prie jo
ir skleidė šakas jo linkui,
kad jis laistytų jį.
Iš lysvės, kurioje kerojo,
jis buvo persodintas į gerą dirvą
prie gausių vandenų,
kad klėstų šakas, neštų vaisių
ir išaugtų puikus vynmedis’.

Sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS.
Argi jam pasiseks?
Nejau anas erelis neišraus jo šaknų,
nenuskins jo vaisių,
nenudžiovins jo drauge su visais lapais,
kuriuos buvo išskleidęs?
Juk nereikės stipraus peties
nei galingos kariuomenės,
kad jį išrautų iš šaknų.
Štai jis persodintas,
bet argi jis vešės?
Kai nusmelks jį rytų vėjas,
argi nenudžius visai, –
argi nenudžius lysvėje, kurioje išaugo?'”

Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Sakyk maištingiesiems namams: ‘Argi nežinote, ką šitie dalykai reiškia?’ Sakyk: ‘Štai atėjo į Jeruzalę Babilono karalius, paėmė jos karalių drauge su jo didžiūnais ir išsivedė į Babiloną. Jis paėmė vyrą iš karališkųjų palikuonių ir, susaistydamas jį priesaika, sudarė su juo sandorą. O krašto diduomenę jis buvo paėmęs, kad karalystė būtų nežymi ir kukli, kad laikytųsi jo sandoros ir tokia išliktų. Bet šitas pakėlė prieš jį maištą, pasiųsdamas į Egiptą savo pasiuntinius, kad duotų jam arklių ir daug kariuomenės. Argi jam pasiseks? Nejau galima ištrūkti darant tokius dalykus? Nejaugi galima sulaužyti sandorą ir išlikti?

Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – toje vietoje, kur gyvena jį karaliumi vainikavęs karalius, kurio priesaiką jis paniekino ir sandorą sulaužė, ten, Babilone, jis turės mirti. Kai daugelio žmonių pražūčiai bus pilami pylimai ir statomi apgulos bokštai, faraonas jam kare nepadės nei savo galinga jėga, nei pulkų daugybe. Dėl to, kad jis paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, – padarė visus šiuos dalykus, nors buvo davęs savo ranką, – jis neištrūks!

Todėl, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – kaip aš gyvas, aš tikrai krausiu jam ant galvos savo priesaiką, kurią jis paniekino, ir mano sandorą, kurią jis sulaužė! Mesiu ant jo savo pinkles, ir jis bus pagautas mano spąstais, – nuvesiu jį į Babiloną ir ten jį teisiu už išdavystę, kurią jis padarė man. Visi jo rinktiniai kareiviai kris nuo kalavijo, o išlikusieji gyvi bus išblaškyti į visus vėjus. Jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau'”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Aš pats paimsiu ūglį
nuo aukštojo kedro viršūnės,
pats jį įdiegsiu.
Nulaušiu patį trapųjį
nuo jo aukščiausių ūglių.
Aš pats persodinsiu jį
į aukštą didingą kalną.
Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu,
kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių
ir taptų puikiu kedru.
Po juo apsigyvens visokie paukščiai,
jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai.
Visi krašto medžiai žinos,
kad aš esu VIEŠPATS.
Aš pažeminu aukštą medį
ir paaukštinu žemą;
nudžiovinu žaliuojantį
ir padarau, kad nudžiūvęs imtų žydėti.
Kaip aš, VIEŠPATS, kalbėjau,
taip ir padarysiu!”

Asmeniška atsakomybė VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Ką jūs manote, kartodami šitą patarlę apie Izraelio žemę: ‘Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys’? Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – šita patarlė nebebus daugiau kartojama Izraelyje. Tikėk manimi! Visi žmonės yra mano, – kaip tėvo gyvybė, lygiai taip ir sūnaus gyvybė man priklauso. Mirs tik žmogus, kuris nusideda.

Jei žmogus yra teisus ir elgiasi teisingai ir teisiai, – jei jis alkuose nevalgo, savo akių į Izraelio namų stabus nekelia, neišniekina savo artimo žmonos, nesiartina prie moters per jos mėnesines; jei jis nė vieno neskriaudžia, skolininkui grąžina jo užstatą, nieko prievarta neatima, duona su alkanu dalijasi, nuogą drabužiu dengia; jei jis už palūkanas neskolina ir nelupikauja, nuo neteisybės savo ranką sulaiko, teisingą nuosprendį daro žmonėms susiginčijus; jei jis gyvena pagal mano įstatus ir, ištikimai elgdamasis, vykdo mano nuosprendžius, – toks žmogus yra teisus. Jis tikrai bus gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Jei jis susilauktų sūnaus – mušeikos ir galvažudžio, – darančio bet kurį iš tų dalykų, nors jo tėvas nedaro nė vieno iš jų, – tokio, kuris valgytų alkuose, išniekintų savo artimo žmoną, skriaustų vargšą ir beturtį, plėšikautų, negrąžintų užstato skolininkui, savo akis keltų į stabus, darytų bjaurastį, skolintų už palūkanas ir lupikautų, – nejaugi jis liks gyvas? Jis negyvens! Jis padarė visus tuos bjaurius nusikaltimus, – jis tikrai mirs, jo kraujas kris ant jo paties.

Štai! Jei tas žmogus susilauktų sūnaus, kuris, pamatęs visas savo tėvo padarytas nuodėmes, apsigalvoja ir nesielgia taip kaip jis, – nevalgo alkuose ir savo akių nekelia į Izraelio namų stabus, neišniekina savo artimo žmonos, nė vieno neskriaudžia, nereikalauja užstato, nepasiima nieko prievarta, dalijasi savo duona su alkanu, pridengia drabužiu nuogą, sulaiko savo ranką nuo skriaudos vargšui, neima palūkanų ir nelupikauja, laikosi mano nuostatų ir gyvena pagal mano įstatus, – jis nemirs dėl savo tėvo kaltės. Jis tikrai bus gyvas. Kadangi jo tėvas smurtaudamas skriaudė savo brolį ir darė pikta savo tautiečiams, tikėk manimi, jis mirs dėl savo kaltės.

Jūs klausiate: ‘Kodėl sūnus neturėtų kentėti dėl tėvo kaltės?’ Todėl, kad sūnus darė, kas yra teisinga ir teisu, – visų mano įstatų laikėsi, – todėl jis tikrai bus gyvas! Žmogus, kuris nusideda, turi mirti. Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas.

Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas – nemirs. Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas, – jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų. Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?

Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio bjaurystėmis, kurias nedorėlis daro, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo, – dėl jų mirs.

Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: ‘Nejau mano kelias neteisus? Argi nėra jūsų keliai neteisūs?’ Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo, elgiasi neteisingai, – jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. Ir kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo, daro, kas yra teisinga ir teisu, – jis išgelbės savo gyvybę. Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, tikrai jis bus gyvas, – jis nemirs. Tačiau Izraelio namai sako: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Argi nėra mano keliai teisūs, o Izraelio namai? Argi nėra jūsų keliai neteisūs?

Todėl aš teisiu jus kiekvieną pagal jo kelią, Izraelio namai, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Grįžkite ir gręžkitės nuo savo nusikaltimų, – tenebūna jie daugiau jums proga parpulti. Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią. Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? Aš netrokštu nė vieno mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Grįžkite ir būkite gyvi!”

Izraelio karalių apraudojimas O tu pradėk raudą apie Izraelio vadus ir sakyk: kas per liūtė buvo tavo motina tarp liūtų!

Tarp jaunų liūtų ji ilsėjosi,
augindama savo liūtukus.
Ji išaugino vieną iš savo liūtukų, –
jaunu liūtu jis tapo.
Išmoko pasigauti grobį,
rijo žmones.
Apie jį išgirdo tautos, –
jų duobėje buvo pagautas.
Jos nutempė jį apkaustytą grandinėmis
į Egipto kraštą.
Pajutusi, kad ji bejėgė
ir nebėra vilties išgelbėti,
liūtė paėmė kitą iš savo liūtukų,
jaunu liūtu jį padarė.
Jis sėlino vogčiomis tarp liūtų, –
jaunu liūtu tapo.
Išmoko pasigauti grobį,
rijo žmones.
Griovė jų tvirtoves,
niokojo jų miestus.
Kraštą ir visus gyventojus
apėmė siaubas nuo jo baisaus riaumojimo.
Susibūrė prieš jį tautos
iš visų šalių aplinkui,
užmetė ant jo savo kilpas, –
jų duobėje buvo pagautas.
Jos uždarė jį į narvą apkaustytą grandinėmis,
nugabeno pas Babilono karalių
ir įkalino tvirtovėje,
kad jo balsas nebeaidėtų
Izraelio kalnuose.

Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne,
pasodintas prie vandens,
vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos.
Jo tvirtasis kamienas tapo
valdovo skeptru;
jis iškilo aukštai tarp storų šakų, –
iš toli matomas dėl savo šakoto aukštumo.
Bet jis buvo išrautas su įniršiu
ir numestas ant žemės:
rytys jį nudžiovino,
jo vaisius buvo nuskintas,
o jo tvirtasis kamienas išdžiūvo,
ugnis jį surijo.
Nūnai jis yra persodintas į dykumą,
sausą ir išdegintą kraštą.
Ugnis išėjo iš jo kamieno,
surijo šakas ir vaisių.
Jis nebeturi jokio kamieno,
jokio valdovo skeptro.

Tai yra rauda ir rauda turi likti.

Izraelis nesiliauja maištauti Septintųjų metų penktojo mėnesio dešimtą dieną keletas Izraelio seniūnų atėjo pasiklausti VIEŠPATIES. Jie susėdo prieš mane. VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, kalbėk Izraelio seniūnams ir pasakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Ar jūs ateinate manęs pasiklausti? Kaip aš gyvas, jums neatsakysiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis’. Ar patrauksi juos į teismą, marusis, ar patrauksi juos į teismą? Parodyk jiems jų protėvių bjauriuosius darbus! Pasakyk jiems: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tą dieną, kai išrinkau Izraelį, iškilmingai prisiekiau Jokūbo namų palikuonims, – apsireikšdamas jiems Egipto žemėje, – prisiekiau jiems, sakydamas: ‘Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas’. Tą dieną jiems iškilmingai prisiekiau, kad juos išvesiu iš Egipto žemės į kraštą, kurį jiems buvau paruošęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų. Taip pat sakiau jiems: ‘Meskite šalin bjauriuosius daiktus, kuriais gėrisi jūsų akys, ir nesusiterškite Egipto stabais, – aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas!’ Bet jie kėlė maištą prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti, – nė vienas nemetė šalin bjauriųjų daiktų, kuriais gėrėjosi jų akys, nei atsisakė Egipto stabų.

Tuomet maniau išlieti savo įniršį ant jų, paleisti savo pyktį ant jų pačiame Egipte. Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, tarp kurių jie gyveno, nes tarp jų jiems apsireiškiau, kad juos išvesiu iš Egipto žemės. Taigi išvedžiau juos iš Egipto žemės ir nuvedžiau į dykumą. Daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau jiems savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų. Be to, daviau jiems savo šabus kaip mano ženklą, kad žinotų, jog aš, VIEŠPATS, juos pašventinu. Bet Izraelio namai kėlė maištą prieš mane dykumoje, – jie nesilaikė mano įstatų, atmetė mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą. Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms matant buvau juos išvedęs. Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad neįvesiu jų į kraštą, kurį buvau jiems davęs, – kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų, kadangi jie atmetė mano įsakus, nesilaikė mano įstatų ir išniekino mano šabus, nes jų širdis ėjo paskui savo stabus. Tačiau manoji akis buvo jiems gailestinga, jų nesunaikinau, – galo jiems dykumoje nepadariau.

O jų vaikams dykumoje sakiau: ‘Nesekite savo tėvų įstatais, nesilaikykite jų įsakų ir nesusitepkite jų stabais’. Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas: sekite mano įstatais, uoliai laikykitės mano įsakų ir švęskite mano šabus, idant jie būtų ženklas man ir jums, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas. Bet vaikai kėlė maištą prieš mane, – jie nesekė mano įstatais, nesilaikė rūpestingai mano įsakų, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, užleisti savo pyktį ant jų dykumoje. Tačiau sulaikiau savo ranką ir pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms matant buvau juos išvedęs. Be to, dykumoje jiems prisiekiau iškilmingai, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir išmėtysiu po jų kraštus, nes mano įsakų nevykdė, mano įstatus atmetė, mano šabus išniekino ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų. Be to, daviau jiems ir įstatų, kurie nebuvo geri, ir įsakų, kuriais jie negalėjo būti gyvi. Juos sutepiau jų pačių dovanomis, – visų jų pirmagimių aukojimu, – idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS.

Todėl, marusis, kalbėk Izraelio namams ir sakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Jūsų tėvai pasityčiojo iš manęs dar ir tuo, kad elgėsi neištikimai. Kai atvedžiau juos į kraštą, kurį jiems duoti buvau iškilmingai prisiekęs, jie kur tik matė aukštą kalvą ar lapuotą medį, ten pjovė savo aukas, ten aukojo savo atnašas, kurios kėlė man pyktį; iš tenai siuntė savo malonius kvapus, tenai liejo savo liejamąsias aukas’. {Aš klausiau jų: ‘Kas yra ta alkvietė, į kurią jūs skubate? Taip iki šiai dienai ji ir buvo praminta Bama – aukštumų vieta’.} Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi jūs ištvirkausite, eidami tėvų keliais, ir lakstysite paskui jų stabus?’ Atnašaudami savo dovanas ir atiduodami savo vaikus per ugnį, jūs ištvirkaujate su savo stabais iki šiai dienai. Nejau aš turėčiau duoti atsakymą jums, Izraelio namai? Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – jums aš atsakymo neduosiu.

Niekad neįvyks, kas ateina jums į mintį, kai sakote: ‘Būsime kaip tautos, kaip kitų kraštų gentys, garbindami medį ir akmenį'”.

Dievas atkurs Izraelį“Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį valdysiu jus kaip karalius! Galinga ranka, ištiesta dešine ir išlietu įniršiu išvesiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti. Nuvesiu jus į tautų dykumą ir tenai teisiu jus akis į akį. Kaip teisiau jūsų protėvius Egipto žemės dykumoje, taip teisiu jus, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Pravesiu jus po savo lazda ir įvesiu jus į sandoros ryšius. Atskirsiu nuo jūsų tuos, kurie kelia maištą ir nusikalsta man, – juos išvesiu iš krašto, kuriame gyvena kaip svetimšaliai, bet į Izraelio žemę jie neįeis. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS”.

O jums, Izraelio namai, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Eikite tarnauti savo stabams, kiekvienas iš jūsų dabar ir ateityje, jei manęs neklausote! Bet mano šventojo vardo jūs daugiau nebeteršite savo atnašomis ir stabais!

Nes mano šventajame kalne, ant aukštojo Izraelio kalno, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – tenai visi Izraelio namai, jie visi man krašte tarnaus, – tenai priimsiu jus, tenai lauksiu iš jūsų atnašų ir rinktinių jūsų dovanų su visu, ką man skirsite. Kaip malonų kvapą jus priimsiu, kai išlaisvinsiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti, ir parodysiu savo šventumą per jus tautoms. Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai parvesiu jus į Izraelio žemę, į kraštą, kurį iškilmingai prisiekiau duoti jūsų protėviams. Tenai jūs atsiminsite savo kelius ir visus savo darbus, kuriais save pačius suteršėte, ir bjaurėsitės savimi dėl visų nedorų darbų, kuriuos esate padarę. Ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai elgiuosi su jumis dėl savo vardo, o ne pagal jūsų nedorus kelius ar bjaurastis, Izraelio namai, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Pranašavimas Negebui VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, pasisuk veidu į pietus, skelbk pietų šaliai ir pranašauk miškų kraštui Negebe. Sakyk Negebo miškui: ‘Išgirsk VIEŠPATIES žodį! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: tikėk manimi, užkursiu tavyje ugnį, kuri sudegins visus tavo medžius – žaliuojančius ir nudžiūvusius. Juos deginanti liepsna nebus užgesinta, bus nusvilinti visų veidai nuo pietų ligi šiaurės. Visi marieji pamatys, kad aš, VIEŠPATS, ją užkūriau, ir ji nebus užgesinta'”. Tuomet ištariau: “Ai, Viešpatie DIEVE! Jie sako apie mane: ‘Argi jis nėra tas, kuris kalba tik mįslėmis?'”

Viešpaties kalavijasVIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, pasisuk veidu į Jeruzalę, skelbk šventosioms vietoms ir pranašauk Izraelio žemei. Sakyk Izraelio žemei: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS! Tikėk manimi, ateinu prieš tave! Ištrauksiu kalaviją iš makšties ir sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais. Kadangi sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais, todėl mano kalavijas išeis iš savo makšties prieš visus mariuosius nuo pietų lig šiaurės. Visi marieji žinos, kad aš, VIEŠPATS, ištraukiau savo kalaviją iš makšties. Nebus jis daugiau į makštį sugrąžintas! Todėl tu, marusis, vaitok! Vaitok jų akivaizdoje, lyg širdis tau plyštų iš sielvarto. Kai jie klaus tavęs: ‘Dėl ko tu vaitoji?’ – atsakysi: ‘Dėl žinios, kuri ateina! Apmirs visų širdys, nusvirs visų rankos, alps visų dvasia ir pažliugs vandeniu visų keliai. Tikėk manimi, ji ateina ir ji išsipildys’, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats! Sakyk:

Kalavijas! Kalavijas
pagaląstas ir nušveistas.
Pagaląstas skerdynėms,
nušveistas, kad blizgėtų it žaibas!
Kaip galime džiaugtis?
Paniekinai lazdą ir bet kokią rykštę!
Kalavijas duotas, kad būtų nušveistas
ir paimtas į ranką, –
kalavijas pagaląstas,
kalavijas nušveistas,
kad būtų įduotas į žudiko ranką.
Verk ir aimanuok, marusis,
nes jis skirtas mano tautai,
visiems Izraelio vadams.
Jie bus numesti kalavijui
drauge su mano tauta.
Todėl plok sau per šlaunį,
nes kalavijas jau išbandytas.
Kodėl neturėtų taip įvykti –
tai Viešpaties DIEVO žodis, –
jei tu paniekinai lazdą?

