A. ĮVADAS
A Mordekajo sapnas
Antraisiais karaliaus Ahasuero Didžiojo metais, Nisano pirmąją dieną, Mordekajis, Kišo sūnaus Šimejo sūnaus Jairo sūnus, iš Benjamino giminės, sapnavo sapną. Mordekajis buvo žydas, gyvenąs Sūsos mieste, įžymus vyras, tarnaująs karaliaus dvare. Jis buvo kilęs iš belaisvių, kuriuos Babilono karalius Nebukadnezaras buvo paėmęs iš Jeruzalės drauge su Judo karaliumi Jekoniju.
Šis buvo jo sapnas. Šauksmai ir sąmyšis, perkūnija ir žemės drebėjimas – suirutė žemėje! Du galingi slibinai atžygiavo, abu pasiruošę kovai, jie sušuko galingu riksmu. Jiems šaukiant, visos tautos pasiruoš mūšiui kovoti su teisiųjų tauta. Žemėje diena tamsos ir niūrumo, skausmo ir kančios, priespaudos ir baisios suirutės! Visa teisioji tauta buvo apimta nerimo, drebėjo iš baimės, laukdama ateinančių baisybių ir rengdamasi mirti, šaukėsi Dievo. Bet iš jų šaukimosi tartum iš šaltinio prasiveržė galinga upė, tikras potvynis! Užtekėjo šviesa ir saulė; nuolankieji buvo išaukštinti, išdidieji praryti.
Susapnavęs tą sapną ir pamatęs, ką Dievas nori daryti, Mordekajis atsibudo. Visa tai paėmęs giliai į širdį, jis norėjo suprasti visas jo smulkmenas ir kiaurą dieną suko galvą.
Sąmokslas prieš karalių
Mordekajis snūduriavo rūmuose su Gabata ir Tara, dviem karaliaus eunuchais, esančiais rūmų sargyboje. Jis nugirdo jų svarstymus ir, pasidomėjęs apie jų šneką, sužinojo, kad jiedu rengiasi nužudyti karalių Ahasuerą. Jis tad dėl jų įspėjo karalių. Karalius anuos du eunuchus ištardė, ir prisipažinę abu buvo nubausti mirtimi. Tada karalius įsirašė tuos dalykus į savo atžymų knygą, ir Mordekajis juos nusirašė. Be to, karalius paskyrė Mordekajį į tarnybą karaliaus dvare ir atsilygino jam dovanomis.
Betgi Hamedato sūnus Hamanas, Agagitas, kuris buvo įgijęs didelę karaliaus malonę, norėjo pakenkti Mordekajui ir jo tautai, keršydamas už anuos du karaliaus eunuchus.
B. ESTEROS IŠKILIMAS
Ahasuero puota Tai įvyko Ahasuero dienomis, – to Ahasuero, kuris valdė šimtą ir dvidešimt septynias sritis nuo Indijos iki Etiopijos. Tuo metu, kai karalius Ahasueras sėdėjo karališkajame soste Sūsos pilyje, trisdešimtaisiais savo karaliavimo metais, jis iškėlė puotą visiems savo didžiūnams ir dvariškiams: Persijos ir Medijos kariškiams, didikams ir sričių valdytojams. Per šimtą aštuoniasdešimt dienų jis rodė didžiulius savo karalystės turtus ir tviskančią savo didybės šlovę.
Pasibaigus toms dienoms, karalius savo sodo rūmų kieme iškėlė septynių dienų puotą visiems žmonėms, – didikams ir paprastiems, – gyvenantiems sostinėje Sūsoje. Kiemas buvo išpuoštas baltomis ir mėlynomis medvilnės uždangomis, lininėmis tamsiai raudonos spalvos virvėmis, pritvirtintomis prie sidabrinių žiedų ant marmurinių šulų. Asloje iš porfyro, marmuro, perlamutro ir spalvotų akmenų buvo išdėstyti auksiniai ir sidabriniai maigūnai. Gėrimai buvo pilami į auksines taures, nė viena jų nebuvo panaši į kitas, ir karališko vyno buvo apstu, kaip dera karaliaus dosnumui. Karaliaus įsaku buvo geriama nesivaržant, nes jis buvo nurodęs visiems savo rūmų padavėjams elgtis su kiekvienu svečiu pagal svečio norą.
Be to, ir karalienė Vaštė iškėlė puotą moterims karaliaus Ahasuero rūmuose.
Karalienė Vaštė užsitraukia nemalonęSeptintą dieną, kai karaliaus širdis buvo įsilinksminusi nuo vyno, jis paliepė Mehumanui, Biztai, Harbonai, Bigtai, Abagtai, Zetarui ir Karkasui – septyniems jam tarnaujantiems eunuchams – atvesti karalienę Vaštę su karališku vainiku ant galvos prieš karalių, idant jis parodytų jos grožį svečiams ir pareigūnams, nes ji buvo graži moteris. Tačiau karalienė Vaštė, išgirdusi eunuchų perduotą karaliaus įsakymą, ateiti atsisakė. Dėl to karalius įširdo ir degė pykčiu. Nedelsdamas karalius pasitarė su išminčiais, žinančiais įstatymus. Mat karaliui buvo įprasta kreiptis į visus, kurie išmanė įstatymus ir papročius. Jo artimi patarėjai buvo Charšena, Šetaras, Admata, Taršišas, Meresas, Marsena ir Memukanas – septyni Persijos ir Medijos didžiūnai, kurie asmeniškai kalbėdavosi su karaliumi ir užėmė karalystėje pirmą vietą. “Kaip turi būti pasielgta, – jis klausė, – pagal įstatymą su karaliene Vašte, kuri atsisakė paklusti karaliaus Ahasuero per eunuchus duotam įsakymui?”
Tada Memukanas karaliaus ir didžiūnų akivaizdoje tarė: “Karalienė Vaštė nusikalto ne tik karaliui, bet ir visiems pareigūnams bei žmonėms visose karaliaus Ahasuero valdose. Visos moterys, išgirdusios gandus apie karalienės elgesį, žiūrės su panieka į savo vyrus, nes jos manys: ‘Karalius Ahasueras įsakė, kad karalienė Vaštė būtų atvesta pas jį, bet ji nėjo’. Taigi šią dieną tos Persijos ir Medijos didžiūnės, kurios jau yra išgirdusios apie karalienės elgesį, sukils prieš visus karaliaus pareigūnus, ir nebus galo paniekai ir pykčiui! Jeigu tai patinka karaliui, tebūna paskelbtas jo neatšaukiamas karaliaus įsakas ir įrašyta į persų ir medų įstatymus, kad Vaštė niekad daugiau nepasirodys karaliaus Ahasuero akivaizdoje. Tesuteikia karalius jos karališką garbę moteriai, kuri yra vertesnė, negu ji. Tebūna šis karaliaus duotas įsakas paskelbtas visoje jo karalystėje, – o ji plati, – ir visos moterys gerbs savo vyrus – kilmingus ir prasčiokus”.
