Etiopijos bažnyčia

Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia (Yäityop’ya ortodoks täwaḥədo betä krəstiyan) yra viena seniausių krikščionių bažnyčių pasaulyje, turinti unikalią istoriją, teologiją ir kultūrinę reikšmę. Jos išskirtinumas slypi ne tik ilgoje tradicijoje, bet ir platesniame Šventojo Rašto kanone, kuriame yra tokios knygos kaip Enocho knyga ir Jubiliejų knyga, nerandamos daugelyje kitų krikščioniškų tradicijų.

Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia teigia, kad jos šaknys siekia I a., remdamasi Apaštalų darbų knygoje aprašytu etiopų eunucho krikštu, kurį pakrikštijo apaštalas Pilypas (Apd 8, 26–39). Tačiau oficialiai krikščionybė įsitvirtino IV a., kai Aksumo karalystėje valdė karalius Ezana. Tradicija pasakoja, kad šventasis Frumentijus, romėnas iš Tyro, patekęs į nelaisvę ir vėliau išlaisvintas, pelnė karaliaus pasitikėjimą. Frumentijus buvo pašventintas vyskupu Aleksandrijoje šventojo Atanazo ir grįžo į Etiopiją skleisti krikščionybės. Apie 330 m. krikščionybė tapo valstybine Aksumo religija, padarydama Etiopiją viena pirmųjų krikščioniškų valstybių pasaulyje.

V a. į Etiopiją atvyko „Devyni šventieji“ – vienuoliai iš Romos, Konstantinopolio ir Sirijos, kurie sustiprino krikščionybės plėtrą, įkurdami vienuolynus ir išnaikindami likusias pagoniškas tradicijas. Jie taip pat prisidėjo prie Šventojo Rašto vertimų į ge’ez kalbą – senovinę etiopų liturginę kalbą, kuri iki šiol naudojama Bažnyčioje.

Santykinė izoliacija ir išlikimas

VII a., islamui plintant Artimuosiuose Rytuose, Etiopija buvo atkirsta nuo daugelio krikščioniškų centrų, tačiau išlaikė ryšius su Aleksandrijos koptų bažnyčia. Ši izoliacija leido Bažnyčiai išvystyti unikalią tapatybę, įtraukdama vietines tradicijas ir hebrajiškus elementus, galimai paveiktus Etiopijos žydų (Beta Israel). Bažnyčia išliko stipri per viduramžius, ypač valdant Zagvės ir Saliamonidų dinastijoms, kurios rėmė religinį meną, literatūrą ir architektūrą, pvz., uolose iškaltas Lalibelos bažnyčias (XII–XIII a.).

Santykių su Koptų bažnyčia raida

Iki 1959 m. Etiopijos Bažnyčia buvo administraciškai pavaldi Aleksandrijos koptų bažnyčiai, kuri skirdavo etiopų patriarchą (vadinamą abuna). Tai kartais kėlė įtampą, nes etiopai siekė didesnės autonomijos. 1929 m. buvo pasiektas kompromisas, kai šalia egiptiečio abuna buvo paskirti keturi etiopų vyskupai. 1950 m. pirmą kartą abuna tapo etiopas – Bazilijus, o 1959 m. Bažnyčia gavo autokefaliją, tapdama visiškai savarankiška, nors išlaikė dvasinę bendrystę su kitomis Rytų ortodoksų bažnyčiomis.

XX a. iššūkiai

XX a. Bažnyčia susidūrė su reikšmingais politiniais pokyčiais:

  • Haile Selassie laikotarpis: Imperatorius Haile Selassie (valdė 1930–1974 m.) stiprino Bažnyčios, kaip valstybės religijos, statusą, tačiau jo valdymo pabaigoje kilo socialinių reformų poreikis.
  • Derg režimas (1974–1991): Komunistinis režimas nušalino Bažnyčią nuo valstybinės religijos statuso, nacionalizavo jos žemes ir persekiojo dvasininkus. Patriarchas Tewophilos buvo suimtas 1976 m. ir slapta nužudytas 1979 m. Režimas privertė Bažnyčią išrinkti naują patriarchą Takla Haymanotą, tačiau Koptų bažnyčia šio rinkimo nepripažino, todėl nutrūko formalūs ryšiai iki 1992 m.
  • Po 1991 m.: Žlugus Derg režimui, Bažnyčia atgavo dalį įtakos, tačiau susidūrė su naujais iššūkiais – Eritrėjos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčios atsiskyrimu (1993 m.) ir Tigrajaus regiono bažnyčios bandymu paskelbti autokefaliją (2021 m., nesankcionuota).