O tu, marusis, pranašauk
ir plok rankomis.
Tekerta kalavijas dusyk, trissyk, –
tas kalavijas žudymui.
Didelių žudynių kalavijas juos puola,
todėl nustoja drąsos širdis,
ir daugelis krinta.
Prie visų jų vartų paskyriau
kalaviją žudynėms.
Ai! Jis padarytas, kad žaibuotų,
nušveistas, kad skerstų.
Kirsk į dešinę! Tvok į kairę!
Kur tik nukreipti tavo ašmenys.
Ir aš plosiu rankomis,
patenkinsiu savo įniršį, –
aš, VIEŠPATS, kalbėjau'”.

VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, nužymėk du kelius Babilono karaliaus kalavijui ateiti. Abudu keliai turi išeiti iš to paties krašto. Pastatyk kelrodį toje vietoje, kur keliai šakojasi į {du} miestus. Nužymėk kelią kalavijui eiti į amoniečių Rabą ar į Judą ir įtvirtintąją Jeruzalę. Juk Babilono karalius stovi kryžkelėje, dviejų kelių pradžioje, burdamas – purto strėles, teiraujasi šeimos stabų, apžiūri kepenis. Jo dešinėje pasirodo būrimo strėlė prieš Jeruzalę, kad statytų mūrdaužius, duotų įsakymą žudyti, riktelėtų mūšio šūkį, stumtų mūrdaužius prie vartų, piltų pylimus, statytų apgulos bokštus. Jeruzalės žmonių akimis tai atrodo tik tuščias būrimas, tačiau juos saisto priesaikos, kurias jie buvo davę, ir rankon paimta būrimo strėlė jiems primena jų kaltę, už kurią jie bus paimti į nelaisvę”. Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi jūs prisiminėte savo kaltę, – jūsų nusikaltimai taip aiškūs, jog parodo, kad visais jūsų darbais reiškiasi jūsų nuodėmės, – kadangi jūs prisiminėte, jūs būsite paimti į nelaisvę”.

– Ir tau, niekšiškasis ir nedorasis Izraelio vade, –
atėjo tavo diena,
galutinės bausmės metas, –
taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Nusiimk turbaną,
nukelk nuo galvos karūną!
Niekas neliks kaip yra:
kas žema, bus išaukštinta,
kas aukšta, bus nužeminta!
Griuvėsiai, griuvėsiai!
Taip! Paversiu miestą griuvėsiais!
Bet tai neįvyks,
kol neateis tas, kurį išrinkau nubausti miesto, –
jam jį atiduosiu”.

Amonui “Tu, marusis, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS apie amoniečius ir apie jų užgaules. Sakyk:

– O kalavijau, o kalavijau!
Ištrauktas iš makšties skerdynėms,
nušveistas, kad naikintum,
blizgėtum kaip žaibas!
Skelbdami apie tave tuščius regėjimus,
burdami apie tave melus,
jie deda tave ant kaklų niekšams ir nedorėliams,
nes jiems atėjo diena,
galutinės bausmės metas.
Kišk jį atgal į makštį!
Vietoje, kur buvai sukurtas,
tavo kilmės krašte, tave teisiu.
Išliesiu savo įniršį ant tavęs,
savo pykčio ugnimi papūsiu į tave.
Atiduosiu tave į rankas nuožmiems žmonėms,
įgudusiems niokoti.
Būsi degalas ugniai,
tavo kraują žemė sugers.
Tavęs niekas nebeatsimins,
nes aš, VIEŠPATS, kalbėjau'”.

Jeruzalės nusikaltimai VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, ar teisi, – ar esi pasiruošęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus! Sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS! Mieste, kurs išlieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kurs dirbi sau stabus, kad taptumei nešvarus! Esi kaltas dėl kraujo, kurį savo viduje išliejai, pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visiems kraštams pajuoka. Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.

Štai! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek kuris galios turėjo, tavyje liejo kraują. Tavyje tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis tavo viduje, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami. Kas man šventa, sutrypei, mano šabus išniekinai. Tavyje yra tokių, kurie šmeižia, kad išlietų kraują; tavyje yra tokių, kurie puotauja alkvietėse; tavo viduje yra tokių, kurie palaidai gyvena. Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris jų mėnesinio netyrumo metu. Vienas apsibjaurina su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas išniekina tavyje savo seserį – savo tėvo dukterį. Tavyje imami kyšiai, kad būtų išlietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, pelnaisi skriausdamas artimą, ir mane pamiršai, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Štai! Trenksiu kumščiu už tavo neteisėtai įsigytą naudą ir už tavyje išlietą kraują. Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, kalbėjau ir įvykdysiu! Išblaškysiu tave tarp tautų ir mėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau nuo tavęs nešvarumą. Per tave aš būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS'”.

VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi – sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis. Todėl, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę. Kaip surenkami sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ant jų ugnis, kad būtų ištirpdyti, taip aš surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, kad įmesčiau jus {į ugnį} ir ištirpdyčiau. Surinksiu jus ir pūsiu ant jūsų savo pykčio ugnį, – joje būsite ištirpdyti. Kaip sidabras lydyklos žaizdre ištirpsta, taip jūs būsite jame ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį”.

VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, sakyk jai: ‘Tu esi nenuvalyta šalis, – lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną’. Jos vadai yra tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį: rijo žmones, sau ėmė turtus ir brangius daiktus, padarė joje daug moterų našlėmis. Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa: neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirtumo tarp to, kas švaru, ir to, kas nešvaru. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, – jų esu niekinamas. Jos didžiūnai yra lyg vilkai – drasko grobį, lieja kraują, atima žmonėms gyvastį, kad sau gautų neteisėto pelno. Pranašai tinkuoja jiems tinką be šiaudų – mato jiems tuščius regėjimus ir buria melą, sakydami: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS’, – nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo. Krašto žmonės prievartavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, vartojo smurtą prieš ateivį. Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno. Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, užkroviau jų darbus jiems ant galvos'”, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Dvi seserys – Ohola ir Oholiba Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, kartą buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys. Jos ištvirkavo Egipte, – elgėsi kaip kekšės jau savo jaunystėje. Ten jų krūtinės buvo glamonėjamos, ten ir jų nekaltos krūtys buvo glostomos. Ohola buvo vyresniosios vardas, o Oholiba – vardas jos sesers. Jos priklausė man ir jos pagimdė sūnų ir dukterų. Ohola yra Samarija, Oholiba yra Jeruzalė.

Ohola elgėsi kaip kekšė, nors ir priklausė man, – ji gašliai geidė savo meilužių – asirų, – kariautojų, vilkėjusių mėlynai, valdytojų ir pareigūnų, – visi jie buvo šaunūs jauni vyrai, raiteliai ant žirgų. Ji davėsi kaip kekšė jiems, rinktiniams asirams, – jiems visiems, – ir suteršė save su visais tais, kurių gašliai geidė – su visais jų stabais. Ji nemetė nei savo kekšystės, kurią buvo pradėjusi su egiptiečiais, kai jie buvo su ja gulėję jos jaunystėje, glostę jos nekaltas krūtis ir išlieję ant jos savo gašlią aistrą. Todėl atidaviau ją į jos meilužių rankas, į rankas asirų, kurių ji gašliai geidė. Jie apnuogino jos gėdą, pagrobė jos sūnus ir dukteris, o ją pačią nužudė kalaviju. Dėl ją ištikusios bausmės ji tapo priežodžiu moterims.

Jos sesuo Oholiba tai matė, tačiau ji dūko gašlumu dar labiau, negu jos sesuo, ir jos kekšystė viršijo sesers kekšystę. Ji gašliai geidė asirų, – valdytojų ir pareigūnų, šauniai ginkluotų kariautojų, raitelių ant žirgų, – visi jie šaunūs jauni vyrai. Mačiau, kaip ji buvo ištvirkusi. Jų abiejų buvo toks pat kelias, bet ši išdarinėjo dar didesnes kekšystes. Ji pamatė išskobtus sienoje vyrus, ryškiai raudonai nudažytus kaldėjų pavidalus, su juostomis ant juosmens, išpūstais turbanais ant galvų, – visi jie atrodė kaip dvariškiai ir vaizdavo babiloniečius, kurių gimtasis kraštas yra Kaldėja. Vos tik juos pamačiusi, ji ėmė gašliai jų geisti ir siuntė pas juos į Kaldėją pasiuntinius. Babiloniečiai atėjo pas ją į jos meilės guolį ir suteršė ją savo kekšyste. Susiteršusi su jais, bjaurėdamasi nusigręžė nuo jų. Kai ji puikavosi kekšystėmis, atidengdama savo gėdą, su pasibjaurėjimu nusigręžiau nuo jos, kaip buvau nusigręžęs nuo jos sesers. Bet ji dar labiau kekšavo, prisimindama savo jaunystės dienas, kada elgėsi kaip kekšė Egipto žemėje, ten gašliai geisdama tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų. Taip tu ir troškai savo jaunystės palaidumo, kai egiptiečiai glamonėjo tavo krūtinę ir glostė tavo jaunas krūtis.

Todėl, Oholiba, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – sukelsiu prieš tave tavuosius meilužius, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių: babiloniečius ir visus kaldėjus – ir Pekodą, ir Šoą, ir Koą – drauge su jais visus asirus: šaunius jaunus vyrus, visus valdytojus ir pareigūnus, dvariškius ir kariautojus, – visus raitus ant žirgų. Jie atžygiuos prieš tave iš šiaurės su kovos ir krovinių vežimais, su aibe tautų, iš visų pusių išrikiuos prieš tave priedangas, skydus ir šalmus, – jiems aš pavesiu teismą, tave jie teis pagal savo įstatus. Nukreipsiu prieš tave savo pyktį, idant jie vykdytų teismą su įniršiu. Jie nupjaus tavo nosį ir ausis, o kas dar liks iš tavęs, žus nuo kalavijo. Jie atims tavo sūnus ir dukteris, o kas dar liks iš tavęs, bus ugnies praryta. Jie nuvilks nuo tavęs drabužius ir atims tavo žaviuosius puošmenis. Taip padarysiu galą tavo palaidumui ir kekšystei, kurią atsinešei iš Egipto žemės, – daugiau nebekelsi į ją savo akių, Egipto daugiau nebeatsiminsi. Nes, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – atiduosiu tave į rankas tų, kurių nekenti, į nagus tų, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei. Jie engs tave kupini neapykantos, – atims visa, ką triūsu įsigijai, ir paliks tave nuogą ir varganą, – bus atskleista tavo kekšysčių gėda. Tavo palaidumas ir kekšystės tai atnešė tau dėl to, kad elgeisi kaip kekšė su tautomis ir suteršei save jų stabais. Savo sesers keliu ėjai, todėl įdėsiu į tavo ranką jos taurę”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Tu gersi savo sesers taurę,
tokią gilią ir tokią plačią, –
būsi paniekinta ir pajuokta, –
ji tokia talpi.
Tu būsi sklidina
girtumo ir skausmo.
Taurė klaiko ir niokojimo,
tavo sesers Samarijos taurė.
Gersi ją ir ištuštinsi,
kramtysi jos šukes
ir draskysi sau krūtis,
nes aš taip kalbėjau”, –
tai Viešpaties DIEVO žodis.

Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi mane užmiršai, man atsukai nugarą, todėl nešk bausmę už savo palaidumą ir kekšystes”.

VIEŠPATS kalbėjo man: “Marusis, ar neteisi Oholos ir Oholibos? Apkaltink jas už jų bjaurastis! Juk jos nusikalto svetimavimu, ir jų rankos kruvinos. Su savo stabais jos nusikalto svetimavimu, aukodamos jiems kaip maistą net savo vaikus, kuriuos buvo man pagimdžiusios. O drauge jos ir dar man padarė: suteršė mano Šventyklą ir išniekino mano šabus. Papjovusios savo vaikus kaip auką savo stabams, jos tą pačią dieną eidavo į mano Šventyklą, kad ją išniekintų. Štai! Taip jos elgėsi mano Namuose!

Be to, jos šaukėsi vyrų, pakviestų per pasiuntinį, kad ateitų iš labai toli. Ir jie atėjo. Dėl jų nusimaudei, akis pasidažei ir išsipuošei puošmenimis. Atsisėdai ant prabangaus guolio su priešais jį padengtu stalu, ant kurio buvai padėjusi mano smilkalus ir mano aliejų. Buvo ten girdėti nerūpestingos minios klegesys, kurį kėlė būrys iš dykumos atvestų girtų vyrų, dedančių apyrankes moterims ant rankų ir puikias karūnas joms ant galvų.

Tuomet sau tariau: ‘Ai, ji yra nusivalkiojusi savo svetimavimu, bet jie ir toliau kekšauja su ja!’ Nes jie atėjo pas ją, kaip ateina vyrai pas kekšę, – taip jie atėjo pas Oholą ir Oholibą, tas palaidas moteris. Tačiau teisieji vyrai nubaus jas bausme už svetimavimą ir kraujo išliejimą, nes jos yra svetimautojos ir jų rankos kruvinos”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Sušauk prieš jas bendriją, padaryk jas klaiko ir niokojimo reginiu. Temuša jas bendrija akmenimis, tekapoja savo kalavijais. Teišžudo jų sūnus ir dukteris, tesudegina jų namus. Padarysiu galą palaidumui krašte, kad visos moterys pasimokytų ir palaidai nesielgtų, kaip jos elgėsi. Jie nubaus jus už jūsų palaidumą, jūs kęsite bausmę už savo nuodėmingą stabų garbinimą ir žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS”.

Verdantis katilas Devintųjų metų dešimtąjį mėnesį, dešimtąją mėnesio dieną, atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, pasižymėk šios dienos vardą, jos tikslią datą. Šiandien Babilono karalius pradėjo Jeruzalės apgulą. Kalbėk palyginimu maištingiesiems namams ir sakyk jiems: “Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Kaisk katilą, užkaisk katilą,
pilk į jį vandens.
Sudėk į jį gabalus {mėsos},
visus geruosius gabalus,
šlaunį ir petį,
pripildyk jį rinktinių kaulų.
Paimk iš kaimenės geriausią,
prikrauk po katilu malkų,
virk jame gabalus,
šutink jame ir kaulus”.
Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Vargas kruvinajam miestui,
tam surūdijusiam katilui,
kurio rūdys nebuvo nušveistos!
Ištuštink jį gabalas po gabalo,
nedarydamas jokio skirtumo.
Juk jo išlietas kraujas dar tebėra jame, –
ant plikos uolos jį išliejo, –
ne į žemę išpylė,
kad dulkėmis jį pridengtų.
Kad tikrai įnirščiau
ir atkeršyčiau,
jo išlietą kraują padėjau ant plikos uolos,
kad nebūtų pridengtas”.
Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Vargas kruvinajam miestui!
Ir aš sukrausiu jam didelį laužą.
Krauk malkas, kurk ugnį,
gerai išvirk mėsą,
įmaišyk prieskonių,
tedega kaulai!
Pastatyk jį tuščią ant žarijų,
kad įkaistų taip,
idant varis imtų švytėti.
Tuomet jo suteršimas ištirps jame
ir jo rūdys bus nudegintos.
Veltui plušau, –
storos rūdys iš jo neišeina.
Ugnin jį su rūdimis!
Valiau nuo tavęs palaidą nešvarumą,
bet tu netapai švarus, neapsivalei,
todėl niekad daugiau nebebūsi švarus,
kol nenumalšinsiu savo įniršio ant tavęs.

Aš, VIEŠPATS, kalbėjau. Ateina metas, įvykdysiu! Nesusilaikysiu, nepasigailėsiu, nesuminkštėsiu! Būsi teisiamas pagal savo kelią ir darbus, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Pranašo gedulas mirus žmonai Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, štai iš tavęs staigia mirtimi atimsiu tavo akių džiaugsmą, tačiau tu nei raudok, nei verk, – ašarų neliek. Dūsauk tylomis ir susilaikyk nuo mirusiųjų gedulo. Užsivyniok turbaną, apsiauk kojas sandalais, neužsidenk barzdos ir gedinčiųjų duonos nevalgyk”. Taip pasakiau žmonėms ryto metą, o vakare mirė mano žmona. Kitą rytą dariau, kaip man buvo įsakyta.

Žmonės manęs klausinėjo: “Nejau nepasakysi mums, ką mums reiškia tai, ką tu darai?” Tuomet jiems atsakiau: “VIEŠPATIES žodis atėjo man: ‘Sakyk Izraelio namams. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: tikėkit manimi, išniekinsiu savo Šventyklą, jūsų stiprybės pasididžiavimą, jūsų akių džiaugsmą ir jūsų širdžių troškimą. O jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos ten palikote, žus nuo kalavijo.  Tuomet jūs darysite, kaip {Ezekielis} kad darė, – barzdos neužsidengsite, gedinčiųjų duonos nevalgysite. Turbanus turėsite ant galvos ir sandalus ant kojų; neraudosite ir neverksite, bet būsite savo kalčių prislėgti ir dūsausite vienas kitam. Taip Ezekielis bus ženklas jums, – visa, ką jis darė, jūs darysite. Kai tai įvyks, tuomet jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.’

