Enuma Eliš – vienas žymiausių senovės Mesopotamijos kosmogoninių tekstų, sukurtas maždaug antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Jis dar vadinamas Babilonijos sukūrimo epu, nes vaizduoja, kaip dievas Mardukas įtvirtina tvarką chaose ir sukuria pasaulį bei žmoniją. Ši poema ilgą laiką buvo perduodama žodžiu ir užrašyta dantiraščiu ant molinių lentelių, kurios vėliau atrastos Asirijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekoje (dabartinis Irako šiaurės regionas). Tekste išryškėja dievų konfliktai, pasaulio atsiradimo samprata bei jų tarpusavio galios pasiskirstymas, kuris atspindi senovės Mesopotamijos religinę ir socialinę pasaulėžiūrą.
Ištrauka, laisvas vertimas į lietuvių kalbą
„Kai visa dar buvo be vardo, kai vandens srautai dar nesusijungė,
Didysis tamsos vandenynas Apsu buvo visa, kas egzistavo.
Ir Tiamat, motina versmė, gaubė pradinį sąstingį.
Nėra nei pakrantės, nei krantų, tik nesibaigiantis vienis,
Kol galiausiai dievai išsiskleidė iš paslaptingųjų gelmių.
Jie pradėjo veikti, chaosas virto erdve,
O Mardukas, didis ir galingas, sukūrė tvarką iš neskiriamos tamsos.
Taip buvo nustatytas dangaus ir žemės pamatas,
Kur žmogui lemta gyventi, dievams – valdžią laikyti,
O amžinos būties ratas suktis be atilsio.“