Eldadas ir Modadas yra dvi figūros, kurios pasirodo Senajame Testamente, konkrečiai 4 Mozės knygoje. Jie buvo du izraelitai, kurie įsijungė į pranašo Mozės vadovaujamas tarnystes, tačiau jų vaidmuo ir elgesys tapo svarbūs dėl tam tikrų konfliktų su kitais Izraelio žmonėmis.
Pagal 4 Mozės knygos 11 skyrių, Eldadas ir Modadas buvo vieni iš septyniasdešimties vyresniųjų, kuriuos Mozė paskyrė padėti valdyti Izraelį, kai žmonės buvo skundžiasi dėl sunkumų ir trūkumų dykumoje. Dievas atsiuntė šventąją Dvasią ant šių septyniasdešimties vyresniųjų, kad jie galėtų pranašauti ir padėti Mozės misijoje.
Tačiau Eldadas ir Modadas pradėjo pranašauti ne tik susirinkimo vietoje, bet ir stovyklos viduryje. Šis elgesys sukėlė tam tikrą nerimą tarp Izraelio tautos, nes jie nepriklausė nuo Mozės ir Aarono tiesioginio vadovavimo. Kai kiti vyresnieji sužinojo apie tai, jie norėjo, kad Eldadas ir Modadas nutrauktų savo pranašavimą, nes jie nenorėjo, kad atsirastų jokios konkurencijos ar nesutarimų dėl autoriteto.
Mozė, reaguodamas į šį klausimą, parodė didelį išmintį ir nusišalino nuo bet kokių asmeninių ambicijų. Jis atsakė, kad jis nenori, jog žmonės sustotų nuo pranašavimo, jei Dievas jiems suteikia dovaną. Jis sakė: “O jei visi Viešpaties žmonės būtų pranašai ir Viešpats savo Dvasią jiems suteiktų!” Tai buvo svarbus Mozės atsakas, nes jis pabrėžė, kad tikras pranašavimas ir dvasinis vadovavimas priklauso nuo Dievo valios ir nėra ribojamas žmonių hierarchijos.
Ši istorija Eldado ir Modado kontekste parodo, kad Dievo kvietimas ir Jo Dvasios veiksmas nėra priklausomi nuo žmogaus struktūros ar hierarchijos. Jis gali pasirinkti bet ką, kad atliktų savo darbą, ir tai buvo svarbus momentas Izraelio istorijoje, pabrėžiantis Dievo nepriklausomumą nuo žemiškosios valdžios.
Eldadas ir Modadas, nors ir buvo nubausti dėl nesutikimo su Mozės autoritetu, taip pat tapo pavyzdžiu, kad Dievo veiksmas gali pasireikšti net ten, kur mes nesitikime, ir kad pranašavimas yra Dievo valios ir veikimo, o ne žmogaus autoriteto išraiška.