Džiaukitės kančiose yra vienas iš sunkiausiai suvokiamų krikščioniškųjų paradoksų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringa teigti, kad žmogus gali būti laimingas kančiose ir persekiojimuose. Vis dėlto Jėzus, sakydamas: „Laimingi esate, kai jus persekios dėl teisumo. Jūsų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 10), kviečia tikinčiuosius matyti kančią kitokioje šviesoje, pabrėžia, kad krikščionybėje kančia nėra laikoma beprasmiu blogiu, bet galimybe dvasiniam augimui ir tikėjimo stiprinimui.
Krikščioniškas požiūris į kančią iš esmės skiriasi nuo pasaulietinės minties. Pasaulis dažniausiai siekia vengti skausmo ir kančios, laikydamas juos nepageidautinais ir kenksmingais. Krikščionybėje, tačiau, kančia suvokiama kaip kelias į artimesnį ryšį su Dievu. Ji tampa dvasinio tobulėjimo, apsivalymo ir gilesnio gyvenimo supratimo šaltiniu. Jėzus savo gyvenimu ir mirtimi parodė, kad tikra dvasinė didybė pasireiškia per auką, o didžiausia Jo kančia ant kryžiaus tapo žmonijos išgelbėjimu. Todėl kančia, patirta dėl teisumo, tikėjimo ar tarnystės kitiems, krikščionybėje nėra beprasmė. Ji veda į amžiną džiaugsmą ir Dangaus Karalystę.
Persekiojimai dėl tikėjimo, apie kuriuos Jėzus kalba šiame paradokse, yra laikomi ženklu, kad tikintysis eina teisingu keliu. Kai žmogus kenčia dėl savo tikėjimo, jis tampa panašesnis į Kristų, kuris pats kentėjo dėl pasaulio nuodėmių. Tuo pat metu persekiojimai tampa ir stiprėjimo išbandymu. Krikščionybė moko, kad tikras tikėjimas išbandytas ugnyje tampa grynu kaip auksas. Būtent per sunkius išbandymus ir persekiojimus tikintysis gali visiškai pasitikėti Dievo malone ir pajusti Jo artumą.
Kančios metu krikščionis kviečiamas ne į neviltį ar nusivylimą, bet į džiaugsmą. Šis džiaugsmas nėra paviršinis ar pasaulietiškas, jis kyla iš gilesnio suvokimo, kad kančia turi prasmę. Kančia atneša žmogų arčiau Dievo, nes per ją jis tampa priklausomas nuo Dievo malonės ir palaikymo. Tai taip pat priminimas, kad šis pasaulis nėra galutinis tikslas. Dangaus Karalystė, kurią pažada Jėzus, yra amžinas tikslas, o laimė, kuri ateina iš kančių ištvėrimo, yra amžina, o ne laikina.
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra apaštalas Paulius. Jis patyrė daugybę persekiojimų, tačiau nuolat rašė apie džiaugsmą savo laiškuose. Filipiečiams jis sakė: „Džiaukitės Viešpatyje visada!“ (Fil 4, 4), nors tuo metu jis buvo kalėjime. Tai rodo, kad tikrasis džiaugsmas nėra priklausomas nuo išorinių aplinkybių, bet kyla iš vidinio ryšio su Dievu, kuris yra nesugriaunamas, nepaisant aplinkinių sunkumų ar skausmo.
Džiaugsmas kančiose parodo krikščionio tikėjimą prisikėlimo pažadu. Kaip Kristus prisikėlė po savo kančios, taip ir tikintysis, kančias patyręs, galiausiai patirs prisikėlimą ir naują gyvenimą Dangaus Karalystėje. Šis tikėjimas prisikėlimu suteikia viltį ir jėgų iškęsti sunkumus, žinant, kad jie nėra beprasmiški ir turi amžiną atlygį.
Apibendrinant, džiaugsmas kančiose yra paradoksas, kuris atskleidžia gilesnę krikščioniško tikėjimo prasmę. Kančia, kuri paprastai laikoma neigiama, krikščioniškame kontekste tampa teigiama ir dvasinę brandą stiprinančia patirtimi. Per ją žmogus gali tapti artimesnis Dievui, gilinti savo tikėjimą ir suprasti, kad tikroji laimė nėra pasaulio duota, bet ateina iš Dievo ir iš tikėjimo amžinuoju gyvenimu. Dangaus Karalystė priklauso tiems, kurie persekiojami dėl teisumo, nes per šiuos išbandymus jie tampa panašesni į Kristų ir priartėja prie amžinojo džiaugsmo su Dievu.