Dviejų Apreiškimų problema kyla siekiant suprasti ir apibrėžti santykį tarp “bendrojo” apreiškimo, kuris pasireiškia visose religijose, ir “ypatingo” apreiškimo, būdingo specifinėms tradicijoms, tokioms kaip krikščionybė. Ši problema išryškėja religijotyros ir teologijos sąveikoje, kuri istoriškai buvo kupina įtampos dėl abiejų disciplinų skirtingų tikslų ir metodologijų.
Religijotyros vystymasis, ypač Nathano Soderblomo teorijos, ženklino bandymus sujungti religines sistemas į vieningą pasaulėžiūrą, pagrįstą dieviškosios malonės sklaida istorijoje. Soderblomo teigimu, kiekvienoje religijoje slypi dieviškoji saviskelba, todėl visos religijos yra tiesos nešėjos. Šis požiūris praplėtė religijos suvokimą, tačiau tuo pačiu kėlė klausimą dėl krikščionybės išskirtinumo. Soderblomas siekė įtraukti krikščioniškąją religiją į bendrą žmonijos dvasinę istoriją, kas savaime sudarė teologinės autonomijos mažėjimo pavojų.
Dialektinė teologija, atstovaujama Karlo Bartho ir kitų, prieštaravo tokiai konvergencijai. Ji pabrėžė, kad Dievo Apreiškimas yra unikalus įvykis, kuris ne tik nepriklauso religijoms, bet ir jas pranoksta. Barthas Apreiškimą apibūdino kaip visų religijų pabaigą – tai, kas sugriauna ir pakeičia bet kokias žmogaus pastangas suprasti Dievą per savo sukurtas religijas. Ši pozicija religijas laikė nuopuolio forma, klaida ar net šventvagyste, kurią Apreiškimas pranoksta ir ištaiso.
Rudolfo Otto mokinys Friedrichas Heileris kritikavo dialektinę teologiją už jos kategoriškumą. Heileris teigė, kad tokia teologija nesupranta religinio potyrio esmės, nes ji religiją vertina per savo siaurą dogminį supratimą, ignoruodama religijų istoriją ir jų giluminius fenomenus. Heileris laikėsi pozicijos, kad religijotyra gali ir turi nagrinėti bendruosius religijų bruožus, įskaitant galimą “prigimtinį apreiškimą”, kuris pasireiškia per visą religijų istoriją.
Moderni religijotyra šiuos klausimus sprendžia griežtai atskirdama tikėjimą nuo mokslo. Ji teigia, kad Apreiškimas yra tikėjimo kategorija, kurios neįmanoma patikrinti moksliniais metodais. Apreiškimo suvokimas priklauso nuo tikėjimo tradicijos, o ne nuo objektyvių duomenų, todėl religijotyra, kaip mokslinė disciplina, atsisako šią sąvoką nagrinėti metafiziniu lygmeniu.
Katalikiškoje tradicijoje Apreiškimo ir religijotyros santykis buvo traktuojamas nuosaikiau. Katalikų universitetuose religijotyra ir teologija egzistavo kaip atskiros disciplinos, o teologai dažnai rėmėsi religijų istorija, pripažindami jos svarbą. Pvz., katalikų religijos filosofija, atstovaujama Maxo Schelerio ir Romano Guardinio, skatino dialogą tarp teologijos ir religijotyros, kartu išlaikant jų metodologinį atskirumą.
Dviejų Apreiškimų problema taip pat kelia klausimą dėl religijos universalumo ir unikalumo. Jei visos religijos remiasi bendruoju dieviškuoju apreiškimu, kokia tada krikščionybės ar kitos religijos vieta ir išskirtinumas? Šis klausimas ypač aktualus šiuolaikiniame globalizacijos ir religijų dialogo kontekste, kur siekiama suderinti skirtingas religines tradicijas neprarandant jų esmės.
Dviejų Apreiškimų problema atspindi pagrindinę religijos tyrinėjimo įtampą – bandymą suvokti religijas kaip vieningą žmonijos patirties dalį, kartu pripažįstant jų specifinius ir unikalius bruožus. Tai nėra vien tik teorinis klausimas, bet ir praktinis iššūkis, su kuriuo susiduria religijotyra, teologija ir religijų dialogas. Kaip sakė Otto: “Religija yra giliai individuali ir tuo pačiu universali, nes ji atspindi žmogaus pastangas suvokti tai, kas nepaaiškinama, ir atsiverti tam, kas yra visiškai kitokia.”