Enciklika „Dives in Misericordia“, išleista 1980 metais popiežiaus Jono Pauliaus II, yra skirta Dievo gailestingumui ir jo reikšmei žmogaus gyvenime. Dokumentas pabrėžia, kad gailestingumas yra esminis Dievo savybės aspektas, kuris atsiskleidžia per Jo veiksmus ir santykį su žmonėmis. Gailestingumo samprata grindžiama Šventojo Rašto liudijimu, ypač Evangelijos pasakojimais apie Jėzaus mokymą ir Jo darbus.
Enciklikoje aptariama Dievo meilė, kuri peržengia teisingumo ribas ir siekia atstatyti žmogų, paveiktą nuodėmės. Popiežius nurodo, kad gailestingumas nėra tik emocinis atsakas į žmogaus kančią, bet aktyvus veikimas, kuris išreiškia Dievo valią išgelbėti žmoniją. Dievo meilė pasireiškia kaip gailestingumas per Jėzaus Kristaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Gailestingumas tampa įkvėpimu žmonių tarpusavio santykiams ir pagrindu krikščioniškai gyvenimo filosofijai.
Dokumente pabrėžiama, kad gailestingumas nėra silpnumas ar kompromisas su blogiu. Jis yra jėga, kuri pranoksta nuodėmės ir neteisybės padarinius. Gailestingumas yra kvietimas atsigręžti į Dievo meilę ir priimti Jo dovaną, kuri suteikia atgailos ir atsinaujinimo galimybę. Enciklikoje pateikiamas pavyzdys iš Evangelijos apie sūnų palaidūną, kuris atskleidžia Dievo norą priimti kiekvieną žmogų, grįžtantį pas Jį su atgailos dvasia.
Popiežius taip pat atkreipia dėmesį į gailestingumo vietą šiuolaikinio pasaulio iššūkių kontekste. Jis ragina tikinčiuosius atsigręžti į Dievo gailestingumą kaip atsaką į socialines, ekonomines ir dvasines problemas. Gailestingumas tampa būdu, kaip žmogus gali prisidėti prie teisingumo ir taikos kūrimo pasaulyje. Enciklikoje išreiškiamas kvietimas puoselėti solidarumą ir atjautą kaip Dievo gailestingumo veikimą per žmonių rankas.
Dokumente gailestingumas siejamas su žmogaus pašaukimu būti Dievo meilės liudytoju. Kiekvienas tikintysis kviečiamas per savo gyvenimą atspindėti Dievo gailestingumą, rūpintis silpnaisiais, atstumtaisiais ir kenčiančiaisiais. Šventajame Rašte sakoma, kad „palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Ši Evangelijos tiesa tampa krikščioniško gyvenimo gairėmis ir kvietimu būti gailestingumo nešėjais.
Enciklikoje pabrėžiama, kad Dievo gailestingumas yra ne tik individualaus žmogaus, bet ir visos Bažnyčios pašaukimas. Bažnyčia turi būti gailestingumo ženklas pasaulyje, nešti Jo žinią ir kvietimą į atgailą bei susitaikymą. Bažnyčia kviečiama būti prieglobsčiu tiems, kurie ieško paguodos, vilties ir atleidimo. Gailestingumas yra neatsiejamas nuo krikščioniškos misijos, kuriai Dievas kviečia savo tautą.
„Dives in Misericordia“ ragina tikinčiuosius apmąstyti Dievo gailestingumo reikšmę savo gyvenime ir aplinkiniame pasaulyje. Enciklika kviečia atsigręžti į Dievo meilę, kuri kviečia į susitaikymą ir gyvenimo pilnatvę. Gailestingumas tampa raktu į žmogaus santykį su Dievu, su kitais žmonėmis ir su savimi pačiu. Gailestingumas parodo, kad Dievo meilė yra nuolatinis kvietimas grįžti pas Jį ir gyventi pagal Jo valią.