O tu, marusis, tą dieną, kai iš jų atimsiu jų tvirtovę, jų džiugesį ir jų šlovę, jų akių džiaugsmą ir jų širdžių troškimą, jų sūnus ir jų dukteris, – tą dieną ateis pas tave bėglys, kad išgirstumei apie tai savo ausimis. Tą dieną tavo burna atsivers bėgliui, vėl kalbėsi, nebylys nebebūsi, – būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

B. PRANAŠAVIMAI KAIMYNINĖMS TAUTOMS

Amonui Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, atsuk savo veidą į amoniečius ir pranašauk jiems. Sakyk amoniečiams: ‘Klausykit Viešpaties DIEVO žodžio! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Kadangi sakei “Še tau!” apie mano Šventyklą, kai ji buvo teršiama, apie Izraelio žemę, kai ji buvo niokojama, ir apie Judo namus, kai jie buvo varomi į tremtį, todėl, tikėk manimi, atiduosiu tave Rytų žmonėms kaip nuosavybę. Jie įsirengs stovyklas tarp jūsų, statysis tarp jūsų palapines, – valgys jūsų vaisius ir gers jūsų pieną. Rabą paversiu ganykla kupranugariams ir amoniečių miestus – gardais kaimenėms’. Nes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Kadangi plojai rankomis, trypei kojomis ir šokinėjai iš džiaugsmo dėl savo nuožmaus pykčio ant Izraelio žemės, todėl, tikėk manimi, pakelsiu ranką prieš tave ir atiduosiu tave kaip grobį tautoms, – išnaikinsiu tave iš tautų tarpo, išdildysiu tave visuose kraštuose ir sunaikinsiu. Tuomet žinosi, kad aš VIEŠPATS!'”

MoabuiTaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi Moabas ir Seiras sakė: ‘Nagi žiūrėk! Judo namai yra kaip ir visos kitos tautos’, – todėl apnuoginsiu Moabo petį , – visus jo miestus iki paskutinio, visą krašto pažibą – Bet-Ješimotus, Baal-Meoną ir Kirjatajimus. Atiduosiu jį drauge su Amonu Rytų žmonėms kaip nuosavybę. Nebeminės daugiau tautos Amono, skaudžiai nubausiu Moabą. Tuomet jie žinos, kad aš VIEŠPATS!”

EdomuiTaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi Edomas keršijo Judo namams ir sunkiai nusikalto jiems keršydamas, todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ištiesiu savo ranką ant Edomo, išnaikinsiu jo žmones bei gyvulius ir paversiu jį griuvėsiais, – nuo Temano net lig Dedano kris jie nuo kalavijo. Savo kerštą Edomui sudėsiu į savo tautos Izraelio rankas, – jie elgsis su Edomu pagal mano pyktį ir įniršį ir pažins mano kerštą, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

FilistijaiTaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi filistinai kerštingi ir kupini neapykantos kerštavo, norėdami sunaikinti dėl senos nesantaikos, – todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. – Tikėk manimi, pakelsiu ranką ant filistinų, išnaikinsiu keretus ir nušluosiu pamario likutį. Įvykdysiu jiems didelį kerštą įnirtingomis bausmėmis. Kai jiems atkeršysiu, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Tyro miestui Vienuoliktųjų metų pirmąją … mėnesio dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, kadangi Tyras sakė apie Jeruzalę:

‘Še tau! Tautų vartai yra išlaužti,
atsivėrė jie man.
Būsiu turtingas,
kai ji dabar virto griuvėsiais!'”
Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Tikėk manimi, aš esu prieš tave, Tyre!
Kaip jūra sukelia savo bangas,
taip aš sukelsiu prieš tave daug tautų.
Jos išardys Tyro mūrus
ir nuvers jo bokštus.
Nušluosiu nuo jo dulkes
ir paversiu jį plika uola .
Jis taps vieta jūroje
tinklams džiovinti,
nes aš kalbėjau, – tai Viešpaties DIEVO žodis.
Jis bus tautų plėšiamas,
o jam pavaldūs miestai žemyne
bus išžudyti kalaviju.
Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Nes taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Tikėk manimi, atvesiu prieš Tyrą iš šiaurės Babilono karalių Nebukadnezarą, karalių karalių drauge su žirgais, vežimais, raiteliais – su didele ir galinga kariuomene.

Tau klusnius miestus žemyne
jis išžudys kalaviju.
O prieš tave pastatys apgulos bokštus,
prieš tave supils pylimą
ir skydų stogą pakels prieš tave.
Savo mūrdaužių jėgą jis atgręš į tavo sienas,
tavuosius bokštus sutrupins kirviais.
Jo žirgų bus tokia daugybė,
kad jų sukeltos dulkės apdengs tave.
Nuo raitelių, ratų ir vežimų ūžmo
drebės tavo sienos,
kai jis žengs pro tavo vartus,
kaip daro žengiantys į pralaužtą miestą.
Savo žirgų kanopomis
sutryps visas tavo gatves,
kalaviju išžudys tavo žmones;
nugrius žemėn tavo didingi šulai.
Jie išplėš tavo turtus,
išgrobstys prekes;
išardys tavo mūrus,
sugriaus puikiuosius tavo namus;
sumes į vandenį
tavo akmenis, sijas ir žemes.
Padarysiu galą tavo dainų skambėjimui,
nutils tavo lyros
Paversiu tave plika uola, –
būsi vieta tinklams džiovinti.
Daugiau niekad nebebūsi atstatytas,
nes aš, VIEŠPATS, pasakiau, –
tai yra Viešpaties DIEVO žodis”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Tyrui: “Ar nedrebės pamarių salos, kai tu krisi, kai sužeistieji vaitos, kai tavo viduje vyks žudynės? Tuomet visi jūros vadai nužengs nuo savo sostų, nusimes skraistes ir nusivilks išsiuvinėtus drabužius. Apsirengs klaiku, sėdės ant žemės ir be perstojo drebės, apstulbę dėl tavęs. Jie apraudos tave, sakydami:

– Kaip tu pradingai iš jūrų,
garsusis mieste!
Galingi jūroje buvo jis ir jo gyventojai,
kėlė klaiką visiems, kas čia buvo.
O dabar – tavo kritimo dieną –
dreba visos pamarių salos, –
pamarių salos apstulbusios dėl tavo žuvimo”.

Nes taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kai būsiu padaręs iš tavęs griuvėsių miestą, tokį pat kaip kiti sugriauti miestai, kai būsiu užliejęs tave gelme ir didieji vandenys bus tave apsėmę, tuomet nugramzdinsiu tave drauge su žengiančiais į Duobę, pas senovės žmones. Apgyvendinsiu tave žemės gilumoje tarp senovės griuvėsių drauge su žengiančiais į Duobę, kad daugiau nebūtumei gyvenamas ir nebespindėtum didybe gyvųjų šalyje. Privesiu tave prie baisaus galo, – tavęs nebeliks! Nors būsi ieškomas, nebebūsi atrastas per amžius, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Rauda dėl Tyro Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Dabar tu, marusis, pradėk raudą dėl Tyro ir sakyk Tyrui, gyvenančiam prie pat jūros vartų, prekiaujančiam su daugelio pamario salų tautomis.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
Tyrai, tu gyreisi: ‘Esu tobulai gražus {laivas}!’
Tavo sienos marių širdyje,
tavo statytojai padarė tave tobulai gražų.
Iš Seniro eglių jie išpjovė lentas tavo šonams,
tavo stiebui paėmė Libano kedrą.
Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų,
o tavo denį iš Kitimų salų pušies,
inkrustuotos dramblio kaulu.
Plona, dailiai išmarginta Egipto drobė
buvo panaudota tavo burei ir vėliavai.
Mėlyno ir raudono Elišos salų purpuro
buvo tavo dangos.
Sidono ir Arvado gyventojai
buvo tavo irkluotojai.
Tyre, tavo išminčiai buvo tavyje, –
jie buvo vairininkai!
Gebalo seniūnai ir amatininkai buvo tavyje, –
jie užglaistė išdrožas.

Pasikeisti su tavimi prekėmis
visi jūros laivai su savo įgulomis buvo tavo uoste.
Vyrai iš Persijos, Ludo ir Puto
buvo galingi tavo kariuomenės kariai.
Pas tave pakabinę savo skydą ir šalmą,
jie teikė tau didingumo.
Arvado ir Helecho vyrai budėjo
visur aplinkui ant tavo mūrų,
o Gamado vyrai budėjo tavo bokštuose, –
ant mūrų aplinkui sukabinę savo strėlines,
jie darė tave tobulai gražų”.

Taršišas prekiavo su tavimi, – tokios gausios buvo visokios tavo gėrybės, – į tavo prekes jie mainė sidabrą, geležį, alavą ir šviną. Ir Javanas, Tubalas bei Mešechas prekiavo su tavimi, – į tavo prekes jie mainė vergus ir žalvario rykus. Bet-Togarma mainė į tavo prekes arklius, ristūnus ir mulus. Dedaniečiai prekiavo su tavimi, daugelis pamario salų buvo tavo ypatingos prekyvietės, – jie davė tau kaip užmokestį dramblio ilčių ir juodmedžio. Edomas prekiavo su tavimi dėl tavo dirbinių gausybės, – į tavo prekes jie mainė granatus, purpurą, margaspalvius audinius, ploną drobę, koralus ir rubinus. Judas ir Izraelio kraštas prekiavo su tavimi, – į tavo prekes jie mainė kviečius iš Minito, soras, medų, aliejų ir balzamą. Damaskas prekiavo su tavimi dėl gausybės tavo dirbinių, – tokios gausios buvo visokios tavo gėrybės, – Helbono vynu ir balta vilna. Vedanas ir Javanas iš Uzalo srities ėjo į prekybą su tavimi dėl tavo dirbinių, – į tavo prekes jie mainė lydytą geležį, cinamono žieves ir kvepiančias nendres. Dedanas prekiavo su tavimi pabalnių gūniomis. Arabijos ir visų Kedaro didikų prekyba buvo tavo rankose, – vedini ėriukais, avinais ir ožiais jie ateidavo prekiauti su tavimi. Šebos ir Raamos pirkliai prekiavo su tavimi, – į tavo prekes jie mainė įvairius geriausius prieskonius, visokiausius brangakmenius ir auksą. Su tavimi prekiavo Haranas, Kanė, Edenas, Šebos pirkliai, Ašūras ir Kilmadas. Jie prekiavo su tavimi, mainydami tavo prekyvietėje puošnius apdarus, mėlyno purpuro skraistes, išsiuvinėtas medžiagas, margaspalvius kilimus ir tvirtai susuktas virves. Taršišo laivai tarnavo tau prekyboje.

“Buvai turtingas ir labai garbingas
jūros širdyje.
Tavo irklininkai nuirklavo tave
į atvirą jūrą.
Rytys sutriuškino tave
atviroje jūroje.
Tavo turtai, gaminiai ir prekės;
tavo jūreiviai ir vairininkai;
tavo glaistytojai ir prekių mainytojai;
visi tavo galingieji kariai, –
visa tavo bendrija
tavo žuvimo dieną
grimzta į jūrų gelmes.
Nuo vairininkų riksmo
dreba pamariai,
savo laivus palieka visi irklininkai.
Jūreiviai ir jūrų vairininkai
stovi ant kranto,
aimanuodami ir verkdami
tavęs karčiomis ašaromis.
Dulkėm barstosi galvas,
voliojasi pelenuose.
Dėl tavęs skutasi galvas,
apsivelka ašutine,
tavęs verkia iš sielvarto karčiai gedėdami.
Aimanuodami užtraukia raudą tau ir tave aprauda:
‘Kas buvo kada nors taip kaip Tyras sunaikintas
jūros gelmėse?’
Iškraudamas savo gėrybes iš jūrų,
patenkinai daug tautų,
turėdamas turtų ir prekių gausybę,
praturtinai žemės karalius.
Dabar guli jūrų sutriuškintas
vandenų gelmėse,
tavo prekės ir visa tavo bendrija
nuskendo drauge su tavimi.
Baisisi tavimi
visi pamarių gyventojai,
klaikas apėmė jų karalius, –
ištįso jiems veidai.
Kitų kraštų pirkliai švilpteli tau įkandin, –
tapai pasibaisėjimu,
niekad tavęs nebebus”.

Tyro karaliui VIEŠPATIES žodis atėjo man: “Marusis, sakyk Tyro valdovui. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Kadangi tavo širdis išpuiko,
tarei: ‘Aš esu dievas!
Sėdžiu dievų soste,
toli jūros širdyje!’
Nors esi tik žmogus, o ne Dievas,
manai, kad tavo širdis lygi Dievo širdžiai.
Štai! Išties esi išmintingesnis už Danielį , –
joks dalykas nėra tau paslaptis.
Savo išmintimi ir sumanumu
sukaupei sau turtų,
prisikrovei iždus aukso ir sidabro.
Labai sumaniai prekiaudamas, padauginai savo turtus,
turtais tavo širdis didžiavosi.
Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
– Kadangi manai, kad tavo širdis lygi Dievo širdžiai,
todėl, tikėk manimi,
atvesiu prieš tave svetimšalius –
pačias žiauriausias tautas.
Išsitrauks jie kalavijus iš makščių
prieš tavo puikiąją išmintį
ir užtemdys tavo spindesį.
Nustums tave žemyn į Duobę, –
mirsi užmuštųjų mirtimi toli jūroje.
Ar savo užmušėjams dar ir tuomet sakysi:
‘Aš esu dievas!’ –
kai bus parodyta tave žudančiųjų rankomis,
kad esi tik žmogus?
Mirsi nuo svetimųjų rankos
neapipjaustytųjų mirtimi,
nes aš pasakiau, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Rauda dėl Tyro karaliausMan atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, pradėk raudą dėl Tyro karaliaus ir sakyk jam: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Tu buvai to tobulumo antspaudas,
kupinas išminties ir tobulo grožio.
Tu buvai Edene, Dievo sode,
tave puošė visokiausi brangakmeniai, –
sardis, chrizolitas ir deimantas;
berilis, oniksas ir jaspis;
safyras, rubinas ir smaragdas, –
iš aukso tavo karuliai ir puošmenys.
Tą dieną, kai buvai sukurtas, jie buvo padirbti.
Sukūriau tave kaip kerubą,
gyvenai ant Dievo šventojo kalno, –
vaikščiojai tarp ugningų akmenų.
Tu buvai be dėmės savo keliuose
nuo pat savo sukūrimo dienos,
lig buvo atrasta tavo kaltė.
Per savo plačiąją prekybą
prisipildei smurto ir nusidėjai,
todėl varau tave nuo Dievo kalno.
Ir kerubas, išskėstais ir serginčiais sparnais,
tave nuvarė nuo ugningųjų akmenų.
Nuo tavojo grožio išpuiko tavo širdis,
savuoju spindesiu piktam panaudojai savąją išmintį.
Nubloškiau tave žemėn, – padariau iš tavęs reginį,
kad karaliai įsidėmėtų.
Išniekinai savo šventoves
savo kalčių daugybe
ir sukta prekyba.
Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo;
paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų,
kurie tave matė.
Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę, –
tapai pasibaisėjimu,
tavęs niekad nebebus'”.

SidonuiAtėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, atsisuk veidu į Sidoną, pranašauk jam ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Tikėk manimi! Sidonai, ateinu prieš tave!
Apreikšiu tavyje savo šlovę!
Jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS,
kai jame vykdysiu bausmę
ir apreikšiu savo šventumą,
nes pasiųsiu jam marą
ir kraujo liejimą jo gatvėse.
Jame kris užmuštieji,
kai kalavijas ateis iš visų pusių.
Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’.

Izraelio namai daugiau neberas dygliuotų brūzgynų ar duriančių erškėčių pas visus savo kaimynus, kurie žiūrėjo į juos su panieka. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Pažadas IzraeliuiTaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kai surinksiu Izraelio namus iš tautų, kuriose jie yra išsklaidyti, ir apreikšiu per juos savo šventumą tautų akivaizdoje, tuomet jie kursis savo pačių žemėje, kurią daviau savo tarnui Jokūbui. Joje jie gyvens saugiai, statys namus ir veis vynuogynus. Jie gyvens saugiai, kai būsiu nubaudęs visus jų kaimynus, žiūrėjusius į juos su panieka. Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas”.

Egiptui Dešimtųjų metų dešimtojo mėnesio dvyliktąją dieną atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, atsisuk veidu į Egipto karalių Faraoną, pranašauk jam ir visam Egiptui , – kalbėk ir sakyk: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Tikėk manimi, esu prieš tave,
Egipto karaliau Faraonai, didysis slibine!
Tūnai Nilo šakose, sakydamas: ‘Nilas man priklauso,
pasidariau jį sau!’
Įversiu kablius tau į žiaunas,
žuvis iš tavo srovių prikibdysiu tau prie žvynų.
Išvilksiu tave iš tavo srautų
drauge su visomis srautų žuvimis,
prikibusiomis tau prie žvynų.
Nublokšiu tave į dykumą, –
tave ir visas tavo srautų žuvis.
Krisi po plynu dangumi, –
niekas tavęs nepakels ir nepalaidos.
Kaip maistą atidaviau tave
žemės žvėrims ir padangių paukščiams.
Tuomet visi Egipto gyventojai žinos,
kad aš esu VIEŠPATS,
dėl to, kad tu buvai
Izraelio namams nendrinė lazda, –
kai jie griebėsi tavo rankos, tu įvarei rakštį
ir sužeidei visiems pečius, kai jie rėmėsi tavimi,
tu sukniužai ir vertei juos svirduliuoti”.

Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Tikėk manimi, atvesiu tau kalaviją, sunaikinsiu tavo žmones ir gyvulius. Padarysiu Egipto žemę dyką ir tuščią. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

Kadangi sakei: ‘Nilas man priklauso, pasidariau jį sau’, – todėl, tikėk manimi, esu prieš tave ir prieš tavo Nilo šakas! Paversiu Egipto žemę griuvėsiais ir tyrais nuo Migdolo lig Syenės – lig pat Kušo sienos. Nekels į ją kojos joks žmogus, nekels į ją kojos joks gyvulys, – ji nebus gyvenama keturiasdešimt metų. Per keturiasdešimt metų paversiu Egipto žemę didžiausiais tyrais tarp tyrais tapusių kraštų ir jos miestai bus didžiausi griuvėsiai tarp sugriautų miestų. Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir išvėtysiu juos po visus kraštus”.