Šiandien Bažnyčia turi apie 36–51 mln. narių, daugiausia Amharos ir Tigrajaus tautose, ir yra didžiausia Rytų ortodoksų bažnyčia. Ji aktyviai veikia švietimo, sveikatos ir socialinėse srityse, o diaspora (JAV, Europoje, Australijoje) stiprina jos globalų buvimą. Bažnyčia naudoja technologijas, pvz., socialinius tinklus, kad pasiektų jaunimą, tačiau kyla iššūkių išlaikant tradicijas moderniame pasaulyje.

Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia priklauso Rytų ortodoksų (ne chalkedoniečių) šeimai, kartu su koptų, armėnų, sirų ir malankaros bažnyčiomis. Jos tikėjimas remiasi apaštališka tradicija, tačiau turi unikalių bruožų.

Miafizitizmas

Bažnyčia atmeta 451 m. Chalkedono susirinkimo nutarimą, kuris teigė, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją (dvi fizitizmas). Vietoj to, ji laikosi miafizitizmo – tikėjimo, kad Kristaus dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys susiliejo į vieną, nedalomą prigimtį (Tewahedo ge’ez kalba reiškia „suvienytas kaip vienas“). Šis skirtumas lėmė Bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos ir Bizantijos krikščionybės, tačiau miafizitizmas skiriasi nuo monofizitizmo (klaidingai jai priskiriamo), nes nepripažįsta, kad Kristus turi tik dieviškąją prigimtį.

Sakramentai

Bažnyčia pripažįsta septynis sakramentus: krikštą, patvirtinimą, atgailą, Eucharistiją, ligonių patepimą, santuoką ir šventimus. Krikštas atliekamas kūdikiams (berniukams 40-tą, mergaitėms 80-tą dieną, remiantis Senojo Testamento tradicijomis, plg. Kun 12, 2–7), tačiau suaugusieji taip pat krikštijami pagal jų tikėjimą.

Judaistiniai elementai

Bažnyčia išlaikė daug hebrajiškų praktikų, galimai dėl ankstyvų kontaktų su Etiopijos žydais (Beta Israel):

  • Apipjaustymas: Beveik visuotinai praktikuojamas, dažniausiai aštuntą dieną po gimimo, kaip Senajame Testamente.
  • Šabo laikymasis: Kai kurie tikintieji švenčia šeštadienį kaip šabą, šalia sekmadienio kaip Viešpaties dienos.
  • Maisto įstatymai: Laikomasi tam tikrų mitybos apribojimų, panašių į košerinius.
  • Sandoros skrynia: Kiekviena bažnyčia turi tabot – Sandoros skrynios kopiją, laikomą šventovėje, kuri simbolizuoja Dievo buvimą. Aksume, Šv. Marijos Siono bažnyčioje, teigiama, kad saugoma tikroji Sandoros skrynia, atgabenta Meneliko I, legendinio Saliamono ir Šebos karalienės sūnaus (Kebra Nagast).

Pasninkas

Pasninkas yra esminė praktika. Tikintieji pasninkauja apie 180–250 dienų per metus, įskaitant:

  • Didysis pasninkas prieš Velykas (55 dienos, be mėsos, pieno produktų ir kiaušinių).
  • Trečiadieniai ir penktadieniai: Reguliarus pasninkas, išskyrus tam tikras šventes.
  • Apostolų pasninkas: Trunka 10–40 dienų, priklausomai nuo kalendoriaus.

Pasninko metu valgomas vienas valgis per dieną, paprastai po 15 val., o vaikai pradedami pratinti nuo 7 metų.

Šventojo Rašto kanonas: kodėl yra Enocho knyga ir Jubiliejų knyga?

Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčios Biblijos kanonas yra vienas plačiausių krikščionybėje, apimantis 81 knygą (46 Senojo Testamento ir 35 Naujojo Testamento). Skirtingai nuo kitų bažnyčių, kurios remiasi hebrajiškuoju (Masoretiniu tekstu) ar graikiškuoju (Septuaginta) kanonais, Etiopijos kanonas, vadinamas „siauresniuoju“, įtraukia knygas, laikomas apokrifinėmis ar pseudepigrafinėmis kitose tradicijose, pvz.:

  • Enocho knyga (1 Enoch).
  • Jubiliejų knyga (Kufale arba „Mažoji Pradžios knyga“).
  • 1, 2 ir 3 Mekabėjų knygos (skirtingos nuo katalikų ar rytų ortodoksų Mekabėjų knygų).
  • Tobitas, Judita, Barucho knyga, Siracido knyga, Izaijo pakilimas ir kt.

„Platesnis kanonas“ prideda dar devynias knygas, pvz., Sinodos, Klemenso knyga ir Didascalia, tačiau jos rečiau naudojamos liturgijoje.

Kodėl tik pas juos?

