Kristianizmo ir judaizmo apokrifinės tradicijos sukūrė daug įdomių, simboliais persmelktų raštų, kurie nebuvo įtraukti į oficialų Biblinį kanoną arba jame užima diskutuotiną vietą. Vienas tokių tekstų – vadinamoji 4 Ezros knyga (dar žinoma kaip 2 Ezros), parašyta maždaug I a. pab. – II a. pr. Kr. (nors įvairiuose vertimuose nurodomos skirtingos datos). Šioje knygoje pranašas Ezras pasakoja apie turėtus sapnus ir regėjimus, kurie perteikia apokaliptines žinias apie pasaulio ateitį, teisingumo pergalę ir Dievo teismą. Vienas iš įspūdingiausių čia minimų įvaizdžių – erelis su dvylika sparnų ir trimis galvomis, aprašytas 11–12 skyriuose.
4 Ezros knyga aprašo, kaip Ezras, gedėdamas dėl tautos nelaimių po Jeruzalės šventyklos sugriovimo, prašo Dievo paaiškinimų apie pasaulio tvarką, išganymą bei tolesnę istorijos eigą. Tekste Ezras regi kelis ženklus, kurių tikroji prasmė atsiskleidžia per dieviškus paaiškinimus. Pasakojimas apie erelį pasirodo tuomet, kai Ezrą apima abejonės dėl to, kodėl blogis, regis, laimi, o teisieji kenčia.
Citata iš 4 Ezr 11 (laisvai adaptuota):
„Ir štai, aš mačiau erelį, iškilusį iš jūros gelmės. Jis turėjo dvylika plunksnų sparnuose ir tris galvas… Erelio sparnai išsiskleidė virš visos žemės, o jo galvos budėjo, lyg norėdamos tvarkyti pasaulio reikalus.“
Nors 4 Ezros knygos originalus tekstas buvo parašytas hebrajų ar galbūt aramėjų kalba, iki mūsų dienų jį išsamiau išsaugojo lotynų, sirų ir kiti vertimai. Dėl to tikroji citatų formuluotė gali skirtis atsižvelgiant į vertimo šaltinį, bet vizijos esmė – ta pati.
Erelis, žinomas kaip karališkas paukštis, jau nuo antikos laikų buvo naudojamas kaip imperinės didybės ir galios simbolis. Pavyzdžiui, romėnų legiono simbolika rėmėsi erelio atvaizdu (lot. aquila). 4 Ezros knygos tyrinėtojai dažnai sutaria, kad erelis su dvylika sparnų ir trimis galvomis gali simbolizuoti pasaulines karalystes, iš kurių ryškiausiai čia nurodoma Romos imperija. Dvylika sparnų galėtų sietis su dvylika imperatorių kartų, o trys galvos – su ypatingai iškiliais arba itin svarbiais valdovais, kurie bus lemtingi žmonijos istorijai.
Tekste pats erelis nuolatos keičiasi, praranda kai kuriuos sparnus, vienos galvos atsiskiria, tarsi žūsta, vėl naujos pasirodo. Tai primena besikeičiančių valdovų ar epochų seką. Nors erelis atrodo neįveikiamas, galiausiai jo žlugimą lemia ne žmogaus ranka, o dievinis įsikišimas: blogio imperija negali egzistuoti amžinai, nes istoriją valdo visagalė Dievo ranka. Galutinis teisingumas įvyksta, kai erelis sunaikinamas, o pasaulis po jo žlugimo turi naują viltį.
Citata iš 4 Ezr 12 (laisvai adaptuota):
„Ir pakilo balsas, sakantis: ‘Šis erelis – tai paskutinis iš nedorųjų karalysčių. Tačiau atėjo jam skirtas galas, ir mirtis atims iš jo sparnus… Tuomet pasirodys nauja aušra, ir žmonės matys Aukščiausiojo teisingumą.’“
Ezros reakcija ir Dievo pažadas
Šioje pranašiškoje knygoje Ezras nėra vien tik pasyvus stebėtojas. Jis nori suprasti, kaip visa tai susiję su išrinktąja tauta, kada ateis pasaulio atnaujinimas, ir kaip gyventi tiems, kurie tiki teisingu Dievu. Dievo pasiuntiniai atsako jam, kad blogio karalystė nors ir pasiekia galią, turtingumą bei skleidžia neteisybę, ilgainiui yra žlugusi iš vidaus. Dievo planuose – laikinas blogio triumfas, tačiau galutinis gėrio pergalingas viešpatavimas yra neišvengiamas.
Ezro vaidmuo – nurodyti tautai, kaip išsaugoti ištikimybę Dievo priesakams, laukiant didžiosios dienos, kai bus atkurta dangaus ir žemės harmonija. Per erelio simbolį atskleidžiamas istorijos ciklas, kuriame didžiosios imperijos kyla, po to krinta, bet tikėjimas Dievu – pastovi atrama tiems, kas viliasi amžinuoju išganymu.
Nors 4 Ezros knyga neįtraukta į daugumos krikščioniškų konfesijų oficialųjį Senojo Testamento kanoną, stačiatikių tradicijose ji kartais laikoma vertinga apokrifine literatūra, o katalikybėje – Deuterokanono dalimi (priklauso nuo regiono, tradicijos ir vertimų istorijos). Kad ir kaip būtų, erelis su dvylika sparnų ir trimis galvomis tapo galingu apokaliptinio simbolio pavyzdžiu, bylodamas apie bet kurios žemiškos didybės trapumą bei Dievo teisingumo neišvengiamumą.
Šis pasakojimas itin aktualus tiems, kurie domisi bibline apokaliptika, politinių jėgų simbolika bei istorine hebrajiškojo mąstymo raida. Be to, Ezros knygos vizija ir šiandien gali skatinti užduoti klausimus: kaip elgtis susiduriant su neteisybe valdžioje? Kaip nepasiduoti blogiui, laukiant galutinio Dievo teismo?
Erelis – galingos, tačiau laikinos žemiškos valdžios ženklas. Tačiau knygos žinia išlieka aiški: ne erelio, o Aukščiausiojo žodis bus paskutinis. Būtent tame glūdi vilties ir moralinio kelio gairės tiek Ezros amžiuje, tiek mūsų laikais.