Be to, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Praėjus keturiasdešimčiai metų, surinksiu egiptiečius iš tautų, kuriose jie buvo išblaškyti. Sugrąžinsiu Egipto tremtinius ir parvesiu juos atgal į Patroso šalį – jų gimtąjį kraštą, – ten jie bus menka karalystė. Ji bus pati menkiausia iš visų karalysčių, – niekad daugiau nebekels savęs virš kitų tautų. Padarysiu juos mažus, kad tautoms nebeviešpatautų. Izraelio namai ja daugiau niekad nebepasitikės, – jie atsimins savo kaltę, kai kreipėsi į ją, idant pagelbėtų. Tuomet jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS”.

Babilonas – užmokestis NebukadnezaruiDvidešimt septintųjų metų pirmojo mėnesio pirmąją mėnesio dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, Babilono karalius Nebukadnezaras įsakė savo kariuomenei atlikti sunkų darbą Tyrui. Visų galvos nupliko ir visų pečiai buvo nubrozdinti. Tačiau nei jis, nei jo kariuomenė negavo jokio atlygio iš Tyro už darbą, kurį jie atliko jam. Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: atiduosiu Egipto žemę Babilono karaliui Nebukadnezarui. Jis išsineš jos turtus, apiplėš ją ir pasiims grobį, – ji bus atlygis jo kariuomenei. Jam atidaviau Egipto žemę kaip užmokestį, kurį jis užsidirbo, nes jis man triūsė, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Tą dieną suteiksiu Izraelio namams jėgų ir atversiu jiems tavo burną. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, pranašauk ir sakyk: Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Vaitokite: ‘Vargas tai dienai!’
Jau arti diena, – VIEŠPATIES diena arti.
Ji bus debesų diena, – pražūties metas tautoms.
Kalavijas prasiskverbs į Egiptą, – kušitus krės šiurpas,
kai Egipte kris užmuštieji, jo turtai bus atimti ir pamatai išgriauti.

Kušas, Putas ir Ludas, visa Arabija, Kubas ir visos susijungusių kraštų tautos kris drauge su jais nuo kalavijo”.

Taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Kas remia Egiptą, žus,
sukiuš jo išpuikusi galybė.
Nuo Migdolo lig Syenės
jie žus nuo kalavijo, –
tai Viešpaties DIEVO žodis.
Jie bus didžiausi tyrai
tarp tyrais virtusių kraštų,
jų miestai bus didžiausi griuvėsiai
tarp sugriautų miestų.
Kai užkursiu ugnį Egipte
ir visi jo rėmėjai bus sutriuškinti,
tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

Tą dieną mano siunčiami pasiuntiniai išplauks laivais, kad sukeltų siaubą patikliam Kušui, – Egipto pražūties dieną juos krės šiurpas, nes, tikėk manimi, ji ateina!”

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Padarysiu galą Egipto turtams
Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankomis.
Jis ir jo tauta, nuožmiausia tarp tautų,
bus atvesti, kad sunaikintų kraštą.
Jie išsitrauks prieš Egiptą iš makščių kalaviją
ir priguldys kraštą užmuštųjų.
Išdžiovinsiu Nilo šakas,
į nedorėlių rankas atiduosiu kraštą.
Svetimšalių rankomis nuniokosiu jį ir visa, kas jame, – aš, VIEŠPATS, pasakiau”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
“Sunaikinsiu stabus,
padarysiu galą Nofo dievams.
Nebebus Egipto žemėje vado, –
prislėgsiu Egipto žemę baime.
Paversiu Patrosą tyrais, padegsiu Zoaną,
įvykdysiu bausmę No’ui.
Ant Sino, Egipto tvirtovės, išliesiu savo įniršį
ir No’o turtus sunaikinsiu.
Padegsiu Egiptą, –
Sinas raitysis skausmuose,
No’o sienos bus pralaužtos,
Nofas kovos su priešais vidury dienos.
Jauni On’o ir Pi-Beseto vyrai žus nuo kalavijo,
o patys miestai išeis į nelaisvę.
Diena aptems Tahpanhėse,
kai laužysiu Egipto skeptrus,
ir užsibaigs jo išpuikusi galybė.
Jį gaubs debesis,
o jam pavaldūs miestai eis į nelaisvę.
Taip įvykdysiu Egiptui bausmę,
ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS”.

Vienuoliktųjų metų pirmojo mėnesio septintą dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis:  “Marusis, sulaužiau Egipto karaliaus Faraono ranką. Tikėk manimi, ji nebuvo aprišta, kad būtų gydoma, nei tvirtai sutvarstyta, kad būtų stipri laikyti kalaviją. Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėk manimi, aš esu prieš Egipto karalių Faraoną: sulaužysiu jam abi rankas – sveikąją ir sulaužytąją – ir atimsiu iš jo rankos kalaviją. Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų, vėtysiu juos po kraštus. Babilono karaliaus rankas sustiprinsiu, – įduosiu savo kalaviją jam į ranką, o Faraono rankas sulaužysiu, – priešais Babilono karalių jis dejuos, kaip dejuoja mirtinai sužeistas žmogus. Babilono karaliaus rankas stiprinsiu, bet Faraonas bus kaip be rankų. Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai duosiu savo kalaviją Babilono karaliui į ranką. Jis pakels jį prieš Egipto žemę. Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir vėtysiu juos po visus kraštus. Tuomet jie žinos, kad aš esu DIEVAS”.

Didingas kedras Vienuoliktųjų metų trečiojo mėnesio pirmąją dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, sakyk Egipto karaliui Faraonui ir jo gaujoms:

– Į ką esi panašus savo didybėje?
Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, –
plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį,
aukštaūgis,
viršūnę iškėlęs tarp debesų.
Šaltiniai jį maitino,
požemio vandenys jį išaugino augalotą, –
jų srovės drėkino žemę aplinkui
ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link.
Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius, –
suvešėjo jam šakos, pailgėjo jam šakelės
nuo gausaus vandens pumpuruose.
Jo šakose sau lizdus krovė
visi padangių paukščiai,
po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys,
jo ūksmėje gyveno aibė tautų.
Gražus jis buvo –
didingas, plačiašakis,
nes jo šaknys siekė gausius vandenis.
Kedrai Dievo sode nublanko prieš jį,
kiparisai neprilygo jam savo šakomis, –
platanai negalėjo girtis jam šakelėmis,
joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.
Gražų plačiom šakom aš jį padariau, – pavydėjo jam visi
Dievo sode augusieji Edeno medžiai”.

Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Kadangi jis aukštas išaugo, iškėlė savo viršūnę tarp debesų ir jo širdis puikavosi didybe, todėl atidaviau jį į tautų valdovo rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip jis savo nedorumu buvo užsipelnęs. Išvariau jį. Svetimšaliai – nuožmiausieji iš tautų jį nukirto ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir jį paliko.

Ant nukirsto jo kamieno
suka lizdus visi padangių paukščiai, prie jo šakelių
laikosi visi laukiniai žvėrys.

Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės.

Nes jie visi atiduodami mirčiai – požemio pasauliui
drauge su visais mariaisiais,
su tais, kurie žengia į Duobę”.

Taip kalbėjo Viešpats Dievas: “Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, suskliaučiau virš jo bedugnę ir jį uždengiau. Sulaikiau jo upes, – išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, – todėl nusviro visi krašto medžiai. Kai sviedžiau jį į Šeolą drauge su žengiančiais į Duobę, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai, geriausi Libano medžiai, – visi, kurie buvo gausiai drėkinami, – rado paguodą požemio pasaulyje. Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo, drauge su rėmėjais, gyvenusiais tautose jo pavėsyje.

Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra Faraono ir visų jo žmonių dalia, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Rauda apie Faraoną Dvyliktųjų metų dvyliktojo mėnesio pirmąją mėnesio dieną atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, pradėk raudą apie Egipto karalių Faraoną ir sakyk jam:

– Laikei save liūtu tarp tautų,
bet buvai kaip slibinas jūrose, –
blaškeisi savo upėse,
drumstei vandenį kojomis
ir teršei savo upes.
Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
– Užmesiu ant tavęs savo kilpas
daugelio tautų suėjime,
jie ištrauks tave mano bradiniu.
Parmesiu tave ant žemės,
nusviesiu tave į atvirą lauką
ir nutupdysiu ant tavęs visus padangių paukščius,
leisiu penėtis tavimi visiems žemės žvėrims.
Tavo kūną numesiu kalnuose,
slėnius pripildysiu tavo dvokiančios maitos.
Palaistysiu kraštą lig pat kalnų
tavo srūvančiu krauju,
tavęs bus pripildytos upių vagos.
Kai tu būsi sunaikintas, uždengsiu dangų,
aptemdysiu jo žvaigždes.
Saulę debesimis aptrauksiu,
o mėnulis neduos savo šviesos.
Visus šviesulius, žibančius danguje, dėl tavęs aptemdysiu
ir tavo kraštą apgaubsiu tamsybe, –
tai Viešpaties DIEVO žodis.
Sukelsiu širdgėlą daugeliui tautų,
kai atvesiu tave jų nelaisvėn
į kraštus, kurių nepažinojai.
Tavo dalia baisėsis daug tautų, –
jų karalius tu apstulbinsi.
Kai švytuosiu jiems savo kalaviju,
jie visą laiką drebės dėl savo gyvasties, –
kiekvienas jų drebės tavo žuvimo dieną.
Nes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
– Babilono karaliaus kalavijas
atsigręš prieš tave!
Pakirsiu tavo gaujas galiūnų kalavijais, –
iš visų tautų jie yra nuožmiausi.
Jie nuniokos Egipto puikybę, –
visa jo kariuomenė žus.
Sunaikinsiu visus jo galvijus,
besiganančius prie gausių vandenų, –
nebedrums jų daugiau žmogaus koja,
nebedrums jų nė gyvulių kanopos.
Tuomet leisiu drumzlėms vandenyse nusėsti,
padarysiu, kad jų upės lietųsi kaip aliejus, –
tai Viešpaties DIEVO žodis.
Kai paversiu Egipto žemę tyrais,
kai kraštas neteks viso, kas jame yra,
ir kai parblokšiu jo gyventojus,
tuomet žinos, kad aš esu VIEŠPATS.
Tai yra rauda, – ir ji bus giedama.
Ją giedos tautų dukterys.
Apie Egiptą ir jo žmones ji bus giedama, –
tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Rauda apie EgiptąDvyliktųjų metų pirmojo mėnesio penkioliktąją dieną atėjo man VIEŠPATIES žodis:

“Marusis, raudok Egipto žmonių ir siųsk juos žemyn, –
Egiptą ir garbingų tautų dukras, – į žemės gelmes
drauge su žengiančiais į Duobę.
‘Ką tu pranoksti grožiu? Ženk žemyn!
Būk palaidotas su neapipjaustytaisiais!’

Jie gulės tarp žuvusių nuo kalavijo. Egiptas buvo atiduotas kalavijui, – nutemps jį su visa kariuomene. Iš Šeolo gilumos galingieji vadai, jo pagalbininkai, sakys jam: ‘Jie nužengė čia, guli palaidoti su neapipjaustytaisiais, žuvusiais nuo kalavijo’.

Ten yra Asirija ir visi jos žmonės, – jų kapai ją supa, visi nužudyti, kritę nuo kalavijo. Kapai jiems duoti toliausiuose Duobės užkampiuose. Jos žmonės visur aplinkui jos kapą, – nužudyti visi, kritę nuo kalavijo, visi, kadaise kėlusieji klaiką gyvųjų šalyje.

Ten yra Elamas ir visa jo kariuomenė aplinkui jo kapą. Nužudyti visi, kritę nuo kalavijo, nuėjusieji į pasaulį po žeme neapipjaustyti, kadaise kėlusieji klaiką gyvųjų šalyje. Dabar jie kenčia gėdą drauge su žengiančiais į Duobę. Tarp užmuštųjų buvo parengtas guolis Elamui, tarp jo žmonių su jų kapais aplinkui, – neapipjaustyti visi, kritę nuo kalavijo. Nors kadaise jie kėlė klaiką gyvųjų šalyje, dabar jie kenčia gėdą drauge su žengiančiais į Duobę, – jie paguldyti tarp užmuštųjų.

Ten yra Mešechas ir Tubalas ir visi jų žmonės, visur aplink juos kapai. Jie visi neapipjaustyti, kritę nuo kalavijo, nes kėlė klaiką gyvųjų šalyje. Neguli jie su kritusiais neapipjaustytais senovės galiūnais , kurie nužengė į Šeolą su savo ginklais, pasidėjo kardus sau po galva ir skydus ant savo kaulų, nes galiūnų klaikas buvo gyvųjų šalyje. Ir tu būsi sutrintas ir gulėsi tarp neapipjaustytųjų, su nužudytaisiais kalaviju.

Ten yra Edomas, jo karaliai ir visi vadai, kurie, nors ir galingi, paguldyti su žuvusiais nuo kalavijo, – jie guli su neapipjaustytaisiais, su žengiančiais į Duobę.

Ten yra šiaurės didžiūnai ir visi sidoniečiai, nužengę sugėdinti su užmuštaisiais, už klaiką, kurį sukėlė jų galybė. Jie guli neapipjaustyti su žuvusiais nuo kalavijo ir kenčia gėdą su žengiančiais į Duobę.

Kai pamatys juos Faraonas, pasiguos už visą savo kariauną, už Faraoną ir jo kariuomenę, kritusią nuo kalavijo, – tai VIEŠPATIES žodis. Kadangi jis kėlė klaiką gyvųjų šalyje, todėl bus laidojamas tarp neapipjaustytųjų, su nužudytaisiais kalaviju – Faraonas ir jo žmonės, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

C. ŽODŽIAI IŠ DIEVO PO JERUZALĖS SUNAIKINIMO

. Ezekielis Izraelio sargybinis

Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, kalbėk savo tautos žmonėms ir sakyk jiems: ‘Kai siunčiu kalaviją į kurį nors kraštą, to krašto žmonės paima vieną vyrą iš savo tarpo ir paskiria jį būti jų sargybiniu. Kai tas sargybinis pamato kalaviją, atžygiuojantį į kraštą, jis privalo pūsti ragą ir įspėti žmones. Jei kas nors, išgirdęs rago balsą, nepaiso įspėjimo, kalavijas ateina ir jį nužudo, – jo kraujas kris ant jo paties galvos. Kadangi jis girdėjo rago balsą ir nepaisė įspėjimo, jo kraujas kris ant jo paties. Bet jei jis būtų paisęs įspėjimo, išgelbėjęs būtų savo gyvastį. Jei sargybinis, pamatęs atžygiuojant kalaviją, nepučia rago ir žmonės nėra įspėjami, o kalavijas ateina ir atima kuriam nors iš jų gyvastį, tas žmogus buvo nužudytas už savo kaltę, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš sargybinio rankos’.

Tave, marusis, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano lūpų žodį, perduosi jiems mano įspėjimą. Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ – o tu nekalbėsi, kad įspėtumei nedorėlį mesti savo kelią, tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Bet jei tu įspėsi nedorėlį, kad jis grįžtų iš savo kelio, o jis negrįžtų, jis mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi sau gyvastį”.

Dievo teisingumas ir gailestingumas“O dabar, marusis, sakyk Izraelio namams: Jūs nuolat kalbate: ‘Mūsų nusikaltimai ir nuodėmės sunkiai mus slegia, dėl jų mes žūvame! Kaip galime gyventi?’ Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte, Izraelio namai!’ O dabar, marusis, sakyk savo tautos žmonėms: ‘Teisiojo teisumas jo neišgelbės, kai jis nusidės, nedorėlio nedorumas jo nepražudys, kai jis sugrįš iš savo nedorumo. Teisusis neišsigelbės savo teisumu, kai nusidės’. Nors aš būčiau sakęs teisiajam: ‘Tu tikrai gyvensi!’ – bet jei jis, pasitikėdamas savo teisumu, darytų pikta, jo teisieji darbai nebūtų atsimenami, – dėl pikto, kurį padarė, mirs. Kai aš sakau nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ – jis nusigręžtų nuo savo nuodėmės ir darytų, kas teisinga ir teisu, jei nedorėlis sugrąžintų užstatą, atiduotų, ką buvo pasigrobęs plėšikaudamas, laikytųsi gyvenimo nuostatų nedarydamas pikta – jis tikrai gyvens, jis nemirs. Jokia iš jo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, nebus atsiminta, – jis darė, kas teisinga ir teisu, jis tikrai gyvens.

Tavo tautos žmonės sako: ‘Viešpaties kelias nėra teisingas!’ Iš tikrųjų jūsų kelias nėra teisingas! Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro, kas pikta, jis dėl to mirs. Kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisu ir teisinga, jis dėl to gyvens. Tačiau jūs sakote: ‘Viešpaties kelias nėra teisingas!’ Izraelio namai, teisiu jus žiūrėdamas jūsų kelių!”

Pabėgėlis iš JeruzalėsDvyliktaisiais mūsų tremties metais, dešimtojo mėnesio penktąją dieną, atėjo pas mane pabėgėlis iš Jeruzalės ir tarė: “Miestas paimtas!” O VIEŠPATIES ranka buvo mane palietusi vakare prieš pabėgėliui ateinant. Jis buvo atvėręs man burną prieš pabėgėlio atėjimą rytmetį, – taip mano burna buvo atverta ir nebebuvau daugiau nebylys.