Pasiūlymas patiko karaliui ir jo didžiūnams. Karalius padarė, kaip Memukanas buvo pasiūlęs. Jis išsiuntinėjo laiškus į visas karaliaus valdas, į kiekvieną sritį jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, pareikšdamas, kad kiekvienas vyras turi būti šeimininkas savo namuose.
Estera tampa karaliene Tada, kai karaliaus Ahasuero pyktis atvėso, jis pergalvojo, ką Vaštė buvo padariusi ir kas buvo prieš ją nuspręsta. Karaliaus pažai pakišo mintį: “Karaliui turi būti suieškota gražių mergelių. Tepaskiria karalius įgaliotinius į kiekvieną savo karalystės valdą, kad surinktų visas gražias mergeles į pilį Sūsoje – į haremą karaliaus eunucho moterų sergėtojo Hegajo priežiūron. Tebūna joms duota, ko tik joms reikia pasigražinti. Tuomet mergelė, kuri labiausiai patiks karaliui, tebūna karaliene vietoj Vaštės”. Karaliui toks pasiūlymas patiko, jis taip ir padarė.
Sūsos pilyje gyveno žydas, vardu Mordekajis, sūnus Jairo sūnaus Šimejo, sūnaus Kišo, iš Benjamino giminės. Iš Jeruzalės Kišas buvo išvarytas kartu su Judo karaliumi ir kitais tremtiniais, kuriuos buvo paėmęs į nelaisvę Babilono karalius Nebukadnezaras. Mordekajis užaugino Hadasą, tai yra Esterą, savo dėdės dukterį, nes ji buvo netekusi ir tėvo, ir motinos. Mergelė buvo gražiai nuaugusi ir dailios išvaizdos. Mirus jos tėvui ir motinai, Mordekajis paėmė ją kaip savo dukterį.
Paskelbus karaliaus žodį bei įsaką ir surinkus į Sūsos pilį daug mergelių Hegajo priežiūroje, ir Estera buvo paimta į karaliaus rūmus, į moterų sergėtojo Hegajo priežiūrą. Mergelė jam patiko ir įgijo jo malonę. Jis tad ne tik nedelsdamas aprūpino ją pasigražinimo priemonėmis ir maisto daviniu, bet davė jai ir septynias parinktas tarnaites iš karaliaus rūmų bei perkėlė ir ją, ir jos tarnaites į geriausią haremo vietą. Estera nei savo tautybės, nei šeimos neatskleidė, nes Mordekajis buvo uždraudęs jai tą daryti.
Mordekajis kasdien vaikščiodavo prieš moterų namų kiemą, norėdamas sužinoti, kaip Esterai einasi ir kaip su ja elgiamasi.
Po nustatyto moterims dvylikos mėnesių pasiruošimo kiekviena mergelė iš eilės ėjo aplankyti karaliaus Ahasuero. Iš šio pasigražinimo laikotarpio šeši mėnesiai buvo praleisti vartojant aliejų ir mirą, o kiti šeši vartojant kvepalus ir moterų pasigražinimo priemones. Tuomet, kai mergelė turėjo eiti pas karalių, jai buvo leista pasiimti iš moterų namų neštis į karaliaus rūmus, ko tik ji prašė. Ji, būdavo, nueina vakare, o rytmetį sugrįžta į kitą moterų namą, karaliaus sugulovių saugotojo eunucho Šaašgazo priežiūron. Pas karalių ji eiti daugiau nebegalėjo, nebent karalius ja būtų buvęs patenkintas ir vardu ją pasišaukęs.
O Estera, – duktė Abihailo, kurio sūnėnas Mordekajis buvo ją išauginęs kaip savo dukterį, – atėjus jos eilei aplankyti karalių, neprašė nieko neštis, o tik tai nešėsi, kas moterų sergėtojo karaliaus eunucho Hegajo jai buvo paskirta. Betgi visi, ją matydami, žavėjosi ja. Estera buvo nuvesta pas karalių Ahasuerą į jo rūmus dešimtą mėnesį, kuris yra Tebeto mėnuo, septintaisiais jo karaliavimo metais. Karalius pamilo Esterą labiau už visas kitas moteris; ji įgijo jo malonę ir palankumą labiau, negu visos kitos mergelės. Jis tad uždėjo jai ant galvos karališką vainiką ir padarė ją karaliene vietoj Vaštės. Esteros garbei karalius iškėlė didelę puotą visiems savo didžiūnams ir dvariškiams. Be to, jis paskelbė sritims atleidimą nuo mokesčių ir dalijo dovanas, kaip dera karaliui.
Mordekajis ir Hamanas Nuo to meto, kai mergelės buvo surinktos, Mordekajis leido laiką prie Karaliaus vartų. Estera dar nebuvo atskleidusi savo šeimos ar tautos, nes Mordekajis buvo uždraudęs tai daryti. Ji ir toliau klausė Mordekajo pamokymų, lygiai kaip buvo dariusi, būdama jo augintinė.
Tuo metu, kai Mordekajis leido laiką prie Karaliaus vartų, Bigtanas ir Terešas, du slenkstį saugantys karaliaus eunuchai, supyko ir rengė sąmokslą, norėdami pakelti ranką prieš karalių Ahasuerą. Mordekajis, apie tai sužinojęs, pasakė karalienei Esterai, o Estera pranešė apie tai karaliui Mordekajo vardu. Dalykas buvo ištirtas ir patikrintas. Jiedu abu buvo pamauti ant baslių. Tai buvo įrašyta į metraščių knygas karaliaus akivaizdoje.
C. HAMANO SĄMOKSLAS PRIEŠ ŽYDUS
Mordekajis atsisako pagarbinti Hamaną Po šių įvykių karalius Ahasueras, paaukštindamas Hamedato Agagito sūnų Hamaną, davė jam svarbesnę vietą ir pasodino jį aukščiau už visus kitus su juo esančius pareigūnus. Visi karaliaus dvariškiai rūmų vartuose klaupdavosi ir puldavo kniūbsti prieš Hamaną, nes taip jį pagerbti buvo įsakęs karalius. Betgi Mordekajis nei klaupdavosi, nei puldavo kniūbsčia. Tad karaliaus dvariškiai, buvę su juo Karaliaus vartuose, Mordekajui sakė: “Kodėl tu nepaklūsti karaliaus įsakymui?” Kai jie primindavo jam tai diena iš dienos ir jis nenorėjo paklusti, jie pranešė Hamanui, norėdami pamatyti, ar Mordekajo elgesys bus priimtinas. Mat Mordekajis buvo jiems pasisakęs, kad jis esąs žydas.
