Dvasinė dimensija

Dvasinė neturto dimensija atsiskleidžia tada, kai žmogus suvokia, jog tikras skurdas – ne piniginėje, o širdyje. Ir tai nėra silpnumo ženklas, priešingai – tai dvasinės laisvės pradžia. Jėzus sako: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Ši pirmoji palaiminimų eilutė yra kaip slenkstis į visą Kalno pamokslą – durys, kurios atsidaro ne turtu, bet vidiniu nuolankumu.

Turėti vargdienio dvasią – reiškia pripažinti, kad viskas, ką turiu – yra duota. Kad mano gyvenimo gylis nepriklauso nuo turto, talento ar padėties, bet nuo mano santykio su Dievu. Toks žmogus nepriklauso nuo pasaulio vertinimų, nes jis atrado šaknį giliau – širdyje, kurioje gyvena tylus „fiat“ – „tebūnie“ Dievui.

Dvasinis neturtas nėra savęs menkinimas ar nuolatinis nuskriaustojo jausmas. Tai brandus nusižeminimas, kuriame žmogus ne iš baimės, o iš meilės nusiima kaukes, atsisako pretenzijų ir leidžiasi būti priklausomas nuo Dievo – kaip vaikas nuo tėvo. Toks žmogus žino, kad vienintelis turtas, kurio negali pavogti, tai gyvas ryšys su Dievu, todėl į jį remiasi visa savo esybe.

Kai neturtas pasiekia širdį, jis pakeičia ne tik tai, ką turi, bet ir tai, kuo tiki, kaip gyveni, kaip žiūri į kitą žmogų. Tada dvasinis neturtas tampa ne kančia, o ramybe. Ne trūkumu, o durimis į dangaus karalystę – jau čia, žemėje, kai žmogus laisvai pripažįsta: „Be Tavęs esu niekas, bet su Tavimi – viskas.“