Kartais atrodo, kad būti geru žmogumi – paprasta. Nežalok, nemeluok, būk malonus ir padėk kitiems. Bet paskui ateina realybė, kurioje viskas ne taip aišku. Ir tenka rinktis: pasakyti tiesą, kuri kažkam labai skaudės, ar patylėti? Pasilikti namuose su sergančiu vaiku, ar vis tiek eiti į svarbų darbo susitikimą? Paaukoti laisvą vakarą, kad padėtum kaimynui, ar pagaliau pailsėti po ilgos savaitės?
Tos mažos kasdienės dilemos – jos nesigarsina, neprašo antraščių, bet tyliai formuoja mūsų sąžinę. Ir nors dažnai net nesusimąstome, kiek daug mūsų sprendimų yra moraliniai, iš tiesų būtent jie ir kuria mūsų vertybių stuburą.
Kartais labai lengva pateisinti save. Sakai: „visi taip daro“, „čia nieko tokio“, „reikia pasirūpinti savimi“. Ir kartais tai – teisinga. Negalime būti tobuli, viską paaukoti dėl kitų ar visada pataikyti į „aukso vidurį“. Bet yra ir kita medalio pusė – ar su kiekvienu sprendimu einame arčiau to žmogaus, kokiu norime būti?
Pamenu vieną istoriją. Vienas draugas dirbo ligoninėje. Buvo pavargęs, išsekęs, jau norėjo mesti viską. Ir tada vieną vakarą jam reikėjo rinktis – ar pasilikti ilgiau ir padėti naujam praktikantui, kuris buvo akivaizdžiai pasimetęs, ar išeiti namo. Jis pasiliko. Ne todėl, kad privalėjo. O todėl, kad prisiminė – kažkada kažkas lygiai taip pat pasiliko dėl jo. Tai toks mažas gestas, bet ir yra moralės esmė – pasirinkimai, kuriuos niekas nemato, bet kurie giliai įsirėžia į širdį.
Etika nėra filosofų knygose paslėptas lobis. Ji yra tada, kai nusprendi neatsakyti piktumu į piktumą. Kai išdrįsti pasakyti „ne“, nors žinai, kad už tai tave gali kritikuoti. Kai pasirinki padėti, nors niekas neprašo. Kai atsiprašai, nors galėjai ir nutylėti.
Moralės principai negyvena tik sekmadieniais bažnyčioje. Jie gyvena, kai prilaikai duris, kai atsisakai paskalos, kai pasakai vaikui tiesą, nors lengviau būtų pameluoti.
Tai nėra apie tobulumą. Tai apie kryptį. Apie tai, kokiu keliu norime eiti – ir kas mus tame kelyje lydės: baimė ar sąžinė, patogumas ar atjauta.
Visi mes klystam. Svarbiausia – kad kiekvienas mažas sprendimas būtų ne žingsnis nuo savęs, o žingsnis arčiau. Arčiau to, kuo tikime. Arčiau to, kuo norime būti. Ir nors kelias kartais slidus – verta eiti.