Hamanas kėsinasi prieš žydus Hamanas, patyręs, kad Mordekajis iš tikrųjų nesiklaupia ir nepuola priešais jį kniūbsčia, labai įniršo. Bet jam atrodė per maža pakelti ranką tik prieš Mordekajį. Kadangi Hamanui buvo pranešta, kad Mordekajis esąs žydas, jis norėjo sunaikinti ir visus žydus – Mordekajo tautą, – esančius visoje karaliaus Ahasuero karalystėje. Pirmąjį mėnesį, tai yra Nisano mėnesį, dvyliktaisiais karaliaus Ahasuero metais, buvo mestas “Pur”, kuris reiškia “Burtas”, Hamano akivaizdoje, norint nustatyti dieną ir mėnesį, kada per vieną dieną būtų sunaikinta Mordekajo tauta. Burtas nurodė dvyliktojo, tai yra Adaro, mėnesio tryliktąją dieną.
Įsakas prieš žydusTada Hamanas karaliui Ahasuerui tarė: “Visose tavo karalystės valdose gyvena išblaškyta, betgi atskira tauta su savo įstatymais, kurie skiriasi nuo visų kitų tautų įstatymų. Karaliaus įsakų jie nesilaiko! Todėl karaliui netinka juos pakęsti. Jei karaliui atrodo gera, tebūna paskelbtas įsakas juos sunaikinti. O aš atsversiu dešimt tūkstančių sidabrinių talentų tavo valdytojams padėti į karaliaus iždą”. Karalius nuėmė antspaudo žiedą ir padavė jį Hamedato Agagito sūnui Hamanui, žydų priešui. “Sidabrą gali sau pasilaikyti, – karalius tarė Hamanui, – o su ta tauta daryk, kas tau atrodo gera”.
Taigi buvo pašaukti karaliaus raštininkai. Pirmojo mėnesio tryliktąją dieną jie parašė Hamano padiktuotą įsaką karaliaus satrapams, visų sričių valdytojams ir kiekvienos tautos pareigūnams, kiekvienai valdai jų raštu ir kiekvienai tautai jos kalba. Įsakas buvo parašytas karaliaus Ahasuero vardu ir užantspauduotas karališkuoju antspaudo žiedu. Laiškai buvo išsiųsti per bėgikus į visas karaliaus valdas, kad visi žydai, – jauni ir seni, moterys ir vaikai, – turi būti sunaikinti, išžudyti ir išnaikinti per vieną dieną – dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro, tryliktąją dieną, o jų turtai turi būti paimti kaip grobis.
B Šis yra to laiško nuorašas: “Didysis karalius Ahasueras rašo šiuo reikalu šimto dvidešimt septynių sričių nuo Indijos iki Etiopijos valdytojams ir jiems pavaldiems jų įgaliotiniams. Būdamas daugelio tautų valdovas ir valdydamas visą pasaulį, aš pasiryžau nesigriebti įžūlios galybės, bet visad elgtis su santūriu gerumu ir parūpinti savo pavaldiniams laisvą nuo vargų gyvenimą. Taigi, kurdamas savo karalystę žmonišką ir laiduodamas netrukdomą keliavimą po visą kraštą, aš pasiryžau atkurti tą taiką, kurios trokšta visi žmonės.
Kai tariausi su savo patarėjais, kaip šis tikslas turėtų būti pasiektas, vienas jų, vardu Hamanas, tarp mūsų žymus sveika išmintimi, gerbiamas dėl savo ištikimo atsidavimo ir pasiekęs antrąją vietą karalystėje, atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad yra išsisklaidžiusi po visas pasaulio gentis nedraugiška tauta, kurios įstatymai daro ją priešišką visoms tautoms ir kuri nuolat taip atsisako klausyti karaliaus įsakų, kad mūsų geriausiu noru kuriama karalystės santaika negali būti įgyvendinta. Tad supratę, kad ši tauta, ir tik ji viena, yra visiškai priešiška visai žmonijai, nuo kurios ji skiriasi savo keistais įstatymais, kenkia mūsų užmojams ir daro tokius baisius nusikaltimus, jog gresia karalystės gerovei, mes šiuo raštu įsakome, kad visi jums nurodyti asmenys laiškuose per Hamaną, paskirtą rūpintis šiais reikalais, ir mūsų antrąjį tėvą, visi, įskaitant žmonas ir vaikus, turi būti iki vieno išnaikinti jų priešų kalaviju be užuojautos ir pasigailėjimo šių metų dvyliktojo – Adaro – mėnesio keturioliktąją dieną, idant žmonės, buvę visad priešiški, per vieną dieną būtų nuvaryti į Hadą, kad būtų laiduota mūsų tvirta ir pastovi valdžia”.
-ojo skyriaus tęsinysŠio rašto nuorašas turėjo būti perduotas į visas valdas, kad būtų paskelbtas kaip įsakas visoms kiekvienos valdos tautoms, idant būtų pasiruošta tai dienai. Karaliaus įsakymu bėgikai sparčiai išskubėjo į kelionę. Įsakas buvo paskelbtas ir Sūsos pilyje.
Karalius ir Hamanas sėdosi vaišintis, bet Sūsos miestas buvo apstulbintas.
Mordekajis prašo Esterą gelbėti Mordekajis, sužinojęs visa, kas buvo įvykę, persiplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine, apsibarstė galvą pelenais ir, garsiai ir karčiai verkdamas, ėjo per miestą. Jis atėjo prie pat Karaliaus vartų įėjimo, nes vilkinčiam ašutine į Karaliaus vartus nebuvo leidžiama įeiti.
Taip pat ir kiekvienoje valdoje, kurią buvo pasiekęs karaliaus raštas ir įsakas, žydai labai gedėjo pasninkaudami, verkdami ir aimanuodami. Daugumas jų gulėjo ant ašutinės ir pelenų.
Kai Esteros tarnaitės ir eunuchai atėjo ir jai pranešė, karalienė buvo pritrenkta. Ji nusiuntė Mordekajui drabužius apsirengti, kad galėtų nusivilkti ašutinę, bet jis atsisakė priimti. Estera tad, pasišaukusi Hatachą, vieną iš karališkų eunuchų, kuriuos karalius buvo paskyręs jai tarnauti, įsakė jam nueiti pas Mordekajį sužinoti viso to priežastis. Hatachas tad nuėjo į miesto aikštę priešais Karaliaus vartus. Tada Mordekajis pranešė visa, kas jam buvo nutikę, ir apie tikslią sumą pinigų, kurią Hamanas buvo pažadėjęs įmokėti į karaliaus iždą už žydų sunaikinimą. Mordekajis padavė jam ir nuorašą rašyto įsako, kuris buvęs pakabintas Sūsoje, apie jų sunaikinimą. Jis prašė parodyti jį Esterai ir, pranešus jai, įpareigoti ją, kad eitų pas karalių užtarti ir maldauti jį už savo tautą. “Prisimink kukliąsias savo kilmės dienas, – Mordekajis jam liepė jai pasakyti, – kai augai mano globoje, nes Hamanas, antrasis po karaliaus, reikalauja mūsų mirties”.