Išlikusieji Judo karalystėje Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, gyventojai anų išgriautųjų vietų Izraelio žemėje vis sako: ‘Abraomas buvo tik vienas, tačiau paveldėjo kraštą. O mūsų yra daug, – tikrai kraštas duotas mums, kad jį paveldėtume’. Todėl atsakyk jiems: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Jūs valgote mėsą su krauju, keliate akis į savo stabus ir liejate kraują, – nejau jūs paveldėsite kraštą? Jūs pasitikite kalaviju, darote bjaurų nusikaltimą ir kiekvienas jūsų išniekina artimo žmoną, – nejau dėl to jūs paveldėsite kraštą?’ Šitaip jiems kalbėsi: Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Kaip aš gyvas, esantieji griuvėsiuose žus nuo kalavijo, esančius atvirame lauke atiduosiu žvėrims suryti, esantieji tvirtovėse ir olose mirs maru. O kraštą paversiu tuščiais tyrais, – ateis galas jo išdidžiai galybei. Izraelio kalnai bus taip nuniokoti, kad neliks nė vieno, kas po juos vaikščiotų. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai paversiu kraštą tuščiu ir dyku už visus bjaurius nusikaltimus, kuriuos jie padarė. Žinok, marusis, tavo tautiečiai šneka apie tave pasieniais ir tarpduriuose. Jie sako vieni kitiems: ‘Eime pasiklausyti naujausio žodžio, atėjusio iš VIEŠPATIES’. Jie ateina pas tave, kaip ateina žmonės, jie sėdi prieš tave, kaip sėdi žmonės, ir klausosi tavo žodžių, bet jų nevykdo, nes melas yra jų lūpose, o jų širdis trokšta tik naudos. Tikėk manimi, esi jiems lyg meilės dainų dainius, turintis gražų balsą ir įgudęs groti, – jie girdi tavo žodžius, bet jų nevykdo. Bet kai tai įvyks – o tikėk manimi, šitai įvyks! – tuomet jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas”.

. Dievo paguodos ir pažado žodžiai

Man atėjo VIEŠPATIES žodis: “Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu. Nesant ganytojo, jos buvo išblaškytos, o išsiblaškiusios tapo ėdesiu plėšriems žvėrims. Mano avys buvo išblaškytos, jos klaidžiojo po visus kalnus ir po visas aukštas kalvas, – mano avys buvo išblaškytos po visą žemę, – nebuvo kas jomis rūpintųsi ar jų ieškotų’.

Todėl, ganytojai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio: ‘Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kadangi, nesant ganytojo, mano kaimenė tapo grobiu ir mano avys ėdesiu visiems plėšriems žvėrims, kadangi mano ganytojai nesirūpino mano kaimene, bet, užuot ganę mano avis, ganė patys save’, – todėl, ganytojai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkit manimi, aš esu prieš ganytojus, išreikalausiu iš jų rankos savo avis, atleisiu juos nuo kaimenės ganymo! Daugiau nebeganys ganytojai patys savęs, nes išgelbėsiu savo avis iš jų nasrų, idant jos nebebūtų jiems maistas’.

Dievas – Tikrasis GanytojasNes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos. Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu jas iš visų kraštų, parvesiu jas į jų pačių žemę. Ganysiu jas Izraelio kalnuose, paupiuose ir visose krašto gyvenvietėse. Ganysiu jas vešlioje ganykloje, – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė. Izraelio kalnų aukštumose, jos ilsėsis aukštumose, – geroje buveinėje, – ir ganysis vešlioje ganykloje. Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, bet riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu!'”

O jums, mano kaimene, kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Spręsiu bylą tarp avies ir avies, tarp avinų ir ožių: Ar jums negana ganytis vešlioje ganykloje, kad dar turite ir savo ganyklos likučius kojomis ištrypti? Ar negana jums gerti tyrą vandenį, kad dar turite likusį vandenį kojomis sudrumsti? Nejau mano avys turi maitintis tuo, ką jūs kojomis ištrypėte, ir gerti tai, ką jūs kojomis sudrumstėte?

Todėl šitaip jiems kalbėjo Viešpats DIEVAS: aš pats teisiu riebias avis ir liesas avis. Kadangi jūs stumdėte šonu ir petimi bei badėte savo ragais visas silpnąsias, kol jos nebuvo visur išblaškytos, tai aš išgelbėsiu savo kaimenę, – daugiau jie nebebus grobis. Aš spręsiu bylą tarp avies ir avies.

Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją, – savo tarną Dovydą, kad juos ganytų, – jis juos ganys ir bus jų ganytojas. Ir aš, VIEŠPATS, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas bus jų valdovas, – aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau.

Sudarysiu su jais taikos sandorą, išvarysiu iš jų krašto plėšrius žvėris, – jie gyvens saugiai net dykumoje ir miegos net giriose. Padarysiu juos ir savo kalno apylinkes palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, – lietų, nešantį palaimą. Lauko medžiai teiks vaisių, o žemė duos derlių. Savo žemėje jie gyvens saugiai ir žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai sulaužysiu jų jungo kartis ir išgelbėsiu juos iš pavergėjų rankų. Jie nebebus grobis tautoms, neberis jų nė krašto žvėrys; jie gyvens saugiai, nebus kas kelia baimę. Aprūpinsiu juos vešlia augmenija, kad krašte nebereikėtų mirti nuo bado ir kęsti tautų užgaules. Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, jų Dievas, esu su jais, o jie, Izraelio namai, yra mano tauta, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Jūs esate mano kaimenė, mano žmogiškos ganyklos avys, ir aš esu jūsų Dievas, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Teismas Seiro kalnui – Edomui Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, atsuk veidą į Seiro kalną ir pranašauk jam – sakyk jam: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

– Aš esu prieš tave, Seiro kalne!
Keliu prieš tave ranką,
kad padaryčiau iš tavęs tuščius tyrus.
Tavo miestus paversiu griuvėsiais, – pavirsi tu tyrais
ir žinosi, kad aš esu VIEŠPATS.

Kadangi puoselėjai amžiną nesantaiką ir, atėjus jų galutinės bausmės laikui, išdavei Izraelio žmones kalavijui atsidūrusius nelaimėje, todėl, kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – atiduodu tave kraujui, kraujas seks įkandin. Už tai, kad nekentei savo giminaičių, sekios paskui tave kraujo liejimas. Paversiu Seiro kalną tuščiais tyrais, neleisiu niekam į juos eiti ar iš jų išeiti. Pripildysiu jo kalnus žuvusiųjų, – ant tavo kalvų, tavo slėniuose ir upių vagose gulės kritusieji nuo kalavijo. Paversiu tave amžinais tyrais; tavo miestai bus negyvenami. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS’.

Kadangi manei: ‘Abi šios tautos ir abu šie kraštai yra mano, mes juos užimsime kaip paveldą’, – nors buvo ten VIEŠPATS, – todėl, kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – pasielgsiu su tavimi, vedamas to paties pavydaus pykčio, lygiai taip, kaip tu elgeisi su jais iš savo neapykantos. Ir tu žinosi, kad aš, VIEŠPATS, girdėjau visas tavo piktas patyčias, kuriomis šaipeisi iš Izraelio kalnų: ‘Jie paversti tyrais! Atiduoti mums praryti!’ Labai įžūliai burnojote prieš mane, plūste plūdo prieš mane jūsų žodžiai, – aš juos girdėjau!’ Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Kai visa žemė džiūgaus, paversiu tave tyrais. Kaip tu džiūgavai, kai Izraelio namų paveldas buvo paverstas tyrais, taip aš pasielgsiu su tavimi. Pavirsi tyrais, Seiro kalne, – visas Edomas. Jis visas bus tyrai! Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS'”.

Palaiminimas Izraeliui “O tu, marusis, pranašauk Izraelio kalnams ir sakyk: ‘Izraelio kalnai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’ Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Kadangi priešas sakė apie tave: ‘Še tau!’ ir ‘Tos amžinosios kalvos tapo mūsų paveldu!’ – tu pranašauk ir sakyk: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tik dėl to, kad jie pavertė jus tyrais ir traiškė jus iš visų pusių taip, jog tapote kitų tautų paveldu ir apkalbų bei pajuokos dalyku tarp tautų, todėl, Izraelio kalnai, klausykitės Viešpaties. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams, tuštiems tyrams ir apleistiems miestams, tapusiems grobiu ir pajuoka kitoms aplinkinėms tautoms, todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Išties su degančiu pykčiu kalbu kitoms aplinkinėms tautoms ir Edomui, pasisavinusiems kaip paveldą mano kraštą su džiūgaujančia širdimi ir panieka, kad pasigrobtų jo ganyklą. Todėl pranašauk apie Izraelio žemę, sakyk kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkit manimi! Aš kalbu su degančiu pykčiu dėl to, kad jūs turėjote kęsti tautų užgaules. Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Keliu ranką ir prisiekiu, kad ir aplink tave gyvenančios tautos turės kęsti gėdą.

Bet jūs, Izraelio kalnai, skleiskite savo šakas ir duokite vaisių mano tautai Izraeliui, nes jie netrukus sugrįš namo. Tikėkit manimi, esu dėl jūsų, atsigręšiu į jus, ir jūs būsite vėl ariami ir sėjami. Įkurdinsiu jumyse būrius žmonių – visus Izraelio namus – jį visą. Miestai vėl bus gyvenami ir griuvėsiai atstatomi. Pagausinsiu jumyse žmones ir gyvulius, – jie dauginsis ir bus našūs. Vėl būsite gyvenami, kaip anksčiau, – jus labiau praturtinsiu, negu buvote pradžioje. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. Parvesiu į jus žmones – savo tautą Izraelį, jie paveldės jus, būsite jų paveldas. Niekad nebeatimsite jų vaikų.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Kadangi sakoma apie jus: ‘Tu esi žmones ryjantis kraštas ir iš savo tautos atiminėji vaikus’, – todėl daugiau neberysi žmonių ir nebeatiminėsi vaikų iš savo tautos, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Padarysiu, kad nebegirdėtum daugiau tautų užgaulės ir nebereikėtų kęsti tautų pajuokos, – nebepaklupdysiu daugiau niekad savo tautos, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Izraelio atnaujinimasAtėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, kai Izraelio namai gyveno savo pačių žemėje, jie suteršė ją savo elgesiu ir darbais. Jų elgesys mano akivaizdoje buvo kaip moters nešvarumas jos mėnesinių metu. Išliejau ant jų savo įniršį už kraują, kurį jie buvo išlieję krašte, ir už stabus, kuriais buvo jį suteršę. Išblaškiau juos tarp tautų, ir jie buvo išvėtyti po kraštus, – nubaudžiau juos, žiūrėdamas jų elgesio ir darbų. Tačiau kai jie atėjo pas tautas, – kur tik jie atėjo, – išniekino mano šventąjį vardą tuo, kad apie juos buvo sakoma: ‘Tai VIEŠPATIES tauta, o tačiau jie turėjo išeiti iš jo krašto’. Dėlei to susirūpinau savo šventuoju vardu, kurį Izraelio namai išniekino akyse tautų, pas kurias jie buvo atėję.

Todėl sakyk Izraelio namams: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Izraelio namai, tai darysiu ne dėl jūsų, bet dėl savo šventojo vardo, kurį jūs išniekinote akyse tautų, pas kurias atėjote. Pašventinsiu savo didį, tautose išniekintą vardą, kurį jūs išniekinote jų akyse, – ir žinos tautos, kad aš esu VIEŠPATS, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kai per jus apreikšiu jų akyse savo šventumą. Atimsiu jus iš tautų, surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų žemę. Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas. Kai būsiu išgelbėjęs jus iš visų jūsų nešvarumų, paliepsiu javams, kad gerai užderėtų, ir bado jums nebesukelsiu. Pagausinsiu medžių vaisius ir dirvos derlių, kad nebereikėtų jums kęsti bado gėdos tarp tautų. Tuomet atsiminsite savo nedorus kelius ir negerus darbus, bjaurėsitės patys savimi dėl savo kalčių ir bjauriųjų nusikaltimų. Darysiu tai ne dėl jūsų, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – tebūna jums tai žinoma! Būkite sugėdinti ir gėdykitės dėl savo klystkelių, Izraelio namai!’

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Tą dieną, kai būsiu nuvalęs visas jūsų kaltes, apgyvendinsiu jūsų miestus ir bus atstatyti jūsų griuvėsiai. Nuniokotoji žemė, buvusi tyrais kiekvieno praeivio akyse, vėl bus ariama. Žmonės sakys: ‘Tas kraštas, kadaise nuniokotas, pavirto Edeno sodu, o miestai, kadaise tušti, nuniokoti ir sugriauti, dabar yra gyvenami ir įtvirtinami!’ Tuomet tautos, išlikusios aplink jus, žinos, kad aš, VIEŠPATS, atstačiau griuvėsius, atsodinau tyrus. Aš, VIEŠPATS, kalbėjau, – aš ir padarysiu!’

Taip kalbėjo Viešpats Dievas: ‘Leisiu Izraelio namams dar ir to iš manęs prašyti, – pagausinti jų žmones kaip avis kaimenėje. Kaip Jeruzalėje per jos šventes pilna avių aukoms, taip sugriautieji miestai bus pilni žmonių kaimenių. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS'”.

Sudžiūvusių kaulų slėnis VIEŠPATIES ranka palietė mane. Jis išvedė mane VIEŠPATIES dvasioje ir pastatė vidury slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. Jis visur vedžiojo mane tarp jų, – slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo baisiai sudžiūvę. Jis man tarė: “Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?” Atsakiau: “Viešpatie DIEVE, tik tu žinai”. Tuomet jis man tarė: “Pranašauk šitiems kaulams, sakyk jiems: ‘Sausieji kaulai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS šitiems kaulams: tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS'”.

Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir, man bepranašaujant, staiga pasigirdo triukšmas – barškėjimas: kaulai rinkosi, kaulas prie savo kaulo. Įsižiūrėjau, ir tikėkit manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys buvo užaugę ir oda buvo juos apdengusi, bet dvasios juose nebuvo. Tuomet jis man tarė: “Pranašauk dvasiai, pranašauk, marusis, ir jai sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų'”. Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.

Jis kreipėsi į mane: “Marusis, šie kaulai yra visi Izraelio namai. Štai! Jie sako: ‘Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!’ Todėl pranašauk jiems ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, manoji tauta! Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir padariau, – tai VIEŠPATIES žodis'”.

Du pagaliai Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, pasiimk pagalį ir ant jo parašyk: ‘Judo ir jam ištikimų izraeliečių’. Tuomet paimk kitą pagalį ir ant jo parašyk: ‘Juozapo – Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų’. Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje. Kai tavo tautiečiai klaus tavęs: ‘Nejau mums nepaaiškinsi, ką nori jais pasakyti?’ – tark jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, paimsiu Juozapo pagalį, – esantį Efraimo rankoje, – ir jam ištikimų Izraelio giminių, uždėsiu ant jo Judo pagalį ir padarysiu iš jų vieną pagalį, kad būtų sujungti mano rankoje’. Kai pagalius, ant kurių rašysi, savo rankoje laikysi jų akyse, sakyk jiems: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkit manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų, pas kurias jie buvo išėję, surinksiu juos iš visur ir parvesiu į jų pačių kraštą. Padarysiu juos viena tauta krašte – Izraelio kalnuose, – vienas karalius bus jų visų karaliumi. Niekad daugiau jie nebebus dvi tautos, niekad daugiau nebebus padalyti į dvi karalystes. Niekad daugiau jie nebesusiterš savo stabais ir bjaurumais ar kitais savo nusikaltimais. Išgelbėsiu juos iš visų atsimetimo darbų, kuriais jie nusidėjo, ir nuvalysiu juos. Tuomet jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas.

Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, – visi turės vieną ganytoją. Jie gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus. Jie gyvens krašte, kurį daviau savo tarnui Jokūbui ir kuriame gyveno jūsų protėviai, – jie ir jų vaikai, ir jų vaikų vaikai ten gyvens per amžius, ir mano tarnas Dovydas amžinai bus jų vadas. Sudarysiu su jais taikos sandorą, – ji bus su jais amžina sandora. Laiminsiu juos ir pagausinsiu, pastatysiu amžiams tarp jų sau šventovę. Tarp jų bus mano Padangtė. Aš būsiu jų Dievas ir jie bus mano tauta. Tuomet tautos žinos, kad aš, VIEŠPATS, pašventinu Izraelį ir mano šventovė bus tarp jų per amžius'”.

Magogo karaliui Gogui Atėjo man VIEŠPATIES žodis: “Marusis, atsisuk veidu į Magogo kraštą – į Gogą, vyriausiąjį Mešecho ir Tubalo vadą. Pranašauk jam ir sakyk: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Aš esu prieš tave, Gogai, vyriausiasis Mešecho ir Tubalo vade! Vaikysiu tave aplinkui, įversiu kablius tau į nasrus, išvesiu tave ir visą tavo kariauną, – žirgus ir raitelius, visus šauniai šarvuotus, – pulkų pulkus, visus su skydais ir šarvais, mosuojančius kalavijais. Tarp jų yra Persija, Kušas ir Putas, visi su skydais ir šalmais, Gomeras ir visi jo pulkai, Bet-Togarma iš tolimosios šiaurės ir jos pulkai, – su tavimi yra daug tautų. Pasiruošk ir būkite pasiruošę tu ir visi tavo pulkai, sutelkti aplink tave. Būk su jais pasiruošęs. Praeis daug dienų, kol bus tau duotas įsakymas – metų baigmėje žygiuosi į kraštą, atgaivintą po sunaikinimo, į kraštą žmonių, surinktų iš daug tautų, – į Izraelio kalnus, ilgą laiką buvusius tyrais, – prieš žmones, surinktus iš tautų ir nūnai visus gyvenančius saugiai. Ateisi kaip pakylanti audra, kaip žemę dengiantis debesis drauge su visais savo pulkais, ir daug tautų eis kartu su tavimi’.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Tą dieną ateis mintys tau į širdį ir sumanysi nedoras užmačias. Sakysi sau: pakilsiu prieš beginklių kaimų kraštą, užpulsiu taikius ir saugiai gyvenančius žmones, – visus, gyvenančius be mūro sienų, neturinčius nei užkaiščių, nei durų’, – eisi trokšdamas paimti grobį ir plėšikauti, užpulti vėl atstatytus griuvėsius ir tautą, surinktą iš tautų, nuolat turtėjančią, turinčią vis daugiau galvijų ir kitokių gėrybių, gyvenančią prie žemės šerdies. Šeba ir Dedanas, Taršišo pirkliai ir visi jo jauni galiūnai klaus tave: ‘Argi tu atėjai imti grobio? Argi sutelkei savo kariauną plėšikauti, išnešti sidabrą ir auksą, išvogti galvijus ir gėrybes, prisiplėšti daug grobio?’

Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. Dienų baigmėje aš atvesiu tave prieš savo kraštą, kad tautos pažintų mane, kai per tave, Gogai, parodysiu savo šventumą jų akyse’.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘Juk esi tas, apie kurį anomis dienomis kalbėjau per savo tarnus, Izraelio pranašus, pranašavusius per metų metus anomis dienomis, kad atvesiu tave prieš juos! Tą dieną, kai Gogas įkels koją į Izraelio žemę, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – užvirs mano pyktis. Kupinas pavydo ir pykčio įniršio sakau: tą dieną Izraelio krašte bus didelis žemės drebėjimas. Jūros žuvys, padangių paukščiai, laukų žvėrys, visi ropojantys žeme ropliai ir visi žmonės žemėje drebės prieš mane. Kalnai bus nuversti, uolos irs, visi mūrai grius žemėn. Tuomet pašauksiu prieš Gogą kalaviją iš visų savo kalnų, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – kiekvieno kalavijas bus pakeltas prieš savo brolį. Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. Taip apreikšiu savo didybę ir šventumą daugelio tautų akyse. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS'”.

Gogo kariaunos sunaikinimas “O tu, marusis, pranašauk Gogui ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Aš esu prieš tave, Gogai, vyriausiasis Mešecho ir Tubalo vade! Vaikysiu tave aplinkui, skatinsiu tave, pakelsiu tave iš tolimiausios šiaurės ir vesiu tave į Izraelio kalnus. Išmušiu lanką tau iš kairės rankos ir išmesiu tau iš dešinės rankos strėles. Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos. Visokiems plėšriems paukščiams ir laukiniams žvėrims atiduosiu tave ryti, kai gulėsi plyname lauke, nes aš taip kalbėjau, – tai Viešpaties žodis. Siųsiu ugnį prieš Magogą ir tuos, kurie saugiai gyvena pajūrio kraštuose, – jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

Padarysiu, kad mano vardas būtų žinomas mano tautai Izraeliui; nebeleisiu, kad mano vardas būtų niekinamas, – visos tautos žinos, kad aš, VIEŠPATS, esu šventas Izraelyje. Tikėk manimi, ji atėjo! Ji išaušo – tai Viešpaties DIEVO žodis! Tai yra diena, apie kurią kalbėjau.

Tuomet išeis Izraelio miestų gyventojai ir sumes ginklus į ugnį, ir sudegins – skydus ir šarvus, lankus ir strėles, vėzdus ir ietis, – septynerius metus jais kūrens ugnį. Nerinks malkų laukuose, nekirs medžių miškuose, nes ginklais kūrens ugnį. Jie apiplėš tuos, kurie juos plėšė, ir apgrobs tuos, kurie juos apgrobė, – tai Viešpaties DIEVO žodis'”.

Gogo laidotuvės“Tą dieną duosiu Gogui kapo vietą Izraelyje – Abarimų slėnyje, į rytus nuo Jūros. Tai užtvers keleiviams taką, nes ten bus palaidoti Gogas ir visa jo kariauna. Jis bus pavadintas Hamon-Gogo slėniu. Izraelio namai, norėdami apvalyti kraštą, septynis mėnesius sugaiš juos laidodami. Visi krašto žmonės juos laidos. Ir bus jiems garbė tą dieną, kai apreikšiu savo šlovę, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Bus paskirti vyrai, kad nuolat keliautų po kraštą ir laidotų tuos, kurie guli nepalaidoti, idant jį apvalytų. Jie ieškos septynis mėnesius. Kai ieškotojai, keliaudami po kraštą, užtiks žmogaus kaulą, jie pastatys prie jo ženklą, kad duobkasiai palaidotų jį Hamon-Gogo slėnyje. Taip pat ir miesto vardas bus Hamona. Taip bus apvalomas kraštas.

O tu, marusis, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Šauk kiekvienam skraidančiam paukščiui ir visiems laukiniams žvėrims: ‘Rinkitės ir ateikite! Rinkitės iš visų pašalių į aukos šventę, kurią jums ruošiu – didžią aukos šventę Izraelio kalnuose, – jūs rysite mėsą ir gersite kraują. Rysite galiūnų kūnus ir gersite žemės vadų kraują – avinų, ėriukų, ožių, jaučių, – visų Bašano peniukšlių. Rysite riebumų lig soties ir gersite kraują lig pasigėrimo aukos šventėje, kurią jums ruošiu. Prie mano stalo pasisotinsite žirgais ir raiteliais, galiūnais ir visokio rango kariais, – tai Viešpaties DIEVO žodis'”.

Izraelio atkūrimas“Taip aš parodysiu savo šlovę tautoms. Visos tautos pamatys teismą, kuriame teisiau, ir ranką, kuria jas valdžiau. O Izraelio namai nuo tos dienos visad žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas. Ir tautos supras, kad Izraelio namai buvo ištremti tik dėl savo kaltės, nes jie nebuvo man ištikimi. Todėl nuo jų paslėpiau savo veidą, juos atidaviau į jų priešų rankas, ir jie krito nuo kalavijo visi kaip vienas. Pasielgiau su jais pagal jų susiteršimą bei nusikaltimus ir paslėpiau nuo jų savo veidą.

Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ‘O dabar aš sugrąžinsiu Jokūbo tremtinius, pasigailėsiu visų Izraelio namų ir būsiu pavydus, pavydėsiu savo švento vardo. Jie, gyvendami saugiai ir nieko nebijodami savo krašte, užmirš savo gėdą ir visą neištikimybę, kuria man nusikalto, kai būsiu juos sugrąžinęs iš tautų, surinkęs iš jų priešų kraštų ir parodęs per juos daugelio tautų akyse savo šventumą. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas, dėl to, kad ištrėmiau juos tarp tautų ir vėl surinkau juos į jų pačių žemę, kitur nė vieno nepalikdamas. Niekad nebeslėpsiu nuo jų savo veido, nes išliejau savo dvasią ant Izraelio namų, – tai Viešpaties DIEVO žodis'”.

. Pranašavimai apie Naująją Jeruzalę

Naujosios Šventyklos regėjimas Dvidešimt penktaisiais mūsų tremties metais, metų pradžioje, dešimtą mėnesio dieną, praėjus keturiolikai metų nuo miesto sunaikinimo, tą pačią dieną palietė mane VIEŠPATIES ranka, ir jis vedė mane ten link. Ir nuvedė mane dieviškais regėjimais į Izraelio kraštą, ir pastatė ant aukšto aukšto kalno, kur pietų pusėje stovėjo tarsi miesto metmenys. Kai jis mane ten atvedė, žiūriu – vyras, kurio išvaizda spindi lyg žalvaris, su linine virve ir matuojamąja nendre rankoje, – stovi jis vartuose. Vyras tarė man: “Marusis, gerai įsižiūrėk, atidžiai įsiklausyk ir įsidėk į širdį visa, ką tau parodysiu, nes tam esi čia atvestas, kad tau tai parodyčiau. Visa, ką matysi, paskelbk Izraelio namams”.

Žiūriu – apie Šventyklos {vietą} iš lauko pusės aplinkui visur siena. Matuojamoji nendrė vyro rankoje buvo šešių uolekčių ilgumo, – kiekvienos uolekties ilgumas buvo uolektis su plaštaka . Jis pamatavo sienos storį viena nendre ir aukštį viena nendre. Tuomet jis įėjo į rytinius vartus ir, kopdamas jų laiptais, pamatavo vartų slenkstį viena nendre, – slenkstis buvo vienos nendrės ilgumo. Ten buvo sarginių, kiekviena jų išilgai viena nendrė ir skersai viena nendrė bei penkių uolekčių tarpas tarp sarginių, ir slenkstis prie vidinio vartų prieangio skersai viena nendrė. Jis pamatavo ir vidinį vartų prieangį viena nendre. Tuomet pamatavo vartų prieangį aštuoniomis uolektimis, jo šulus dviem uolektimis, – vartų prieangis buvo viduje. Kiekvienoje rytinių vartų pusėje buvo po tris sargines, jos visos to paties didumo ir jų šulai kiekvienoje pusėje to paties didumo. Tuomet jis pamatavo vartų angą dešimčia uolekčių, o patys vartai skersai turėjo trylika uolekčių platumo. Priešais sargines iš abiejų šonų buvo vienos uolekties užtvara; sarginės turėjo po šešias uolektis skersai ir išilgai. Jų angos buvo viena prieš kitą skersai vartų praeigą, kai pamatavo vartų plotį nuo vienos sarginės galo iki kitos sarginės galo, jis gavo dvidešimt penkias uolektis. Jis pamatavo taip pat ir prieangį šešiasdešimčia uolekčių, ir vartus prie šulo kiekviename kiemo šone. Nuo vartų priekio prie įėjimo lig vidinio vartų prieangio galo buvo penkiasdešimt uolekčių. Sarginės ir jų šulai turėjo langus su langinėmis visur aplinkui vartų viduje, ir prieangiai turėjo langus visur aplinkui viduje, o šulai buvo papuošti palmėmis.

Tuomet jis nuvedė mane į išorinį kiemą su kambariais ir grįsta asla visur aplink kiemą. Aplink grįstąją aslą buvo trisdešimt kambarių. Ši grįstoji asla siekė vartų šoną ir atitiko jų grindinį; tai buvo žemutinė asla. Vyras pamatavo nuotolį nuo žemutinių vartų vidinio priekio lig vidinio kiemo išorinio priekio šimtu uolekčių.

Taip buvo rytiniame ir šiauriniame šone. Tuomet jis pamatavo išorinio kiemo vartus į šiaurės pusę, – jų ilgį ir plotį. Jų sarginės, po tris kiekvienoje pusėje, jų šulai ir prieangis buvo tokio pat didumo, kaip ir pirmųjų vartų – ilgumas penkiasdešimties uolekčių, o platumas dvidešimt penkių uolekčių. Jų langai, prieangis ir palmės buvo to paties didumo, kaip ir vartų į rytų pusę. Iš lauko į juos aukštyn vedė septynios pakopos, o jų prieangis buvo viduje. Priešais šiaurinius vartus, panašiai kaip priešais rytinius vartus, buvo vartai į vidinį kiemą, – jis išmatavo nuotolį nuo vartų lig vartų šimtu uolekčių.

Tuomet jis pavedė mane pietų link, žiūriu, ten vartai į pietų pusę. Jis pamatavo jo šulus ir prieangį, – ir tie turėjo tokius pat matmenis, kaip ir kiti. Vartuose ir jų prieangyje visur aplinkui buvo langai kaip kitų langai, – vartų ilgumas penkiasdešimt uolekčių, o platumas dvidešimt penkios. Iš lauko į juos aukštyn vedė septyni laiptai, o jų prieangis buvo viduje. Jų šulai buvo papuošti palmėmis, viena viename šone, o kita kitame. Ir vidinio kiemo pietų pusėje buvo vartai, – jis išmatavo nuotolį nuo tų vartų lig pietinių vartų šimtu uolekčių.

Tuomet jis įvedė mane pro pietinius vartus į vidaus kiemą. Jis pamatavo pietinius vartus, – jie turėjo tokius pat matmenis, kaip ir kiti. Jų sarginės, šulai ir prieangis buvo tokio pat didumo, kaip ir kitų. Vartuose ir jo prieangyje langai visur aplinkui, jų ilgumas penkiasdešimt uolekčių, o platumas dvidešimt penkios uolektys. Abiejuose šonuose prieangiai, – dvidešimt penkių uolekčių ilgumo ir penkių uolekčių platumo. Vartų prieangis buvo išorinio kiemo pusėje, palmės puošė jo šulus, o jo laiptai turėjo aštuonias pakopas.

Tuomet jis nuvedė mane į vidaus kiemą rytų pusėje ir pamatavo vartus, – jie turėjo tokius pat matmenis, kaip ir kiti. Jų sarginės, šulai ir prieangis buvo tokio pat didumo, kaip ir kiti. Vartuose ir jo prieangyje langai visur aplinkui, jų ilgumas penkiasdešimt uolekčių, o platumas dvidešimt penkios uolektys. Vartų prieangis buvo išorinio kiemo pusėje, palmės puošė jo šulus abiejuose šonuose, o jo laiptai turėjo aštuonias pakopas.

Tuomet jis atvedė mane prie šiaurinių vartų ir juos pamatavo, – jie turėjo tokius pat matmenis, kaip ir kiti. Jų sarginės, šulai ir prieangis buvo tokio pat didumo, kaip ir kiti, su langais visur aplinkui. Jų ilgumas buvo penkiadešimt uolekčių ir platumas dvidešimt penkios. Jų prieangis buvo išorinio kiemo pusėje, palmės puošė jo šulus abiejuose šonuose, o jo laiptai turėjo aštuonias pakopas.

Šių vartų prieangyje buvo durys į kambarį, skirtą deginamosioms atnašoms plauti. Vartų prieangio viduje buvo du stalai viename šone ir du stalai kitame šone, ant kurių būdavo pjaunama ir deginamoji auka, ir auka už nuodėmę, ir auka už kaltę. Lauke, palei prieangio sieną, prie šiaurinių vartų įėjimo į prieangį, buvo du stalai ir kitame vartų prieangio šone buvo du stalai. Taigi keturi stalai buvo viduje ir keturi stalai lauke už vartų – aštuoni stalai iš viso, ant kurių turėjo būti pjaunamos aukos. Keturi stalai, skirti deginamajai aukai, buvo iš tašytų akmenų, pusantros uolekties ilgumo, pusantros uolekties platumo ir vienos uolekties aukštumo. Ant jų turėjo būti dedami įrankiai, kuriais deginamosios atnašos ir aukos buvo pjaunamos. Viduje plaštakos platumo kabliai buvo pritvirtinti visur aplinkui, ant stalų turėjo būti kraunama aukų mėsa.

Vidaus kieme šalia vidinių vartų buvo kambariai giesmininkams – vienas prie šono šiaurinių vartų, atgręžtų į pietus, o kitas prie šono rytinių vartų, atgręžtų į šiaurę. Jis man paaiškino: “Į pietų pusę atgręžtas kambarys yra kunigams, tarnaujantiems Šventykloje, o kambarys, atgręžtas į šiaurės pusę, yra kunigams, kurie tarnauja prie aukuro. Jie yra Zadoko palikuonys, – tik jie vieni iš Levio palikuonių gali artintis prie VIEŠPATIES jam tarnauti”. Jis pamatavo kiemą, – išilgai šimtu uolekčių ir skersai šimtu uolekčių. Kiemas buvo keturkampis. Aukuras stovėjo priešais Šventyklą.

Šventyklos prieangis Tuomet jis atvedė mane į Šventyklos prieangį ir išmatavo prieangio šulus penkiomis uolektimis viename šone ir penkiomis uolektimis kitame šone. Vartų platumas buvo keturiolika uolekčių. Šoninės vartų sienos buvo trijų uolekčių viename šone ir trijų uolekčių kitame. Prieangio ilgumas buvo dvidešimties uolekčių ir platumas dvylikos uolekčių, į jį aukštyn vedė dešimt pakopų, kiekviename šone prie staktų stovėjo šulai.

Šventyklos Šventoji Tuomet jis privedė mane prie Šventosios ir pamatavo šulus, – jų storumas viename ir kitame šone buvo šešios uolektys. Įėjimo anga buvo dešimties uolekčių, o įėjimo angos šoninės sienos buvo penkių uolekčių viename ir kitame šone. Jis pamatavo Šventosios ilgį – keturiasdešimt uolekčių – ir jos plotį – dvidešimt uolekčių.

Šventyklos Šventųjų ŠventojiĮėjęs į {Šventųjų Šventosios} vidų, jis pamatavo įėjimo angos šulus – dvi uolektys, įėjimo angos platumą – šešios uolektys ir įėjimo angos šonines sienas – septynios uolektys. Jis pamatavo ir kambario už Šventosios ilgumą dvidešimčia uolekčių ir platumą dvidešimčia uolekčių. Ir tarė man: “Tai Šventųjų Šventoji”.

Šoniniai Šventyklos kambariai Tuomet jis pamatavo Šventyklos sieną, – ji buvo šešių uolekčių storumo, – ir visur aplink Šventyklą esančių šoninių kambarių platumą – keturios uolektys. Šoniniai kambariai buvo vienas ant kito trijuose aukštuose, po trisdešimt kiekviename aukšte. Visur aplinkui Šventyklos sieną buvo iškyšuliai šoniniams kambariams pritvirtinti, kad jie nesiremtų į Šventyklos sieną. Takas į šoninius kambarius aukštuose buvo skirtingo platumo, nes jų sąranga turėjo laiptus aplink visą Šventyklą. Todėl šoninių kambarių sąranga platėjo nuo aukšto į aukštą. Nuo žemiausio aukšto buvo kopiama į aukščiausią per vidurinį aukštą.