  1. Istorinė izoliacija: Po VII a., kai islamas atkūrė Etiopiją nuo kitų krikščioniškų centrų, Bažnyčia išsaugojo senovinius tekstus, kurie kitur buvo atmesti ar prarasti. V a. Etiopijos Bažnyčia perėmė Septuagintos vertimus ir kitus raštus, kurie buvo paplitę ankstyvojoje krikščionybėje, bet vėliau pašalinti formuojant griežtesnius kanonus (pvz., po Tridento susirinkimo katalikybėje ar rabinistiniame judaizme).
  2. Kultūrinė svarba: Enocho knyga ir Jubiliejų knyga buvo reikšmingos ankstyvajame judaizme (III–I a. pr. Kr.) ir krikščionybėje, ypač Qumrano bendruomenėje (Negyvosios jūros rankraščiai patvirtina jų naudojimą). Etiopijoje jos išliko dėl jų teologinio turinio – Enocho knyga kalba apie angelų nuopuolį, nefilimus ir eschatologiją, o Jubiliejų knyga detalizuoja Senojo Testamento chronologiją ir įstatymus, kas atitiko Bažnyčios hebrajišką orientaciją.
  3. Aleksandrijos įtaka: Etiopijos Bažnyčia, būdama pavaldi Koptų bažnyčiai, perėmė platesnį kanoną, pagrįstą Septuaginta, o ne hebrajiškuoju Masoretiniu tekstu. Koptų bažnyčia taip pat naudojo apokrifinius tekstus, bet Etiopija juos išlaikė net ir po atsiskyrimo.
  4. Saugojimas ge’ez kalba: Šios knygos buvo išverstos į ge’ez kalbą IV–V a. ir tapo neatsiejama liturgijos dalimi. Ge’ez, kaip liturginė kalba, padėjo išsaugoti tekstus nepakitusius, kai kitur jie buvo redaguojami ar atmetami. Pvz., Enocho knyga išliko pilna tik ge’ez kalba, o aramėjų ir graikų fragmentai (rasti Qumrane) yra tik daliniai.
  5. Teologinis priimtinumas: Etiopijos Bažnyčia nematė priežasties atmesti šių knygų, nes jos atitiko jos tikėjimą ir praktikas. Enocho knyga pabrėžia dievišką teismą ir angelologiją, kas svarbu Bažnyčios eschatologijoje, o Jubiliejų knyga stiprina hebrajišką kalendorių ir šabo svarbą.

Kodėl kitur šios knygos atmestos?

  • Kanono formavimas: IV–V a. Romos ir Bizantijos bažnyčios ėmė standartizuoti Biblijos kanoną, atmesdamos tekstus, kurie neatitiko jų teologinių ar liturginių poreikių. Enocho knyga buvo laikoma pernelyg mitologiška dėl angelų ir žmonių sąjungos aprašymo, o Jubiliejų knyga – pernelyg specifinė judaizmo kontekstui.
  • Rabinistinis judaizmas: Po II a. žydai, formuodami Tanachą, atmetė nehebrajiškus ar vėlyvus tekstus, įskaitant Enochą ir Jubiliejus, kurie buvo populiarūs tik sektose, pvz., esenuose.
  • Koptų ir kitų bažnyčių ribojimai: Net Koptų bažnyčia, artima Etiopijos Bažnyčiai, sugriežtino savo kanoną, išskyrus šias knygas, kad išvengtų ginčų su kitomis krikščionių grupėmis.

Santykiu su Biblija

Etiopijos Bažnyčia Šventąjį Raštą laiko Dievo žodžiu, tačiau jos santykis su Biblija yra platesnis nei daugelio kitų krikščionių:

  • Platesnis kanonas: 81 knyga apima ne tik tradicinius Senojo ir Naujojo Testamento tekstus, bet ir apokrifinius raštus, kurie laikomi įkvėptais, nors ne visi vienodai naudojami liturgijoje. Pvz., Enocho knyga cituojama Naujojo Testamento Laiške Judui (Jud 1, 14–15), kas patvirtina jos autoritetą Etiopijos Bažnyčioje.
  • Liturginis naudojimas: Biblija yra centrinė liturgijoje, atliekama ge’ez kalba, dažnai lydima šventojo Jaredo (St. Yared) himnų, harmonizuotų pagal keturis metų laikus. Skaitiniai iš Enocho ar Jubiliejų knygų naudojami rečiau, bet jų temos (pvz., teismas, šventumas) persmelkia pamokslus.
  • Hebrajiškas akcentas: Bažnyčia ypač pabrėžia Senąjį Testamentą, kuris sudaro didžiąją kanono dalį. Tai matyti iš praktikų, tokių kaip šabo laikymasis ar Sandoros skrynios garbinimas.
  • Interpretacija: Bažnyčia naudoja andemta tradiciją – daugiasluoksnę Šventojo Rašto interpretaciją, kuri ieško gilesnių dvasinių reikšmių, panašiai kaip alego rinė egzegezė Aleksandrijoje.