Hatachas tad sugrįžęs perdavė Esterai visa, ką Mordekajis buvo sakęs. Tada Estera paliepė Hatachui nunešti Mordekajui tokį atsakymą: “Visi karaliaus dvariškiai ir net žmonės karaliaus valdose žino, kad turi būti nubaustas mirties bausme, kiekvienas, vyras ar moteris, kuris nebūdamas pašauktas drįstų eiti pas karalių į vidinį kiemą. Tik jeigu karalius ištiestų jam auksinį skeptrą, jis gali likti gyvas. O aš nesu buvusi pašaukta eiti pas karalių jau trisdešimt dienų!”
Kai Mordekajui buvo pranešta, ką Estera buvo sakiusi, jis paliepė taip Esterai atsakyti: “Nemanyk, kad karaliaus rūmuose būsi saugesnė, negu kiti žydai! Juk jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu kaip dabar, žydams pagalba ir išgelbėjimas ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus. Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui kaip dabar”.
Tada Estera, atsakydama Mordekajui, tarė: “Eik, surink visus žydus, kurie gyvena Sūsoje. Pasninkaukite už mane! Nevalgykite ir negerkite per tris dienas nei naktį, nei dieną. Ir aš drauge su savo tarnaitėmis, kaip ir jūs, pasninkausiu. Paskui, nepaisydama įstatymo, aš eisiu pas karalių. Jeigu turėsiu žūti, žūsiu!” Mordekajis, palikęs vartus, įvykdė visa, ką Estera buvo įsakiusi.
C Mordekajo malda Tada Mordekajis, atsimindamas visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs, meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas:
“VIEŠPATIE Dieve, visagalis Karaliau, visata yra tavo galioje!
Nėra kas galėtų tau pasipriešinti,
kai tu nori išgelbėti Izraelį.
Tu padarei dangų ir žemę
ir visa, kas nuostabu po dangumi.
Tu esi visatos VIEŠPATS!
VIEŠPATIE, nėra kas galėtų tau atsispirti!
Tu visa žinai!
Tu žinai, VIEŠPATIE,
kad ne įžūlumas, ne puikybė,
ne tuščia garbė paskatino mane daryti,
ką padariau, –
atsisakyti pulti kniūbsčia
prieš išdidųjį Hamaną.
Noriai būčiau bučiavęs jo kojų padus
Izraeliui išgelbėti.
Bet tai padariau,
idant nestatyčiau žmogaus garbės
aukščiau už Dievo garbę.
Nepulsiu kniūbsčia nė prieš vieną,
tik, VIEŠPATIE, prieš tave.
Ne iš puikybės taip elgiuosi!
Dabar tad, VIEŠPATIE Dieve,
Karaliau, Abraomo Dieve,
pasigailėk savo tautos,
nes mūsų priešai rengia mums pražūtį
ir nori sunaikinti tavo senąjį paveldą.
Neatstumk savo dalies,
kurią atpirkai sau iš Egipto žemės.
Išklausyk mano maldą,
pasigailėk savo paveldo
ir paversk mūsų gedulą džiaugsmu,
kad išliktume gyvi, VIEŠPATIE,
giesme šlovintume tavo vardą.
Nenutildyk burnos tų, kurie tave šlovina!”
Ir visas Izraelis šaukė iš visų jėgų, nes mirtis įžūliai žiūrėjo jiems į akis.
Esteros maldaIr karalienė Estera, mirtino sielvarto apimta, šaukėsi VIEŠPATIES. Nusivilkusi savo puošnius drabužius, apsivilko skurdo ir gedulo apdaru. Vietoj brangių kvepalų apibarstė sau galvą pelenais ir atmatomis. Savo kūną ji nepaprastai marino. Visi šventiški papuošalai buvo padėti į šalį, ir jos plaukai buvo labai sutaršyti.
Ji maldavo VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, tardama:
“Mano VIEŠPATIE, mūsų Karaliau,
tu esi Vienintelis!
Padėk man, esu viena,
neturiu kas man padėtų, išskyrus tave,
nes į savo rankas imu savo gyvastį.
Nuo mažumės girdėjau savo šeimos skreite,
kad tu, VIEŠPATIE, išsirinkai Izraelį iš visų tautų,
o mūsų tėvus ir visų jų protėvius
būti tavo amžinu paveldu
ir kad įvykdei visus jiems duotus pažadus.
Bet dabar mes esame nusidėję tau,
ir tu esi atidavęs mus į rankas mūsų priešams,
nes mes garbinome jų dievus.
VIEŠPATIE, tu esi teisus!
Mūsų karti vergija jų nepatenkina:
jie yra savo stabams pažadėję
panaikinti tavo lūpomis ištartą įsaką,
sunaikinti tavo paveldą,
nutildyti burną tų, kurie tave šlovina,
užgesinti tavo Namų ir aukuro garbę,
atverti burną pagonių jų stabų garbei
ir amžinai dievinti mirtingą karalių.
VIEŠPATIE, nepalik savo skeptro tiems,
kurie yra niekas.
Neleisk jiems džiaugtis mūsų žūtimi,
nugręžk jų sąmokslą prieš juos pačius
ir padaryk pamoką iš žmogaus,
kuris visa tai pradėjo.
Rūpinkis mumis, VIEŠPATIE!
Mums, šio sielvarto ištiktiems, apsireikšk!
Duok man drąsos,
dievų Karaliau ir visų galybių Valdove!
Įdėk įtaigius žodžius man į burną,
kai būsiu pas liūtą,
ir nuteik jo širdį taip nekęsti mūsų priešo,
kad gautų galą jis ir visi,
kurie jam pritaria!
Išgelbėk mus savo ranka
ir ateik man padėti, nes esu viena
ir neturiu kito,
vien tik tave, VIEŠPATIE! Tu visa žinai.
Žinai tad, jog nekenčiu nedorėlių garbės
ir bjauriuosi lova neapipjaustytųjų
ar bet kokio svetimtaučio.
Žinai tad, jog esu priversta,
jog bjauriuosi didybės ženklu,
esančiu man ant galvos, kai pasirodau dvare.
Bjauriuosi juo tarsi nešvariu skuduru, –
jo nenešioju savo laisvomis dienomis.
Tavo tarnaitė nėra niekad valgiusi prie Hamano stalo
nei džiūgavusi karaliaus puotoje
ar gėrusi liejamųjų aukų vyno.
Nuo tos dienos, kai buvo čia atvesta, iki šiol
tavo tarnaitė nėra turėjusi kito džiaugsmo,
vien tik tave, VIEŠPATIE, Abraomo Dieve.