Pastebėjau, kad Šventykla turėjo visur aplinkui grįstą pakylą – šoninių kambarių pamatus, – jie buvo vienos šešių uolekčių nendrės aukštumo. Išorinės šoninių kambarių sienos storumas buvo penkių uolekčių, o tarpas tarp Šventyklos šoninių kambarių ir tarp kiemo kambarių turėjo dvidešimties uolekčių platumą aplinkui visą šventyklą. Šoniniai kambariai buvo atgręžti į atvirą vietą, vienos durys šiaurės šone, o kitos durys pietų šone. Atvirosios vietos plotis buvo penkios uolektys visur aplinkui.

Pastatas vakariniame Šventyklos kiemo šonePastatas, atgręžtas į Šventyklos kiemą vakarinėje pusėje, buvo septyniasdešimties uolekčių platumo, pastato siena visur aplinkui buvo penkių uolekčių storumo, o ilgumas devyniasdešimt uolekčių. Tuomet jis pamatavo Šventyklos ilgį – šimtas uolekčių, kiemas ir pastatas bei jo sienos – šimtas uolekčių. Pamatavo ir rytinį Šventyklos šoną bei kiemą – šimtas uolekčių. Tuomet jis pamatavo ilgį ir pastato, kuris buvo atgręžtas į kiemą vakarinėje pusėje, bei jo prieangius iš abiejų pusių vienu šimtu uolekčių.

Šventyklos vidusŠventyklos Šventoji, vidus ir kiemo prieangiai buvo visur aplinkui apmušti lentelėmis, visi trys turėjo nišose langus su pinučiais. Nuo slenksčio Šventykla visur aplinkui buvo apmušta medžiu nuo grindų iki langų {dabar langai buvo uždengti}, lig durų viršaus, net namo viduje ir iš lauko pusės. Visos vidaus sienos visur aplinkui ir Šventojoje buvo išpuoštos raižiniais: kerubais ir palmėmis, palmė tarp kerubo ir kerubo. Kiekvienas kerubas turėjo du veidus: žmogaus veidą, atgręžtą į palmę iš vienos pusės, ir liūto veidą, atgręžtą į palmę iš kitos pusės. Tai buvo pakartota visur Šventykloje, – kerubai ir palmės buvo įraižyti ant sienos nuo aslos lig durų viršaus.

Šventosios durų staktos buvo keturkampės. Priešais Šventųjų Šventąją stovėjo pavidalas, kuris atrodė lyg medinis aukuras , – trijų uolekčių aukštumo, dviejų uolekčių ilgumo ir dviejų uolekčių platumo. Aukuro kampai, pakoja ir sienos buvo iš medžio. Jis man tarė: “Tai stalas, stovintis prieš VIEŠPATĮ”. Šventoji ir Šventųjų Šventoji turėjo po dvejas duris. Abejos durys turėjo po dvi suveriamas puses, – dvi suveriamos pusės vienoms durims ir dvi suveriamos pusės kitoms. Ant navos durų buvo įraižyti kerubai ir palmės taip, kaip buvo įraižyti ant sienų. Lauke, prieangio priekyje, buvo stoginė iš medžio. Šoninėse prieangio sienose buvo langai nišose ir palmės ant abiejų šonų.

Buitiniai pastatai prie Šventyklos Tuomet jis vedė mane per šiaurinius vartus į išorinį kiemą ir privedė prie kambarių, buvusių priešais Šventyklos kiemą ir pastato šiauriniame šone. Pastato ilgumas šiauriniame šone buvo šimtas uolekčių ir platumas – penkiasdešimt. Priešais vidinio kiemo vartus viename šone ir priešais išorinio kiemo grindinį kitame šone buvo kambariai – triaukštė stoginė su kambariais Kambarių priešakyje buvo dešimties uolekčių platumo ir šimto uolekčių ilgumo takas, o durys į kambarius buvo šiaurės pusėje. Viršutinio aukšto kambariai buvo siauresni, negu kambariai žemutiniame ir viduriniame pastato aukšte, nes jame stoginei buvo paimta daugiau vietos. Jie buvo visuose trijuose aukštuose, bet kolonų, kaip kad kiemų kolonos, neturėjo, todėl viršutinio aukšto kambariai ir buvo siauresni, negu žemiau esantys vidurinio ir žemutinio aukšto kambariai. Siena lauke, lygiagreti su kambariais ir priešais kambarius, išorinio kiemo pusėje, buvo penkiasdešimties uolekčių ilgumo Ir kambariai išorinio kiemo pusėje buvo penkiasdešimties uolekčių ilgumo, bet kambariai priešais Šventyklą buvo šimto uolekčių ilgumo. Po šitais kambariais buvo įėjimas, – reikėjo eiti iš rytų pusės, norint įeiti į juos iš išorinio kiemo, – kur prasidėjo išorinė siena.

Ir pietiniame šone, priešais kiemą ir pastatą, buvo kambarių irgi su taku priekyje. Jie buvo panašūs į kambarius šiauriniame šone: tokio pat ilgumo ir platumo, su tokiais pat išėjimais, įrengimais ir durimis. Įėjimai į kambarius pietiniame šone buvo pasiekiami per įėjimą atitinkamo tako pradžioje iš rytų pusės palei vidaus sieną.

Tuomet jis kreipėsi į mane: “Šiauriniai kambariai ir pietiniai kambariai priešais kiemą yra šventi kambariai, kur kunigai, tarnaujantys VIEŠPAČIUI, valgys švenčiausias atnašas. Tenai jie pasidės švenčiausias atnašas, – ir grūdų atnašas, ir atnašas už nuodėmę, ir atnašas už kaltę, – nes ta vieta yra šventa. Kunigai, įėję į Šventąją vietą, neišeis į išorinį kiemą, nepalikę ten drabužių, kuriais apsirengę tarnauja, nes jie yra šventi. Prieš eidami į žmonėms skirtą vietą, jie turi apsivilkti kitais drabužiais”.

Pabaigęs matuoti Šventyklos vidų, jis išvedė mane pro rytinius vartus ir pamatavo jos plotą visur aplinkui. Matuojamąja nendre pamatavo rytinį šoną – penki šimtai uolekčių matuojamąja nendre. Tuomet lanku apėjo ir pamatavo šiaurinį šoną – penki šimtai uolekčių matuojamąja nendre. Apėjo lanku ir pamatavo pietinį šoną – penki šimtai uolekčių matuojamąja nendre. Atsisuko į vakarinį šoną ir pamatavo – penki šimtai uolekčių matuojamąja nendre. Jis pamatavo Šventyklos plotą iš visų keturių šonų. Plotas turėjo aplinkui penkių šimtų uolekčių ilgumo ir penkių šimtų uolekčių platumo sieną, kuri skyrė pašventintą vietą nuo paprastos.

Dieviškasis Artumas sugrįžta į Šventyklą Tuomet jis atvedė mane prie rytinių vartų. Žiūriu, Izraelio Dievo šlovė artinasi iš rytų, jos ūžesys kaip šniokštimas galingų vandenų, ir žemė spindi nuo jo Artumo. Regėjimas, kurį mačiau, buvo kaip regėjimas, kurį buvau matęs, kai jis atėjo sunaikinti miesto, ir kaip regėjimas, kurį buvau matęs prie Kebaro upės. Puoliau veidu žemėn. VIEŠPATIES šlovei įėjus į Šventyklą pro rytų vartus, dvasia pakėlė mane ir nuvedė į vidaus kiemą. Žiūriu, Šventykla sklidina VIEŠPATIES šlovės.

Vyrui stovint šalia manęs, išgirdau kažką kalbantį į mane iš Šventyklos. Jis man sakė: “Marusis, tai ir mano sosto vieta, ir vieta mano kojų padams. Amžiais čia tarp Izraelio žmonių gyvensiu. Izraelio namai nebeterš daugiau mano švento vardo, – nei jie, nei jų karaliai, – savo kekšavimu ir savo karalių lavonais jiems numirus. Kai jie dėjo savo slenkstį prieš mano slenkstį ir savo staktas prieš mano staktas taip, kad tarp manęs ir jų liko tik siena, jie suteršė mano šventą vardą savo bjauriais nusikaltimais, kurių jie pridarė, ir aš iš pykčio juos sunaikinau. Dabar teatitolina savo kekšavimą ir savo karalių lavonus nuo manęs, ir aš amžinai tarp jų gyvensiu.

O tu, marusis, parodyk Izraelio namams Šventyklą, – teišmatuoja jos matmenis, tesusigėsta dėl savo bjaurių nusikaltimų. Kai jie susigės dėl viso, ką padarė, pamokyk juos apie Šventyklos planą, jos įrengimą, išėjimus ir įėjimus, – visą jos planą, – visus jos planą liečiančius įstatus ir nurodymus. Surašyk tai jiems matant, kad jie ištikimai laikytųsi viso jos plano ir visų jos nuostatų. Toks yra Šventyklos kalno viršuje įstatymas: visas plotas aplinkui bus švenčiausias. Šitoks yra Šventyklos įstatymas.

AukurasŠitie yra aukuro matmenys uolektimis {uolektį sudaro uolektis ir plaštaka}: jo pagrindas bus vienos uolekties aukščio ir vienos uolekties pločio su vieno sprindžio platumo apvadu aplink jo kraštus. Aukuro aukštis bus šitoks: nuo pagrindo ant žemės lig vienos uolekties platumo apatinės briaunos dvi uolektys, o nuo mažosios briaunos lig vienos uolekties platumo didžiosios briaunos – keturios uolektys. Aukuro židinys bus keturių uolekčių aukščio, keturi ragai kyšos aukštyn nuo aukuro židinio. Aukuro židinys bus keturkampis, – dvylikos uolekčių ilgumo ir dvylikos uolekčių platumo. Ir briauna bus keturkampė, – keturiolikos uolekčių ilgumo ir keturiolikos uolekčių platumo su pusės uolekties pločio apvadu aplinkui. Altoriaus pagrindas aplinkui bus vienos uolekties, o jo laiptai atgręžti į rytus”.

Tuomet jis tarė man: “Marusis, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – šitie yra aukuro nuostatai: tą dieną, kai jis bus pastatytas, kad ant jo būtų aukojamos deginamosios atnašos ir išliejamas kraujas, Levio kunigams iš Zadoko šeimos, kurie artinasi prie manęs man tarnauti, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – duosi iš kaimenės jautuką kaip auką už nuodėmę. Paėmęs jo kraujo, pavilgysi juo keturis aukuro ragus, keturis briaunos kampus ir apvadą aplinkui, – taip jį apvalysi ir išpirksi. Taip pat paimsi aukai už nuodėmę jautį, – jis bus sudegintas tam skirtoje Šventyklos vietoje, bet už šventovės.

Kitą dieną paaukosi ožį, neturintį kliaudos, kaip atnašą už nuodėmę, – aukuras bus apvalytas, kaip buvo apvalytas jaučiu. Atlikęs jo apvalymą, paaukosi iš kaimenės jautuką be kliaudos ir aviną be kliaudos. Atvesi juos VIEŠPAČIUI, kunigai pabarstys juos druska ir paaukos kaip deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI. Kasdien per septynias dienas paruoši ožį aukai už nuodėmę; taip pat turės būti paruošti iš kaimenės jautukas ir avinas be kliaudos. Septynias dienas bus atliekamas aukuro išpirkimas ir apvalymas, – taip jis bus pašventintas. Pasibaigus toms dienoms, pradedant nuo aštuntos dienos, kunigai ant aukuro aukos jūsų deginamąsias atnašas bei bendravimo aukas, ir aš būsiu jums palankus, – tai Viešpaties DIEVO žodis”.

Uždarieji vartai Tuomet jis parvedė mane prie išorinių šventovės vartų rytiniame šone, – jie buvo uždari. VIEŠPATS man tarė: “Šie vartai pasiliks uždari. Jie nebus atidaryti! Niekas pro juos neįeis, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įėjo pro juos, – jie pasiliks uždari. Vien vadas, todėl kad yra vadas, galės juose sėstis ir valgyti duoną VIEŠPATIES akivaizdoje. Jis įeis pro vartų prieangį ir išeis tuo pačiu keliu”.

Įėjimas į ŠventykląTuomet jis nuvedė mane pro šiaurinius vartus prie Šventyklos priekio. Pažvelgiau – ir štai! VIEŠPATIES šlovės buvo sklidina VIEŠPATIES Šventykla. Parpuoliau žemėn ant savo veido. VIEŠPATS mane prakalbino: “Marusis, įsidėk sau į širdį, gerai įsižiūrėk akimis ir atidžiai įsiklausyk ausimis į visa, ką tau pasakysiu apie visus VIEŠPATIES Namų įstatus bei visus jų įstatymus. Gerai įsidėmėk, kam leidžiama įeiti į Namus, ir visus, kurie neturi būti įleidžiami į Šventyklą. Sakyk maištininkams Izraelio namams: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. O Izraelio namai, gana jums visų jūsų bjauriųjų nusikaltimų! Dauginate juos, įvesdami svetimtaučius , neapipjaustytos širdies ir neapipjaustyto kūno, kad jie lankytųsi mano šventovėje, suteršdami mano Šventyklą, kai jūs man aukojate mano duoną – taukus ir kraują. Sulaužėte mano sandorą savo bjauriaisiais nusikaltimais. Užuot patys prižiūrėję mano šventąsias atnašas, jūs paskyrėte svetimtaučius, kad už jus jie prižiūrėtų mano šventovę'”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Joks svetimtautis, neapipjaustyta širdimi ir neapipjaustytu kūnu, neįeis į mano šventovę, net joks svetimtautis, gyvenantis tarp izraeliečių. Tik levitai, nors jie, izraeliečiams klaidžiojant paskui savo stabus, pasitraukė toli nuo manęs ir turėjo priimti bausmę už savo kaltę, bus mano šventovės tarnai. Jie bus paskirti Šventyklos vartams prižiūrėti ir Šventykloje tarnauti, – skers deginamąsias atnašas bei aukas žmonėms ir bus jiems patarnauti. Kadangi jie tarnavo žmonėms jų stabų akivaizdoje ir buvo Izraelio namams kaltės priežastis, todėl aš pakėliau prieš juos savo ranką, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – jie turės priimti bausmę už savo kaltę. Jie nesiartins prie manęs tarnauti kaip kunigai, nesiartins nei prie mano šventųjų atnašų – švenčiausių dalykų, bet turės priimti gėdą už bjauriuosius nusikaltimus, kuriuos darė. Tačiau paskirsiu juos prižiūrėti Šventyklos, kad atliktų visą jos ruošą, darytų joje visa, kas reikalinga.

KunigaiO Levio giminės kunigai, Zadoko palikuonys, ištikimai rūpinęsi mano šventove izraeliečiams nuklydus nuo manęs, artinsis prie manęs, kad man tarnautų, – jie stosis mano akivaizdoje aukoti taukus ir kraują, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Vien jie eis į mano Šventyklą, vien jie artinsis prie mano stalo man tarnauti, – jie rūpinsis mano tarnyste. Įeidami pro vidaus kiemo vartus, jie vilkės lininiais drabužiais, o tarnaudami prie vidaus kiemo vartų ar Šventykloje, jie nesirengs jokiu vilnoniu apdaru. Ant galvos jie nešios lininius turbanus, strėnas apvilks apatiniais iš lino, nesijuos diržu, kad neprakaituotų. Išeidami į vidaus kiemą, – prie žmonių vidaus kieme, – jie nusivilks drabužius, kuriuos vilkėjo tarnaudami, ir padės juos šventovės kambariuose; tuomet jie apsivilks kitais drabužiais, kad savo drabužiais nepašventintų žmonių. Galvos jie nesiskus nei ilgų plaukų neaugins, – savo galvos plaukus jie tik apkirps. Kunigas, kai turės eiti į vidaus kiemą, negers vyno. Našlės ar atleistos moters jie sau žmona neims, ims tik mergelę iš Izraelio namų palikuonių ar našlę, kuri yra kunigo našlė. Jie mokys mano tautą, koks yra skirtumas tarp švento ir nešvento, parodys jiems, kaip atskirti tai, kas švaru, nuo to, kas nešvaru. Kilus ginčui, vien jie bus teisėjai, – išspręs jį pagal mano nuostatus. Jie saugos mano įstatymus bei įstatus visose mano šventėse ir švęs mano šabus.

Jie neis prie numirėlio, kad savęs nesuterštų. Mirus tėvui ar motinai, sūnui ar dukteriai, broliui ar netekėjusiai seseriai, jiems leista save suteršti. Atskaičiavus septynias dienas po jo apvalymo, jis bus švarus. Tą dieną, kai eis į šventovę, į vidaus kiemą, kad tarnautų šventovėje, jis turės paaukoti savo atnašą už nuodėmę, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Toks bus jiems paveldas, aš esu jų paveldas; neduosite jiems nuosavybės Izraelyje, aš esu jų nuosavybė. Jie valgys grūdų atnašas, atnašas už nuodėmę, atnašas už kaltę, – visa, kas Izraelyje paaukota, jiems priklausys. Pirmienos visų pirmagimių ir visų jūsų dovanų – visų jūsų atnašų – priklausys kunigams. Ir pirmienas savo tešlos duosite kunigams, idant palaima nužengtų ant jūsų namų. Kunigai nevalgys mėsos – paukščio ar galvijo, nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto”.

Krašto padalijimas ir Viešpaties paveldas “Dalydami burtų keliu kraštą kaip paveldą, atskirkite iš krašto kaip dovaną VIEŠPAČIUI šventą sritį dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgumo ir dvidešimties tūkstančių uolekčių platumo, – visas jos plotas bus šventas. Iš jos keturkampis penkių šimtų uolekčių iš penkių šimtų uolekčių plotas bus šventovei su penkiasdešimčia uolekčių laisvo ploto aplinkui jį. Šventojoje srityje atmatuokite dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgumo ir dešimties tūkstančių uolekčių platumo dalį, kurioje bus šventovė – Šventųjų Šventoji. Tai bus šventoji krašto dalis, – ji bus kunigams, kurie tarnauja šventovėje ir artinasi prie VIEŠPATIES, kad jam tarnautų, vieta jų namams ir Šventoji vieta šventovei. Kita dalis – dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgumo ir dešimties tūkstančių uolekčių platumo – bus levitams, tarnaujantiems Šventykloje, kaip jų nuosavybė, – joje bus miestai jiems gyventi.