Skirtingai nei protestantai, kurie laikosi sola scriptura (tik Šventasis Raštas), ar katalikai, kurie derina Raštą su tradicija, Etiopijos Bažnyčia sujungia Bibliją, apaštališką tradiciją ir vietines praktikas, laikydama jas vieninga visuma.

Ar jie laikosi kitokio tikėjimo?

Etiopijos Bažnyčios tikėjimas nėra „kitoks“ ta prasme, kad ji būtų atsiskyrusi nuo krikščionybės šaknų, tačiau jis skiriasi keliais aspektais:

  • Miafizitizmas: Kaip minėta, Bažnyčia laikosi vienos Kristaus prigimties doktrinos, kas ją skiria nuo chalkedoniečių (Rytų ortodoksų ir katalikų). Vis dėlto ji išlaiko bendrystę su kitomis Rytų ortodoksų bažnyčiomis, kurios dalijasi šia doktrina.
  • Kultūrinė sintezė: Bažnyčia integravo vietinius ir hebrajiškus elementus, tačiau išlieka krikščioniška, pabrėždama Trejybę, Įsikūnijimą ir prisikėlimą.
  • Unikalios praktikos: Pvz., tabot naudojimas, šokiai liturgijoje (atliekami debtera – neįšventintų dvasininkų), ir stiprus vienuolynų vaidmuo skiriasi nuo Vakarų krikščionybės, bet atitinka Rytų tradicijas.

Palyginus su kitomis krikščionių denominacijomis:

  • Katalikai ir Rytų ortodoksai: Skiriasi dėl Chalkedono susirinkimo ir kanono, bet dalijasi sakramentine teologija.
  • Protestantai: Labiau skiriasi, nes protestantai atmeta apokrifus, daugelį sakramentų ir tradicijų, kurios Etiopijos Bažnyčiai yra esminės.
  • Koptų bažnyčia: Artimiausia teologiškai, bet Etiopijos Bažnyčia turi daugiau hebrajiškų elementų ir platesnį kanoną.

Įdomūs faktai ir aspektai

  1. Kebra Nagast: Šventasis raštas Kebra Nagast („Karalių šlovė“) pasakoja apie Saliamono ir Šebos karalienės sūnų Meneliką I, kuris atgabeno Sandoros skrynią į Etiopiją. Šis tekstas, nors ir ne kanoninis, formuoja etiopų tapatybę ir sieja juos su Izraeliu.
  2. Šventasis Jaredas: VI a. himnologas, sukūręs unikalią liturginę muziką, kuri iki šiol atliekama Bažnyčios apeigose. Jo keturi himnynai (Digua, Me’eraf, Zimmaré, Mewasit) atspindi gamtos ciklus.
  3. Lalibelos bažnyčios: XI uolose iškaltos bažnyčios Lalibeloje laikomos „antruoju Jeruzalės miestu“ ir yra UNESCO paveldo objektas. Jos atspindi Bažnyčios meninę ir dvasinę galią.
  4. Dvasininkų įvairovė: Be kunigų ir diakonų, Bažnyčioje veikia debtera – neįšventinti dvasininkai, atliekantys muziką, šokius, kartais užsiimantys astrologija ar gydymu.
  5. Globali diaspora: Dėl migracijos XX a. pabaigoje Bažnyčia įkūrė parapijas JAV, Kanadoje, Europoje. Tačiau egzistuoja įtampa tarp oficialiosios Bažnyčios ir „Šventojo Sinodo tremtyje“, įkurto po patriarcho Merkorijaus nušalinimo 1991 m.
  6. Rastafarizmas: Haile Selassie, laikomas dieviškuoju rastafarių judėjime, buvo glaudžiai susijęs su Bažnyčia, tačiau pati Bažnyčia atmeta rastafarių teologiją kaip eretišką.

Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia yra unikali krikščionybės šaka, sujungianti apaštališką tradiciją, hebrajiškus elementus ir afrikietišką tapatybę. Jos ilga istorija, išlikusi per izoliaciją ir politinius sukrėtimus, liudija apie gilų tikėjimą ir atsidavimą. Enocho knyga ir Jubiliejų knyga išliko dėl Bažnyčios atvirumo platesniam kanonui, ge’ez kalbos išsaugojimo ir istorinės izoliacijos, leidusios išlaikyti tekstus, atmestus kitur. Nors teologiškai artima kitoms Rytų ortodoksų bažnyčioms, jos praktikos, tokios kaip šabo laikymasis, tabot garbinimas ar intensyvus pasninkas, daro ją išskirtine. Bažnyčia lieka gyva tradicijų ir modernumo sankirtoje, išlaikydama savo dvasinį paveldą ir prisitaikydama prie šiuolaikinio pasaulio.