Dieve, kurio galybė visus nustelbia,
išgirsk bevilčių balsą,
išgelbėk mus iš nedorėlių rankos
ir apsaugok mane nuo baimės”.
D Karalius priima Esterą Trečią dieną, pabaigusi melstis, ji nusivilko savo atgailos apdarą ir apsirengė karališkaisiais drabužiais. Pasimeldusi Dievui, kuris saugo visus ir gelbsti, švytėdama grožiu, ji pasiėmė su savimi dvi palydoves. Į vieną ji grakščiai rėmėsi, o kita ją lydėjo, nešdama jos drabužių valktį. Ji visa švytėjo pačiu grožio žydėjimu, jos veidas spindėjo džiaugsmu ir meile, nors širdis drebėjo iš baimės.
Praėjusi pro visas duris, ji atsistojo prieš karalių. Jis sėdėjo karališkajame soste, apsirengęs puošniu karaliaus apdaru, tviskančiu auksu ir brangakmeniais, – stulbinantis reginys! Karalius, pakėlęs veidą, nušviestą karališkos didybės, degdamas pykčiu į ją pasižiūrėjo. Karalienė sukniubo, pabalo ir, paremdama galvą į pirma jos einančią palydovę, nualpo. Betgi Dievas perkeitė karaliaus pyktį į gerumą. Susijaudinęs jis pašoko nuo sosto ir, paėmęs ją į glėbį, drąsino raminančiais žodžiais, kol ji atsipeikėjo. “Kas atsitiko, Estera? – jis tarė jai. – Aš esu tavo brolis. Nebijok! Tu nemirsi, nes šis mūsų įsakas skirtas paprastiems žmonėms. Eikš čia!” Pakėlęs auksinį skeptrą, jis palietė juo Esteros kaklą ir ją apkabinęs tarė: “Sakyk man!”
Ji atsakė: “Mačiau tave, mano viešpatie, kaip Dievo angelą, ir mano širdį apėmė tavo didybės baimė, nes tu esi stulbinantis, mano viešpatie, nors tavo žvilgsnis ir sklidinas gerumo”. Tai sakydama, ji vėl nualpo. Karalius dar labiau susijaudino, o visi jo dvariškiai stengėsi ją atgaivinti.
{Taigi trečią dieną Estera, apsivilkusi karališkuoju apdaru, atsistojo vidiniame kieme priešais karaliaus rūmus, karaliui sėdint sosto menėje karališkajame soste priešais rūmų tarpdurį. Vis dėlto jis pamatė karalienę Esterą, stovinčią kieme, ji rado malonę jo akyse. Karalius ištiesė Esterai auksinį skeptrą, kurį jis laikė rankoje. Estera, priėjusi prie jo, palietė skeptro galą.}
Tada karalius jai tarė: “Kas atsitiko, karaliene Estera? Ko tu prašai? Net jeigu tai būtų ir pusė mano karalystės, bus tau suteikta”. – “Jeigu karaliui patinka, – atsakė Estera, – prašyčiau karalių ir Hamaną ateiti šiandien į puotą, kurią esu prirengusi”. Karalius tad įsakė: “Skubiai atveskite Hamaną, kad įvykdytume, ko Estera pageidauja”.
Pirmoji Esteros puota Taigi karalius nuėjo su Hamanu į puotą, kurią buvo prirengusi Estera. Puotoje geriant vyną, karalius Esterą klausė: “Ko tu trokšti? Tai bus tau suteikta! Ko tu prašai? Nors tai ir pusė karalystės būtų, tai bus įvykdyta!” – “Šitoks yra mano troškimas ir prašymas, – Estera atsakė, – jeigu radau malonės karaliaus akyse ir jeigu patiktų suteikti, ko trokštu, ir patenkinti mano prašymą, prašyčiau karalių ateiti rytoj su Hamanu į puotą, kurią jums prirengsiu. Rytoj tad padarysiu, kaip karalius sako”.
Hamano sąmokslas prieš MordekajįTą dieną Hamanas išėjo linksmas ir labai gerai nusiteikęs. Bet pamatęs, kad Mordekajis, jam priėjus prie Karaliaus vartų, neatsistojo ir net nepasijudino, jis ant jo labai įsiuto. Betgi Hamanas susivaldė ir, sugrįžęs namo, pasišaukė savo bičiulius ir žmoną Zerešą. Jis nupasakojo jiems apie savo prabangius turtus, visą pulką sūnų ir kaip daug sykių karalius buvo jį pagerbęs, o dabar iškėlęs jį virš visų karaliaus pareigūnų ir dvariškių. “Be to, – pridūrė Hamanas, – karalienė Estera pakvietė mane ir karalių – nė vieno kito, tik mane – į puotą, kurią ji buvo prirengusi. Ir rytoj aš esu pakviestas su karaliumi. Tačiau visa tai man nublanksta, kai tik pamatau Mordekajį Žydą, sėdintį prie Karaliaus vartų”. Jo žmona Zereša ir visi jo bičiuliai jam kalbėjo: “Liepk pastatyti kartuves, penkiasdešimties uolekčių aukščio, ir rytoj rytą paprašyk karalių, kad įsakytų ant jų pakarti Mordekajį. Tada linksmas eik į puotą su karaliumi”. Šis pasiūlymas Hamanui patiko. Jis paliepė pastatyti kartuves.
D. ŽYDAI APGINAMI
Karalius atlygina Mordekajui Tą naktį karalius, negalėdamas užmigti, paprašė atnešti Atžymų – Metraščių – knygą. Ji buvo skaitoma karaliui. Skaitant buvo rasta pažymėta, kad Mordekajis buvo pranešęs apie Bigtaną ir Terešą, du karaliaus eunuchus, rūmų slenksčio sargus, rengusius sąmokslą nužudyti karalių Ahasuerą. “Kokia garbė ar paaukštinimas buvo suteikta už tai Mordekajui?” – teiravosi karalius. “Nieko jam nebuvo duota”, – atsakė pas karalių esantys tarnai.
“Kas yra kieme?” – paklausė karalius. Hamanas buvo ką tik įėjęs į karaliaus rūmų prieškiemį pakišti minties karaliui, kad Mordekajis būtų pakartas kartuvėse, kurias jis buvo prirengęs. Karaliaus tarnai jam atsakė: “Hamanas laukia kieme”. – “Tegu įeina!” – tarė karalius. Hamanui įėjus, karalius jį prakalbino: “Ką reikėtų padaryti žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti?” Hamanas pagalvojo: “Ką kitą norėtų karalius labiau pagerbti, jeigu ne mane?” Jis tad karaliui taip atsakė: “Žmogui, kurį karalius nori pagerbti, turėtų būti atneštas karališkas apdaras, kurį yra vilkėjęs karalius, ir atvestas žirgas, ant kurio karalius jojo, kai jam ant galvos buvo uždėtas karaliaus vainikas. Apdaras ir žirgas turėtų būti pavesti vienam kilmingiausiųjų karaliaus pareigūnų. Teaprengia jis žmogų, kurį karalius nori ypatingai pagerbti, ir, užsodinęs jį ant žirgo, teveda tą žmogų per miesto aikštę ir jo priekyje eidamas tegu skelbia: ‘Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!'”
