Džovans Lorencas Berninis (ital. Gian Lorenzo Bernini, 1598–1680) – iškilus italų baroko epochos kūrėjas, pasižymėjęs išskirtiniu talentu skulptūroje, architektūroje bei tapyboje. Jo kūryba įkūnija dinamišką baroko estetiką, kur subtilus judesio įspūdis, aistringas ekspresyvumas ir dramatiška šviesos bei šešėlio kova atsiskleidžia skulptūros formoje it gyvame marmure. Berninio pasiekimai lėmė, kad jis šiuolaikiniuose meno istorijos kontekstuose dažnai įvardijamas kaip vienas reikšmingiausių Vakarų kultūros pamatų kūrėjų, išskirtinio kalibro inovatorius, apčiuopiamais darbais išplėtęs barokinę pasaulėjautą nuo religinės ekstazės iki pasaulietinės reprezentacijos.
Berninis gimė Neapolyje, bet didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį praleido Romoje, kuri tapo jo svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu. Šiame amžinųjų kultūrinių turtų mieste jis tobulino meistriškumą, atsiskleidusį jau ankstyvojoje jaunystėje. Jo tėvas, taip pat skulptorius, padėjo sūnui įgyti amatinių įgūdžių bei suvokti meninės formos subtilybes. Tačiau Berninis netruko pranokti savo mokytoją: jo išradingumas plėtėsi į scenografiją, architektūrinius sprendimus ir paveikslų kūrimą, o didžioji dalis darbų – nuo kvapą gniaužiančių fontanų iki nuostabių altorių – buvo siejama su didingiausiais Romos teatrais, rūmais bei bazilikomis.
Berninio genialumą ypač globojo Romos Katalikų Bažnyčia, besistengianti per meną skleisti dvasingumo žinią. Yra pasakojama, kad popiežius Urbonas VIII, itin palankiai vertinęs Berninio talentą, kartą ištarė: „Tavo kūriniuose marmuras įgauna sielą“ – taip pabrėždamas ypatingą menininko sugebėjimą suteikti akmeniui gyvybingą dinamiką. Ši sakralinė ir tuo pačiu teatrališka dvasia akivaizdžiai įkūnyta jo garsiausiose skulptūrose, tokiose kaip „Šventosios Teresės ekstazė“ (Ecstasy of Saint Teresa), kurioje žiūrovą pavergia išpuoselėta transcendentinė aistros bei vidinio švytėjimo atmosfera.
Religinių užsakymų apogėjus Berninio kūryboje sutapo su didelėmis architektūros ir miesto planavimo ambicijomis. Nepaprastai simboliška Berninio puošnios Šv. Petro bazilikos Kolonados konstrukcija, sukurta tarsi dvi motiniškos rankos, apglėbiančios tikinčiuosius. Ji tapo ne tik architektūrinės inžinerijos šedevru, bet ir tarptautiniu meno istorijos kanonu, demonstruojančiu, kaip gali susijungti funkcionalumas ir rafinuotas estetinis konceptas. Popiežiai Aleksandras VII ir vėlesni pontifikai taip pat itin vertino Berninio unikalų gebėjimą derinti dieviškumo ir žmogiškumo motyvus, todėl reguliariai pavesdavo jam vadovauti didingiems projektams, liudijantiems tuometinę bažnytinę prabangą.
Jo kūrybos unikalumas glūdi ir architektūrinėse erdvėse: Berninis ryžosi laužyti tradicines formų taisykles, siekdamas teatrališko įspūdžio. Šv. Andriejaus bažnyčia ant Kvirinalo kalvos išsiskiria banguojančiomis sienomis, žaismingomis proporcijomis ir skrupulingai parinktais apdailos elementais, kurie, atėję iš berniniškojo bruožo, vadinamo „judesio arhitektūra“, stebina lankytojus iki šių dienų. Dėl tokių darbų jis laikomas tikru universalios meninės sintezės meistru, gebėjusiu apčiuopti žiūrovo emocijas ir kurti paveikų semantinį lauką.
Berninio pasiekimai nuskambėjo toli už Italijos ribų. Net praėjus keliems šimtmečiams, jo vardas dažnai minimas prezidentų, meno kritikų, dvasininkų ir aukštųjų mokslų atstovų pasisakymuose, kai kalbama apie kultūrinio paveldo reikšmę. Popiežius Jonas Paulius II, kreipdamasis į menininkus Vatikane, yra sakęs: „Kūrybinė galia, dovanojanti žmogaus dvasiai kilnumo, gali vesti į kilniausią kontempliaciją. Berninio palikimas tebus priminimas, kad menas visų pirma kelia širdį į Dievą.“ Ši citata rodo, koks aktualus išlieka Berninio įnašas religinio meno kontekste, skatinantis ne tik estetinę, bet ir metafizinę patirtį.
Visgi menininko indėlis neapsiribojo vien dvasine raiška. Jis buvo kviečiamas ir į pasaulietinius projektus, kuriuose reikėjo reprezentuoti aristokratų bei valdovų didybę. Jo sukurtos biustų galerijos išsiskiria veržlia psichologine analizė – žiūrovas pajunta, lyg portretuojamojo akys tuoj prabils. Tai rodo, kad Berninis neužsisklendė vien religijoje: jis perfrazavo realybę, suteikdamas jai epinį, bet tuo pačiu realistiniu įspūdžiu grįstą formatą.
Šiandien tiek meno mėgėjams, tiek profesionalams Berninio kūryba tebėra nuolatinis stebuklo šaltinis. Daugelio nuomone, jo sugebėjimas derinti teatrališką gestą, precizišką techninį įgūdį ir konceptualų gilumą yra retenybė net turtingoje Italijos meno istorijoje. Menotyrininkai dažnai kartoja, kad tikrąją Berninio paslaptį galima atskleisti tik stovint priešais jo darbus: stebint marmurinę klostę, kuri atrodo minkšta lyg šilkinė, ir jaučiant galingą srovę, sklindančią iš jo sukurtų figūrų emocinio intensyvumo.
Džovans Lorencas Berninis – ne tik žymus barokinės estetikos atstovas, bet ir tarptautinių meno istorijos veiksnių jungtis, simbolizuojanti meistrystės universalumą. Jo meninė interpretacija, įprasminanti religinį bei pasaulietinį gyvenimo grožį, buvo – ir išlieka – reikšminga kultūrine vertybe. Berninio darbai kalba apie žmogaus kūrybinės vaizduotės galią, gebančią ne tik paveikti stebėtojo sąmonę, bet ir įrėžti neblėstančią žymę bendroje Europos civilizacijos istorijoje.