Džainizmas (Jainism) yra viena iš seniausių religijų Indijoje, kurios pagrindinis principas yra neprievarta (ahimsa) visiems gyviems padarams. Tai yra viena iš pasaulio seniausių ir mažai suprastų religijų.
Pagrindinės Džainizmo savybės:
- Neprievarta (Ahimsa): Džainizmas pabrėžia absoliutų neprievartą visiems gyviems organizmams. Tai apima ne tik fizinę neprievartą, bet ir mintis, žodžius ir veiksmus, kurie neturėtų sukelti žalos kitiems.
- Karma ir reinkarnacija: Džainizmas moko, kad kiekvienas žmogus turi atlyginti už savo veiksmus (karma) ir kad siela keliauja per kelis gyvenimus, kol pasiekia išsilaisvinimą (mokšą).
- Savivalda ir asketizmas: Džainai praktikuoja griežtą savikontrolę ir asketizmą, kad sumažintų karmą ir siektų dvasinio išsivadavimo.
- Dviejų pagrindinių sektų egzistavimas: Džainizmas turi dvi pagrindines sektas – Švetambarą ir Digambarą. Šios sektos skiriasi kai kuriuose praktikuojamuose ritualuose ir interpretacijose.
- Šventieji tekstai: Džainizmo šventieji tekstai apima Agamas (Švetambaros sektos tekstai) ir Šutras (Digambaros sektos tekstai).
„Džainizmas“ yra unikali religija, kurios mokymai, filosofija ir praktikos turi gilų poveikį jos sekėjų gyvenimui. Per daugiau nei 2500 metų, džainai suformavo savo identitetą kaip unikali religinė bendruomenė, kuri išsiskiria savo ypatingomis vertybėmis ir praktika. Tekste, kurį minite, Dundas aptaria džainizmo istoriją, sektas, šventuosius tekstus ir ritualus, o taip pat pristato naujausius tyrimus apie šią religiją.
Džainizmas turi tik tris milijonus išpažinėjų ir beveik visi jie gyvena Indijoje.Kaip palyginti taip ribotai paplitusi ir tiek nedaug pasekėjų turinti religija įgijo tokią neregėtą įtaką.
Kaip budistai yra Budos pasekėjai, taip džainistai yra Džinos pasekėjai: šitaip yra vadinamas Vardamana, paskutinis išdidžiųjų džainistų mikytojų.
Džainistai nepripažįsta Dievo, bet tai nereiškia, jog jie atmeta ir maldą bei garbinimą, kurį tiksliau derėtų vadinti kontempliacija.Iš visų būtybių, tarp jų dievų ir šventųjų, garbinamos tiktai išsilaisvinusios sielos arba tobulais jau tapę tirtankarai.Tačiau džainistai net ir jų neprašo pagalbos ar gailestingumo, jie veikiau yra tarsi įkvėpimo šaltinis tiems, kurie dar siekia išsilaisvinimo ir tobulumo.
Tačiau tai greičiau teorija. Praktika visai kitokia. Nemažai džainistų pasauliečių meldžiasi induistų dievams prašydami sau pagalbos: daugelyje džainistų šventyklų stovi induistų dievybės, o šventėse laikomasi induistų papročių.
Geriausiai džainistų idealą išreiškia didingos pietų Indijos statulos. “Jis iškyla didingas, akmeninis ir nuogas.Tokia rūsti jo stovėsena, tokia nepajudinama ramybė, jog jam aplink kojas raitosi ir želia vijokliai.Jo lūpose sustingusi nebyli išraiška.Jo nuogumas, suprantama, simbolizuoja beaistriškumą.Tai abejingumo šio pasaulio gerovei ir turtams ženklas.Tačiau jam nerūpi ir susikrauti lobį danguje.Džainistas šventasis abejingas ir dangiškosioms gerybėms.Bet kokie turtai susaisto mus su šiuo pasauliu, todėl reikia peržengti net ir dangiškąjį.Šventasis- tai kulminacija kovos, kuri truko daugel gyvenimų.Nereginčiomis akimis jis žvelgia kažkur viršum saulės išdeginto pietų Indijos peizažo- dvasios guliveris tarp tamsiaodžių liliputų.Kas dvylika metų džainistai čia švenčia didžiulę šventę, tada akmeniniam galiūnui ant galvos išpilama daugybė puodų pieno, varškės ir sandalo pastos.Tikėjimas garbina tuos, kurie didvyriškumo bei dvasinės įžvalgos dėka pasiekė išsivadavimą ir parodė kelią kitiems”N.Smart.