Tada karalius Hamanui tarė: “Skubėk tad! Paimk apdarą ir žirgą, kaip esi pasiūlęs, ir padaryk tai Mordekajui Žydui, kuris sėdi prie Karaliaus vartų. Nepraleisk nieko iš to, ką esi pasiūlęs!” Hamanas tad paėmė apdarą ir žirgą, aprengė Mordekajį ir, užsodinęs ant žirgo, vedė jį per miesto aikštę ir jo priekyje eidamas šaukė: “Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!”
Paskui Mordekajis sugrįžo prie Karaliaus vartų, o Hamanas nuskubėjo į savo namus, prislėgtas ir pridengta galva. Kai papasakojo savo žmonai Zerešai ir visiems bičiuliams viską, kas jam buvo nutikę, jo patarėjai ir žmona Zereša jam tarė: “Tu pradedi kristi, o Mordekajis kilti. Jeigu jis yra iš žydų palikuonių, tu jo nenugalėsi. Jam esant prieš tave, tu tikrai turėsi žūti”.
Antroji Esteros puotaJiems dar tebesikalbant, atvyko karaliaus eunuchai ir paskubom išvedė jį į puotą, kurią buvo prirengusi Estera.
Taigi karalius ir Hamanas nuėjo puotauti su karaliene Estera. Antrą dieną, puotos metu geriant vyną, karalius klausė Esterą: “Ko tu nori, karaliene Estera? Tai bus tau suteikta! Ko tu prašai? Nors pusė karalystės būtų, tai bus įvykdyta!” Atsakydama, karalienė Estera jam tarė: “Jeigu radau malonės tavo akyse, karaliau, ir jeigu patinka karaliui, tebūna man suteikta mano gyvastis, toks yra mano noras, ir gyvastis mano tautos, toks yra mano prašymas. Mano tauta ir aš esame parduoti, kad būtume sunaikinti! Žudynėms ir išnaikinimui! Jeigu būtume buvę parduoti kaip vergai ir vergės, aš būčiau tylėjusi. Betgi mūsų priešas negalėtų atitaisyti žalos, padarytos karaliui mūsų žūtimi”.
“Kas jis? – sušuko karalius Ahasueras karalienei Esterai, – kur yra tas, kuris išdrįso tai daryti?” Estera atsakė: “Priešas ir engėjas yra šis nedorėlis Hamanas!” Hamanas susigūžė iš baimės prieš karalių ir karalienę. Karalius pakilo nuo puotos stalo įtūžęs ir išėjo į rūmų sodą, bet Hamanas pasiliko maldauti palikti jį gyvą, nes jis matė, kad karalius buvo pasmerkęs jį pražūčiai. Karaliui sugrįžus iš rūmų sodo į puotos menę, Hamanas buvo sukniubęs prie guolio, kuriame sėdėjo atsilošusi Estera. “Nejau jis nori, – sušuko karalius, – net karalienę išniekinti mano rūmuose?” Vos tiems žodžiams išėjus iš karaliaus burnos, buvo uždengtas Hamanui veidas.
Hamano bausmėTada Harbona, vienas iš karaliui tarnaujančių eunuchų, tarė: “Štai kartuvės prie Hamano namų, penkiasdešimties uolekčių aukščio, kurias Hamanas buvo prirengęs Mordekajui, savo žodžiu išgelbėjusiam karalių”. – “Pakarkite jį jose!” – įsakė karalius. Taigi Hamanas buvo pakartas kartuvėse, kurias buvo pastatęs Mordekajui. Tada karaliaus pyktis atlyžo.
Antrasis karaliaus įsakas Tą dieną karalius Ahasueras atidavė žydų engėjo Hamano namus karalienei Esterai. Mordekajį karalius priėmė, nes Estera buvo pasakiusi, kad jis yra jos giminaitis. Tada karalius nuėmė savo antspaudo žiedą, atimtą iš Hamano, ir padavė jį Mordekajui, o Estera pavedė Mordekajui valdyti Hamano namus.
Tada Estera vėl kreipėsi į karalių. Parpuolusi jam po kojų, verkdama maldavo jį, kad sužlugdytų piktas Hamano Agagito užmačias ir jo surengtą sąmokslą prieš žydus. Karaliui ištiesus Esterai auksinį skeptrą, ji pakilo nuo žemės ir atsistojo prieš jį. “Jei karaliui patinka, – tarė Estera, – jeigu aš radau malonės jo akivaizdoje, jeigu šis dalykas karaliui atrodo geras ir jeigu aš turiu jo sutikimą, tebūna parašytas įsakas atšaukti Hamedato Agagito sūnaus Hamano užmačias – laiškus, kuriuos jis parašė, duodamas įsakymus sunaikinti žydus, esančius visose karaliaus valdose. Kaipgi aš galiu pakelti nelaimę, kuri grasina mano tautai? Kaipgi aš galiu pakelti savo giminės sunaikinimą?” Karalius Ahasueras tarė Esterai ir Mordekajui Žydui: “Tikėkite manimi, aš savo ruožtu atidaviau Esterai Hamano namus, ir jis buvo pakartas už tai, kad rengė sąmokslą pakelti ranką prieš žydus. Jūs tad savo ruožtu galite rašyti laišką žydų reikalu karaliaus vardu, kaip jums atrodo gera, ir užantspauduoti jį karaliaus žiedu, nes įsakas, parašytas karaliaus vardu ir užantspauduotas karaliaus žiedu, negali būti atšauktas”.
Tuo metu, trečiojo mėnesio – Sivano – dvidešimt trečiąją dieną, buvo pašaukti karaliaus raštininkai. Įsakas buvo parašytas pagal visa, ką įsakė Mordekajis, visiems žydams, satrapams, valdytojams ir pareigūnams visų valdų nuo Indijos iki Etiopijos, visoms šimtas dvidešimt septynioms sritims, kiekvienai sričiai jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, taip pat ir žydams jų raštu ir kalba. Laiškus parašęs karaliaus Ahasuero vardu, jis užantspaudavo juos karaliaus žiedu ir išsiuntė per raitus bėgikus, jojančius ant karaliaus tarnybai laikomų, karališkajame žirgyne išaugintų ristūnų. Tais laiškais karalius leido žydams visur kiekviename mieste burtis ir ginti savo gyvastį, būtent: visose Ahasuero valdose naikinti, žudyti ir sunaikinti bet jiems priešiškas kokios tautos ar srities pajėgas kartu su moterimis bei vaikais ir plėšti jų nuosavybę, per vieną dieną visose Ahasuero valdose dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro mėnesio, tryliktąją dieną.