Palei atskirtą šventąją sritį paskirkite penkių tūkstančių uolekčių pločio ir dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgumo plotą kaip nuosavybę miestui, – tai priklausys visiems Izraelio namams.

O vadui priklausys nuosavybė greta abiejų šventosios srities ir miesto nuosavybės šonų, palei šventąją sritį ir miesto nuosavybę, vakarų ir rytų pusėje, tokio pat ilgio kaip viena iš gentinių dalių, besidriekianti nuo vakarinės lig rytinės krašto sienos. Tai bus jo nuosavybė Izraelyje. Mano vadai daugiau nebeengs mano tautos, bet paliks likusį kraštą Izraelio namams pagal jų gimines”.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Gana jums, Izraelio vadai! Pašalinkite smurtą ir plėšikavimą, vykdykite teisumą ir teisingumą. Liaukitės kamuoti mano tautą, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Svoriai ir mataiTebūna jūsų svarstyklės teisingos, teisinga efa ir teisingas batas. Efa ir batas turi būti vienodo didumo, – batas talpina dešimtadalį homero ir efa dešimtadalį homero, – jų talpumas bus matuojamas homeru. Šekelis turės dvidešimt gerų. Dvidešimt šekelių, dvidešimt penki šekeliai ir penkiolika šekelių sudarys jums vieną miną.

AukosŠitos yra aukos, kurias atnašausite: nuo kiekvieno homero kviečių – šeštadalį efos, nuo kiekvieno homero miežių – šeštadalį efos. O saikas aliejui, – aliejus matuojamas batu, – nuo kiekvieno koro bato dešimtadalis {koras , kaip ir homeras, turi dešimt batų}. Viena avis nuo kiekvienos dviejų šimtų kaimenės iš Izraelio ganyklų. Šitokia yra auka grūdų atnašų, deginamųjų atnašų ir bendravimo atnašų išpirkimui, – tai Viešpaties DIEVO žodis. Visi krašto gyventojai turės duoti šitas aukas {vadui Izraelyje}. Vado pareiga bus rūpintis deginamosiomis atnašomis, grūdų atnašomis ir liejamosiomis atnašomis šventėse, jaunaties dienomis ir šabuose, – visose Izraelio namų iškilmėse. Jis pasirūpins atnašomis už nuodėmę, grūdų atnašomis, deginamosiomis atnašomis ir bendravimo atnašomis, kad būtų išpirkti Izraelio namai”.

ŠventėsTaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Pirmojo mėnesio pirmąją dieną iš kaimenės paimsi jokios kliaudos neturintį jautį ir apvalysi šventovę. Kunigas paims kraujo iš aukos už nuodėmę ir juo pašlakstys Šventyklos durų staktas, keturis aukuro briaunos kampus ir vidaus kiemo vartų staktas. Tą patį pakartosi septintą mėnesio dieną už kiekvieną, kuris nusidėjo per klaidą ar nežinojimą. Taip atliksite Šventyklos išpirkimą.

Pirmojo mėnesio keturioliktą dieną švęsite išėjimo iškilmę, septynių dienų šventės metu bus valgoma nerauginta duona. Tą dieną vadas parūpins sau ir visiems krašto žmonėms jautį aukai už nuodėmę. Septynių šventės dienų metu jis parūpins kasdien – per septynias dienas – septynis jaučius ir septynis avinus, neturinčius jokios kliaudos, kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI ir vieną ožį kasdien aukai už nuodėmę. Jis parūpins grūdų aukai: kiekvienam jaučiui vieną efą ir kiekvienam avinui vieną efą su hinu aliejaus prie kiekvienos efos.

Iškilmėje, kuri švenčiama septinto mėnesio penkioliktą dieną, jis turi daryti tą patį per septynias šventės dienas, parūpindamas atnašas už nuodėmę, atnašas deginamajai aukai, grūdų atnašas ir aliejų”.

Šabai Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Rytiniai vidaus kiemo vartai bus uždari šešias darbo dienas, bet bus atidaryti šabo dieną, bus atidaryti ir mėnulio jaunaties dieną. Vadas įeis iš lauko pro vartų prieangį ir stovės prie vartų šulų. Kunigai paaukos jo deginamąją atnašą ir jo bendravimo atnašas, o jis pagarbins VIEŠPATĮ ant vartų slenksčio. Tuomet jis išeis, bet vartai paliks atidaryti iki vakaro. Ir paprasti žmonės prie tų pačių vartų įėjimo garbins VIEŠPATĮ šabo ir mėnulio jaunaties dienomis. Deginamoji auka, kurią vadas paaukos VIEŠPAČIUI šabo dieną, bus šeši avinėliai, neturintys jokios kliaudos, ir vienas avinas, neturintis jokio trūkumo, su vienos efos grūdų atnaša prie avino, – o grūdų atnaša prie avinėlių priklausys nuo jo rankos dosnumo, – drauge su vienu hinu aliejaus prie kiekvienos efos. Mėnulio jaunaties dieną iš kaimenės jis paaukos jokios kliaudos neturintį jautį, šešis avinėlius ir vieną aviną, – ir jie turi būti be jokio trūkumo. Kaip grūdų atnašą jis parūpins vieną efą prie jaučio ir vieną efą prie avino, – o prie avinėlių pagal savo rankos dosnumą, – drauge su vienu hinu aliejaus prie kiekvienos efos.

Apeiginiai nuostataiVadas visuomet įeis ir išeis pro vartų prieangį. Kai paprasti žmonės, eidami į VIEŠPATIES akivaizdą švenčių metu, įeina pagarbinti pro šiaurinius vartus, jie turi išeiti pro pietinius vartus, o kai įeina pro pietinius vartus, turi išeiti pro šiaurinius vartus, – tenegrįžta prie vartų, pro kuriuos įėjo, bet teišeina pro priešais esančius vartus. Kai jie įeina, drauge su jais įeis ir vadas, kai jie išeina, ir jis išeis.

Iškilmėse ir šventėse grūdų atnaša prie jaučio bus viena efa, prie avino irgi bus viena efa, – prie avinėlių priklausys nuo jo rankos dosnumo, – drauge su aliejaus hinu prie kiekvienos efos. Rytiniai vartai bus atidaryti vadui, kada tik jis savo noru parūpins atnašas, – savo noru paaukotas VIEŠPAČIUI, – ar deginamajai aukai, ar bendravimo aukoms, kad jis galėtų paaukoti savo deginamąją auką ir bendravimo aukas, kaip jis tai daro šabo dieną. Tuomet jis išeis, – jam išėjus, vartai bus uždaryti.

Kasdien parūpinsi vienerių metų avinėlį, neturintį jokio trūkumo, kaip deginamąją auką VIEŠPAČIUI, – parūpinsi vieną kiekvieną rytą. Kasryt parūpinsi prie jo ir grūdų atnašas, – šeštadalį efos ir trečdalį hino aliejaus, kuris turi būti sumaišytas su geriausiais miltais kaip grūdų auka VIEŠPAČIUI. Tai yra amžini įstatai. Taip bus parūpinti avinėlis, grūdų atnašos ir aliejus kas rytą kaip nuolatinė deginamoji auka”.

Krašto vadasTaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Jei vadas duoda dovaną iš savo paveldo kuriam nors savo sūnų, ji priklausys jo sūnums, – paveldu ji bus jų nuosavybė. Bet jei jis duoda dovaną iš savo paveldo kuriam nors savo tarnų, ji bus jo iki atlaidos metų. Tuomet ji sugrįš vadui, – tik jo sūnūs gali pasilaikyti dovaną iš jo paveldo. Vadas negalės atimti iš žmonių jokio paveldo, išvarydamas juos iš savo nuosavybės. Tik iš savo paties nuosavybės jis galės duoti savo sūnums paveldą, idant nė vienas mano tautos žmogus nebūtų išblokštas iš savo nuosavybės”.

Šventyklos virtuvėsTuomet jis nuvedė mane pro įėjimą, esantį šalia vartų, prie kunigams skirtų šventųjų kambarių, atgręžtų į šiaurę. Žiūriu, ten prie jų vakarinio galo vieta. Jis man paaiškino: “Tai vieta, kur kunigai virs atnašas už kaltę bei atnašas už nuodėmę ir keps grūdų atnašas, idant nereikėtų išnešti jų iš vidaus kiemo ir nebūtų pašventinti žmonės”.

Tuomet jis išvedė mane į išorinį kiemą ir vedė palei keturis kiemo kampus. Žiūriu, kiekviename kiemo kampe yra dar kiemas, – keturiuose kiemo kampuose buvo kiemeliai, keturiasdešimties uolekčių ilgumo ir trisdešimties uolekčių platumo, – visi keturi to paties dydžio. {Viduje} aplinkui visus keturis ėjo mūrinys, o po mūriniu visur aplinkui židiniai. Tuomet jis man paaiškino: “Tai virtuvės, kur šventyklos tarnai virs žmonių atnašas”.

Nuostabioji upė. Vanduo teka iš Šventyklos Tuomet jis nuvedė mane vėl prie įėjimo į Šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po Šventyklos slenksčio rytų link, nes Šventyklos priekis buvo į rytų pusę. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio Šventyklos šono galo, į pietus nuo aukuro. Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplinkui lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame šone.

Vyras, eidamas rytų kryptimi su virve rankoje, atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį, – vandens buvo lig kulkšnių. Vėl atmatavo tūkstantį ir pervedė mane per vandenį, – vandens buvo lig kelių. Vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį, – vandens buvo lig juosmens. Vėl atmatavo tūkstantį, jau buvo upė, kurios nebegalėjau pereiti, nes vanduo buvo taip patvinęs, jog reikėjo plaukti, – upė buvo neperbrendama. Jis paklausė mane: “Marusis, ar tu matei?”

Tuomet jis parvedė atgal prie upės kranto. Eidamas atgal, mačiau ant upės kranto daugybę medžių vienoje ir kitoje pusėje. Jis man paaiškino: “Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą – dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas. Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje knibždėte knibždės žuvų, nes jis taps sveikas, – visa gyvuos, kur tik upė tekės. Palei ją stovės žvejai nuo En-Gedžio iki pat En-Eglajimų, – bus vietos tinklams džiovinti, – joje bus gausu visokiausių žuvų, panašiai kaip Didžiojoje jūroje. Bet jos pelkės ir balos nepraras sūrumo, nes jos turi būti paliktos druskai. Ant krantų, abiejose upės pusėse, augs visokiausi vaismedžiai. Jų lapai nenubyrės ir jiems vaisių nepristigs, – kas mėnesį jie neš naujus vaisius, nes jiems vanduo atitekės iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o jų lapai bus vaistas sergantiems”.

Naujos krašto ribos Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: “Šitos yra ribos, kuriomis paskirstysite kraštą kaip paveldą dvylikai Izraelio giminių. Juozapas gaus dvi dalis, o likusį kraštą lygiai dalysitės. Kaip prisiekiau duoti jį jūsų protėviams, taip šis kraštas bus jums paveldas.

Krašto riba bus tokia: šiaurės pusėje nuo Didžiosios jūros pro Hetloną lig Lebo-Hamato ir iki Zedado, Berotos, Sibrajimų, – kuris yra tarp Damasko ir Hamato ribos, – ir iki pat Hazer-Hatikono, kuris yra ant Haurano ribos. Taigi riba eis nuo Jūros lig Hazar-Enano, kuris yra į šiaurę nuo Damasko krašto, su Hamato kraštu šiaurės pusėje.

Rytų pusėje tarp Haurano ir Damasko, palei Jordaną, tarp Gileado ir Izraelio krašto, iki Rytinės jūros ir lig pat Tamaros. Šita bus rytinė riba.

Pietų pusėje riba eis nuo Tamaros lig pat Meribat-Kadešo, o iš ten palei Egipto upės vagą iki Didžiosios jūros. Šita bus pietinė riba.

Vakarų pusėje riba bus Didžioji jūra iki pat vietos priešais Lebo- Hamatą. Šita bus vakarinė riba.

Taip padalysite šį kraštą sau patiems tarp Izraelio giminių. Kaip paveldą paskirstysite jį burtų keliu sau patiems ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų, kurie pagimdė pas jus vaikų. Su jais elgsitės kaip su gimusiais Izraelyje, – su jumis bus jiems burtų keliu paskirtas paveldas tarp Izraelio giminių. Kurioje tik giminėje ateiviai gyventų, toje giminėje duosite jiems jų paveldą, – tai VIEŠPATIES žodis”.

Giminių paveldas Šitie yra giminių vardai: pradedant šiaurine riba ant Hetlono kelio, nuo Lebo-Hamato lig pat Hazar-Enano, – kuris yra ant Damasko ribos su Hamatu šiaurėje, – nuo rytinio šono iki Jūros bus Danas – viena dalis. Prie Dano žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Ašeras, viena dalis. Prie Ašero žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Naftalis, viena dalis. Prie Naftalio žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Manasas, viena dalis. Prie Manaso žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Efraimas, viena dalis. Prie Efraimo žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Reubenas, viena dalis. Prie Reubeno žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Judas, viena dalis.

Prie Judo žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Šventoji dalis, kurią atskirsite dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių platumo, o ilgumu lygią vienai iš giminių dalių – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – su šventove jos viduryje. Šventoji dalis, kurią atskirsite, bus dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgumo ir dvidešimties tūkstančių uolekčių platumo.

Šitie bus Šventosios dalies paskirstymai: kunigams priklausys dvidešimt penki tūkstančiai uolekčių šiauriniame šone, dešimties tūkstančių uolekčių platumo vakariniame šone ir dešimties tūkstančių uolekčių rytiniame šone, su VIEŠPATIES šventove jos viduryje. Ši Šventoji vieta bus kunigams iš Zadoko palikuonių, kurie man tarnavo ir nenuklydo su paklydusiais Izraelio žmonėmis, kaip padarė levitai. Ji bus jiems ypatinga dalis iš šventosios krašto dalies, švenčiausia vieta šalia levitų žemės. Greta kunigų žemės levitai turės dalį dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ilgumo ir dešimties tūkstančių uolekčių platumo. Visas ilgis bus dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių, o plotis – dešimties tūkstančių uolekčių. Jokia jos žemė negali būti nei parduota, nei išmainyta, nei perduota, nes yra rinktinė krašto dalis – šventa VIEŠPAČIUI.

O likusis plotas, penkių tūkstančių uolekčių platumo ir dvidešimt penkių tūkstančių ilgumo, bus kasdieniams miesto reikalams – trobesiams ir ganykloms. Miestas bus jo viduryje, – šitokie bus jo matmenys: šiauriniame šone keturi tūkstančiai penki šimtai, pietiniame šone penki tūkstančiai, rytiniame šone keturi tūkstančiai penki šimtai ir vakariniame šone keturi tūkstančiai penki šimtai. Miestas turės ganyklų: šiaurėje du šimtus penkiasdešimt uolekčių, pietuose du šimtus penkiasdešimt, rytuose du šimtus penkiasdešimt, vakaruose du šimtus penkiasdešimt. Likusio dešimties tūkstančių uolekčių į rytus ir dešimties tūkstančių uolekčių į vakarus ploto derlius bus mieste dirbantiems maistas. Darbininkai iš visų Izraelio giminių darbuosis. Visa atskirtoji šventoji dalis bus dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių ketvirtainis, – ji apims šventąją dalį drauge su miesto nuosavybe.

O kas lieka abiejuose šonuose nuo Šventosios dalies ir miesto nuosavybės, priklausys vadui. Nuo Šventosios dalies dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių pakraščio lig rytinės krašto ribos ir į vakarus nuo dvidešimt penkių tūkstančių uolekčių pakraščio lig vakarinės krašto ribos, šalia giminių dalių, žemė priklausys vadui. Šventoji dalis su Šventyklos šventove jos viduryje, levitų ir miesto nuosavybė bus viduryje žemės, kuri priklauso vadui. Vado žemė bus tarp Judo ribos ir Benjamino ribos.

O kitoms giminėms: nuo rytinės ribos lig vakarinės bus Benjaminas, viena dalis. Prie Benjamino žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Simeonas, viena dalis. Prie Simeono žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Issacharas, viena dalis. Prie Issacharo žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Zebulunas, viena dalis. Prie Zebuluno žemės – nuo rytinės ribos lig vakarinės ribos – bus Gadas, viena dalis. Prie Gado žemės pietų šone riba eis nuo Tamaros iki Meribat-Kadešo vandenų, o nuo ten palei Egipto upės vagą lig Didžiosios jūros. Šitas yra kraštas, kurį padalysite burtų keliu tarp Izraelio giminių, ir šitos yra jų dalys, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

Jeruzalės miesto vartaiMiesto išėjimai bus tokie: šiauriniame šone, kuris turės keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgumą, bus treji vartai: Reubeno vartai – vieni, Judo vartai – vieni ir Levio vartai – vieni. Miesto vartai bus vadinami Izraelio giminių vardais. Rytiniame šone, kuris turės keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgumą, bus treji vartai: Juozapo vartai – vieni, Benjamino vartai – vieni ir Dano vartai – vieni. Pietiniame šone, kuris turės keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgumą, bus treji vartai: Simeono vartai – vieni, Issacharo vartai – vieni ir Zebuluno vartai – vieni. Vakariniame šone, kuris turės keturių tūkstančių penkių šimtų uolekčių ilgumą, bus treji vartai: Gado vartai – vieni, Ašero vartai – vieni ir Naftalio vartai – vieni. Aplinkui miestą bus aštuoniolika tūkstančių uolekčių. O miesto vardas nuo tos dienos bus: “Ten yra VIEŠPATS”.