Eutichas, Konstantinopolio apylinkėse veikusio vienuolyno dvasinis vadovas, yra viena iš reikšmingų asmenybių ankstyvosios Bažnyčios istorijoje, glaudžiai susijusi su kristologiniais ginčais V a. Jis yra žinomas dėl savo vaidmens teologinėse diskusijose apie Kristaus prigimtis ir buvo laikomas vienu iš pagrindinių monofizitizmo šalininkų, nors jo pozicija buvo labiau sudėtinga nei kartais vaizduojama.
Euticho veikla ir idėjos Eutichas, kaip vienuolyno vadovas, turėjo dvasinę įtaką tiek savo vienuolijoje, tiek platesniame Konstantinopolio bažnytiniame kontekste. Jis gynė doktriną, kad po Įsikūnijimo Kristuje yra viena prigimtis – „viena prigimtis įsikūnijusio Dievo Žodžio“ (graikiškai „μία φύσις τοῦ Θεοῦ Λόγου σεσαρκωμένη“). Ši pozicija kilo iš Aleksandrijos patriarcho šv. Kirilo teologijos, kuri pabrėžė dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybę Kristuje.
Eutichas laikėsi nuomonės, kad Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo tarsi „įtraukta“ į Jo dieviškąją prigimtį, todėl po Įsikūnijimo egzistuoja viena prigimtis. Jis siekė apsaugoti Kristaus dieviškumo supratimą, tačiau jo teologija sukėlė ginčus, nes buvo suvokta kaip per daug pabrėžianti dieviškumą žmogiškumo sąskaita. Tai sukėlė konfliktą su tuometiniu Konstantinopolio patriarchu Flavijumi, kuris gynė dvi Kristaus prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją – pagal Chalkedono formulę.
Euticho pasmerkimas Eutichas buvo apkaltintas erezija ir 448 m. pašalintas iš bažnytinės bendrystės per Konstantinopolio sinodą, vadovaujamą patriarcho Flavijaus. Jo mokymas buvo laikomas nukrypimu nuo ortodoksinės Kristaus dviejų prigimčių doktrinos, kurioje teigiama, kad Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, o abi prigimtys egzistuoja nedalomos, nesumaišytos ir nepakeistos viename asmenyje.
Nepaisant pasmerkimo, Euticho teologija sulaukė palaikymo iš Aleksandrijos patriarcho Dioskoro ir kitų monofizitizmo šalininkų. 449 m. vykusiame vadinamajame „Plėšikiškame Efezo susirinkime“ (Latrocinium) Eutichas buvo reabilituotas, o patriarchas Flavijus pašalintas. Tačiau šio susirinkimo sprendimai buvo atmesti Chalkedono susirinkime 451 m., kuris oficialiai patvirtino dviejų prigimčių Kristuje doktriną ir dar kartą pasmerkė Eutichą bei jo mokymą.
Monofizitizmo įtaka Euticho mokymas tapo pagrindu monofizitinei doktrinai, kuri vėliau buvo atmesta ortodoksinėje Bažnyčioje, tačiau rado palaikymą kai kuriose Rytų krikščionių bendruomenėse, tokiose kaip Koptų, Sirų ir Armėnų Bažnyčios. Monofizitizmas pabrėžia vieną Kristaus prigimtį po Įsikūnijimo, nors tos Bažnyčios, kurios laikosi miafizitizmo (kuris laikomas švelnesne monofizitizmo forma), nurodo, kad dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis egzistuoja vieningai, bet nėra atskirtos.
Istorinė reikšmė Euticho gyvenimas ir veikla atspindi V amžiaus teologinių ginčų sudėtingumą ir jų poveikį Bažnyčios vienybei. Nors jo mokymas buvo atmestas kaip kraštutinė interpretacija, Euticho ginčai išryškino būtinybę tiksliai apibrėžti Kristaus prigimties doktriną. Chalkedono susirinkimas, kuriame buvo galutinai pasmerkta Euticho pozicija, tapo kertiniu tašku ortodoksinės kristologijos istorijoje.
Dvasinis palikimas Nepaisant Euticho pasmerkimo, jo ginčai primena apie pastangas suvokti Dievo įsikūnijimo slėpinį. Jie skatina giliau apmąstyti Kristaus kaip Dievo ir žmogaus vienybę, kuri yra krikščioniškojo tikėjimo esmė. Euticho istorija taip pat moko apie vienybės ir aiškumo svarbą tikėjimo išpažinime, pabrėžiant Bažnyčios atsakomybę išlaikyti teologinį tikslumą.