E Žydams grąžinamos teisės Šis yra to laiško nuorašas:
“Karalius Ahasueras Didysis šimto dvidešimt septynių valdų nuo Indijos iki Etiopijos valdytojams ir visiems, kurie atsakingai rūpinasi mūsų reikalais: pasveikinimas! Daugelis žmonių, pakartotinai pagerbti nepaprastu savo geradarių dosnumu, tampa tik įžūlesni. Nepajėgdami pakelti sėkmės, jie ne tik stengiasi padaryti žalos mūsų pavaldiniams, bet net metasi rengti sąmokslus prieš savo geradarius! Išpuikę nuo kvailų žmonių tuščio gyriaus, jie ne tik sunaikina žmonių dėkingumą, bet net tariasi išvengsią teisingumo Dievo, kuris visa mato ir nekenčia to, kas pikta. Dažnai daugelis tų, kurie užima atsakingas vietas, yra tapę bendrininkais, išliejančiais nekaltą kraują, paskatinti bičiulių, kurie, turėdami jiems patikėtą viešųjų reikalų tvarkymą, įtraukė juos į neatitaisomą nelaimę, apvildami piktu šmeižtu savo valdovų pasitikėjimą. Visa tai galima matyti ne tiek iš senųjų atžymų, kurias esame gavę, bet kur kas labiau ištyrinėjus tai, kuo buvo nusikalsta neseniai nevertų pareigūnų žalingu elgesiu. Ateityje dėsime pastangas padaryti karalystę ramią ir taikingą visiems žmonėms ir nekreipdami dėmesio į šmeižikus, ir visad su didesne atida spręsdami mums pateiktus reikalus.
Juk taip Hamedato sūnus Hamanas, Makedonietis, – neturintis nė lašo persų kraujo ir visiškai neturintis mūsų gerumo – buvo laikomas mūsų svečiu. Jis patyrė tiek daug mūsų palankumo, kurį mes turime visoms tautoms, kad buvo paskelbtas ‘karaliaus tėvu’, prieš kurį kiekvienas turėjo pulti kniūbsčia kaip prieš antrajį po karaliaus. Betgi, nepajėgdamas pažaboti savo įžūlumo, jis rengė sąmokslą, norėdamas atimti iš mūsų karalystę ir gyvastį. Be to, jis sukta klasta ir apgaulėmis pareikalavo sunaikinti Mordekąjį, mūsų išgelbėtoją bei nuolatinį geradarį, ir Esterą, mūsų didybės dalininkę be priekaišto, drauge su visa jų tauta. Mat tokiais būdais jis tikėjosi padaryti mus bejėgius ir perduoti persų valdžią makedoniečiams. Betgi mes išsiaiškinome, kad žydai, šio didžiausio niekšo pasmerkti pražūčiai, nėra nedorėliai, o priešingai – yra valdomi labai teisingų įstatymų. Jie yra vaikai Aukščiausiojo, gyvojo ir šlovingojo Dievo, kuris yra vedęs karalystę mums ir mūsų pirmtakams labai sėkmingu keliu.
Žiūrėkite tad, kad nevykdytumėte laiškų, siųstų Hamedato sūnaus Hamano įsakymus, nes tas, kuris juos parašė, buvo pakartas prie Sūsos vartų drauge su visa jo šeimyna. Taip ūmai Dievas, Visatos Šeimininkas, ištiko jį teisinga bausme.
Jūs turite iškabinti šio laiško nuorašą kiekvienoje viešoje vietoje, turite leisti žydams laikytis savo papročių ir taip turite jiems padėti, kad tą dieną, – dvyliktojo mėnesio – Adaro – tryliktąją dieną, – paskirtą jų pražūčiai, jie apsigintų nuo užpuolėjų. Nes Visagalis Dievas savo išrinktajai tautai tą dieną iš pražūties dienos padarė džiaugsmo diena. Todėl jūs savo ruožtu turite švęsti šią ypatingą dieną tarp savo nustatytų švenčių su tokiu džiugesiu, kad ji ir dabar, ir ateityje, ir mums, ir geros valios persams reikštų pergalės šventę, o jūsų priešams primintų sunaikinimą.
Visi miestai ir visos valdos, be išimties, kurie nesilaikys šio įsako, bus be pasigailėjimo sunaikinti ugnimi ir kalaviju. Jie taps amžinai neprieinami ne tik žmonėms, bet jų vengs net laukiniai žvėrys ir paukščiai”.
-ojo skyriaus tęsinys Rašto turinys turėjo būti duotas kaip įsakas kiekvienai valdai ir paskelbtas visoms tautoms, o žydai turėjo būti pasiruošę tą dieną atkeršyti savo priešams. Bėgikai tad, užsėdę ant savo eiklių karališkų ristūnų, išskubėjo, karaliaus įsakymo skatinami. Tuo tarpu įsakas buvo paskelbtas Sūsos mieste.
Mordekajis išėjo iš karaliaus rūmų, vilkėdamas karališku mėlynos ir baltos spalvos apdaru, su puikiu auksiniu vainiku ir plonos drobės bei violetinės vilnos skraiste. Sūsos mieste aidėjo džiugūs šauksmai. Žydai patyrė šviesą ir malonumą, džiaugsmą ir pagarbą. Visose valdose ir visuose miestuose, kuriuos tik pasiekdavo karaliaus įsakymas ir įsakas, žydams buvo linksmybė ir džiaugsmas, puota ir poilsio diena. Be to, daug krašto gyventojų dėjosi esą žydai, nes juos buvo apėmusi žydų baimė.
Žydų pergalė Taigi dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro, tryliktąją dieną, kai karaliaus įsakymas ir įsakas turėjo būti vykdomi, tą pačią dieną, kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai: žydai nugalėjo savo priešus. Visose karaliaus Ahasuero valdose žydai susibūrė savo miestuose, rengdamiesi pulti visus, norėjusius jiems padaryti žalos. Tačiau nė vienas jiems nepasipriešino, nes žydų baimė buvo apėmusi visus gyventojus. Iš tikrųjų visi valdų didžiūnai – satrapai, valdytojai ir karaliaus pareigūnai – padėjo žydams, nes juos buvo apėmusi Mordekajo baimė. Mat Mordekajis buvo galingas karaliaus rūmuose, ir vyrui Mordekajui tampant vis galingesniam, jo garsas sklido po visas valdas. Žydai tad nugalėjo visus savo priešus kalaviju, juos žudydami ir naikindami. Su savo priešais jie elgėsi, kaip norėjo.
Sūsos pilyje žydai užmušė ir sunaikino iš viso penkis šimtus žmonių. Jie užmušė Paršandatą, Dalfoną, Aspatą, Poratą, Adaliją, Aridatą, Parmaštą, Arisajį, Aridajį, Vaizatą – dešimt žydų priešo Hamedato sūnaus Hamano sūnų. Bet plėšimu jie neužsiėmė.
Tą pačią dieną užmuštųjų skaičius Sūsos pilyje buvo praneštas karaliui. Karalius tarė karalienei Esterai: “Vien Sūsos pilyje žydai užmušė iš viso penkis šimtus žmonių, taip pat ir dešimt Hamano sūnų. Ką tad jie bus padarę kitose karalystės srityse! Ko dabar tu nori? Tai bus suteikta. Ko dabar tu prašai? Bus įvykdyta”. – “Jeigu karaliui atrodo gera, – atsakė Estera, – tebūna Sūsoje gyvenantiems žydams leista ir rytoj elgtis pagal šios dienos įsaką, o tie dešimt Hamano sūnų tebūna pakarti kartuvėse”. Karalius tad įsakė, kad tai būtų įvykdyta. Sūsoje buvo paskelbtas įsakas, ir anie dešimt Hamano sūnų buvo pakarti. Sūsoje gyvenantys žydai vėl susirinko ir Adaro mėnesio keturioliktąją dieną užmušė Sūsoje tris šimtus žmonių, bet plėšimu jie neužsiėmė.
Kiti žydai, gyvenę karaliaus valdose, irgi susibūrė ginti savo gyvasties ir apsigynė, užmušdami septyniasdešimt penkis tūkstančius jų nekenčiančių žmonių, bet plėšimu jie neužsiėmė. Tai buvo Adaro mėnesio tryliktoji diena; keturioliktąją dieną jie ilsėjosi, pasidarydami ją švente ir linksmybės diena.
Betgi žydai, gyvenę Sūsoje, susibūrė ir tryliktąją, ir keturioliktąją dieną, o ilsėjosi penkioliktąją, padarydami ją švente ir linksmybės diena. Užtat kaimų žydai, gyvenantys miestuose be sienų, laiko Adaro mėnesio keturioliktąją dieną džiaugsmo ir šventės diena – poilsio diena, kurios atminimui jie siunčia vieni kitiems skanėstų dovanas.
Purimų šventėMordekajis, užrašęs šiuos įvykius, išsiuntinėjo laiškus visiems žydams ir artimose, ir tolimose karaliaus Ahasuero valdose, įpareigodamas juos švęsti Adaro mėnesio keturioliktąją dieną ir dar to paties mėnesio penkioliktąją dieną kasmet kaip dienas, kuriomis žydai apsigynė nuo savo priešų, ir kaip mėnesį, kuriame jiems skausmas pavirto džiaugsmu ir gedulas švente. Jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip dienas puotų ir linksmybės, kaip progą siųsti skanėstų vieni kitiems ir dovanų vargšams. Taigi žydai, ką buvo pradėję švęsti, padarė papročiu, vykdydami tai, kam Mordekajis buvo juos įpareigojęs.
Hamedato Agagito sūnus Hamanas, visų žydų priešas engėjas, buvo surengęs sąmokslą prieš žydus, norėdamas juos sunaikinti, ir buvo metęs “Pur”, tai yra burtą, kad juos nugalėtų ir sunaikintų. Betgi, Esterai nuėjus pas karalių, jis įsakė raštu, kad nedorosios užmačios, kurias Hamanas buvo sumanęs prieš žydus, kristų ant galvos jam pačiam ir kad Hamanas ir jo sūnūs būtų pakarti kartuvėse. Todėl tos dienos ir yra vadinamos Purimais, nuo žodžio “Pur”. Taigi dėlei viso, kas buvo tame laiške parašyta, dėlei to, ką jie dėl šio dalyko buvo išgyvenę, ir dėlei to, kas jiems buvo nutikę, žydai pradėjo ir neatšaukiamai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norės prie jų prisidėti, švęsti tas dvi dienas nustatytu būdu kasmet joms skirtu laiku. Taigi tas dienas turi minėti ir švęsti per kartų kartas kiekviena šeima, kiekviena sritis ir kiekvienas miestas. Niekad nebus atšauktos žydų Purimų dienos ir niekad neišblės jų atminimas tarp jų palikuonių.
Abihailo duktė ir karalienė Estera parašė šį antrą laišką apie Purimus, norėdama patvirtinti kuo įsakmiau anksčiau kalbėtą Mordekajo Žydo laišką. Laiškai buvo siųsti su ramybės ir saugumo linkėjimu visiems žydams, gyvenantiems šimtas dvidešimt septyniose karaliaus Ahasuero karalystės valdose. Taip buvo įvestos joms skirtu laiku šios Purimų dienos, kurias Mordekajis Žydas ir karalienė Estera buvo nustatę žydams, lygiai kaip jiedu anksčiau buvo įpareigoję save ir savo tautą pasninkui ir maldavimui. Esteros žodis, patvirtinantis šias Purimų apeigas, buvo įrašytas į knygą.
Ahasueras pagerbia Mordekajį Ahasueras uždėjo duoklę ir žemynui, ir saloms. Visi jo galybės bei narsos žygdarbiai ir išsamus pasakojimas apie Mordekajo didybę, kuria karalius jį išaukštino, argi nėra užrašyti Medijos ir Persijos karalių Metraščiuose? Iš tikrųjų Mordekajis Žydas buvo karalystėje antrasis po karaliaus Ahasuero, įtakingas žydams bei mielas savo gausiems tautiečiams, nes jis sielojosi savo tautos reikalais ir rūpinosi visų savo palikuonių gerove.
E. UŽBAIGA
F Mordekajo sapnas išsipildo “Tai yra Dievo darbas, – tarė Mordekajis, – aš prisimenu sapną, kurį susapnavau kaip tik apie šiuos dalykus. Niekas iš jo neliko neišsipildę – šaltinis, kuris tapo upe, šviesa ir saulė, galingas potvynis.
Upė yra Estera, kurią vedė karalius ir padarė karaliene.
Du slibinai – tai aš ir Hamanas.
Tautos yra žmonės, susibūrę sunaikinti žydų vardą.
O mano tauta – tai Izraelis, kuris šaukėsi Dievo ir buvo išgelbėtas.
Taip VIEŠPATS išgelbėjo savo tautą ir apsaugojo mus nuo visų šių nelaimių. Dievas padarė didelių ženklų ir nuostabių darbų, kokių nėra įvykę tautoms. Tam tikslui jis parengė du burtus: vieną Dievo tautai, o antrą visoms kitoms tautoms. Tie du burtai išsipildė paskirtą valandą, metą ir dieną Dievo akivaizdoje bei visose tautose. Dievas atsiminė savo tautą ir apgynė savo paveldą.
Nuo šiol tad tos dienos bus švenčiamos Adaro mėnesio keturioliktąją ir penkioliktąją dieną, susirenkant džiaugsmo ir linksmybės sueigai Dievo akivaizdoje per visas kartas jo tautoje – Izraelyje”.