Dorotėjas Gazietis – VI amžiaus Palestinos vienuolis ir dvasinis rašytojas, kurio mintys iki šiol gyvos krikščioniškoje asketinėje tradicijoje. Jis gimė apie 500 metus Gazos regione, tuo metu, kai Palestinos vienuolynai buvo tikro dvasinio atgimimo židiniai. Jaunystėje jis mokėsi garsiojoje Gazos retorikos mokykloje, tačiau netrukus paliko pasaulietinį gyvenimą ir pasuko į dykumos tylą. Jis įstojo į garsųjį Abbo Serido vienuolyną netoli Gazos, kur gyveno kartu su dviem žymiais dvasios tėvais – Barsanufijumi ir Jonas Pranašu. Dorotėjas tapo jų mokiniu ir vėliau pats iškilo kaip išmintingas dvasinis vadovas.
Po daugelio metų, gavęs palaiminimą, Dorotėjas įkūrė savo vienuolyną netoli tos pačios vietovės. Ten jis ne tik vadovavo bendruomenei, bet ir rašė – jo pamokymai, pamokslai ir laiškai išliko kaip aiškus ir praktiškas vadovas vienuoliniam ir apskritai krikščioniškam gyvenimui. Jo tekstai pasižymi ne tik teologiniu gilumu, bet ir nuostabiu žmogiškumu – Dorotėjas moka kalbėti paprastai apie sudėtingus dvasinius dalykus, moko tikėjimo su džiaugsmu, bet ir aiškumu. Viena iš pagrindinių jo minčių – kad žmogaus vidinis susiskaldymas yra nuodėmės šaknis, o tikrasis tikėjimas kyla iš širdies ramybės ir nuolankumo. Jis rašė, kad ne pats išorinis veiksmas, bet žmogaus intencija lemia, ar jis elgiasi teisingai, ir mokė, jog kiekvienas konfliktas prasideda ne nuo kito žmogaus, bet nuo mūsų vidinės būsenos. Dorotėjas garsėjo tuo, kad labai stipriai pabrėžė asmeninę atsakomybę – jei nori ramybės, keisk ne pasaulį, o save.
Jo dvasiniai tekstai buvo plačiai skaitomi tiek Rytuose, tiek Vakarų Bažnyčioje. Ypač vertinama jo pamokslų ir pamokymų serija, kuri buvo skirta vienuoliams, bet kalba universaliai – apie tai, kaip pažinti save, kaip įveikti pyktį, kaip saugoti nuolankumą ir pasitikėti Dievu net per vidinius audrų metus. Dorotėjas taip pat dažnai pasitelkdavo pavyzdžius iš kasdienybės – jis neskraidė teologinėse abstrakcijose, bet kalbėjo taip, kad vienuoliai, gyvendami griežtą bendruomeninį gyvenimą, galėtų iškart taikyti jo žodžius. Jo mintys apie nuolankumą, paklusnumą, artimo kantrybę tapo dvasinės pedagogikos klasika.
Dorotėjas mirė apie 560–580 metus. Jo vardas nėra žinomas plačiajai visuomenei taip kaip Augustino ar Grigaliaus Didžiojo, bet Rytų vienuolijoje jis laikomas vienu iš svarbiausių dvasios tėvų. Jo tekstai ir šiandien yra skaitomi vienuolynuose, dvasinėse studijose, ir net pasauliečių maldos grupėse. Dorotėjas Gazietis primena, kad tikroji vienuolystė nėra pabėgimas nuo pasaulio, o gilus žvilgsnis į save ir į Dievą, kuris veikia per santykius, per klusnumą ir per kantrybę. Jo pėdsakas išlieka ne tik Palestinos smėlyje, bet ir širdyse tų, kurie ieško ramybės, nešaukiančios, bet tikros.
Keletas ištraukų, kurios atspindi jo dvasines įžvalgas:
Apie Dievo apvaizdą: "Netrokškite, kad viskas vyktų pagal jūsų valią, bet norėkite, kad viskas vyktų taip, kaip turi būti, ir tokiu būdu pasieksite ramybę su visais. Tikėkite, kad viskas, kas mums nutinka, net ir menkiausi dalykai, vyksta pagal Dievo apvaizdą. Tuomet galėsite ištverti viską, kas jus užklumpa, be jokio nerimo."
Apie gėrio siekimą: "Kiekvienas, kuris trokšta išganymo, turi ne tik vengti blogio, bet ir daryti gera, kaip sakoma Psalmyne: 'Šalinkis blogio ir daryk gera' (Ps 34, 14). Pavyzdžiui, jei kas nors buvo piktas, jis turi ne tik nustoti pykti, bet ir tapti romus; jei kas nors buvo išdidus, jis turi ne tik atsisakyti išdidumo, bet ir tapti nuolankus. Taigi kiekviena aistra turi priešingą dorybę: išdidumas – nuolankumą, šykštumas – dosnumą, geismas – skaistumą, bailumas – kantrybę, pyktis – švelnumą, neapykanta – meilę."
Apie kovą su trūkumais: "Kas panašus į žmogų, kuris patenkina savo aistras? Jis panašus į žmogų, kuris, būdamas priešo strėlių sužeistas, paima jas savo rankomis ir perveria savo širdį. Tas, kuris priešinasi aistroms, yra kaip žmogus, kuris, būdamas apipiltas priešo strėlėmis, lieka nepažeistas, nes yra apsirengęs šarvais."
Apie sąžinės saugojimą: "Kai Dievas sukūrė žmogų, Jis į jį įdiegė kažką dieviško – tam tikrą supratimą – kibirkštį, turinčią tiek šviesos, tiek šilumos. Šis supratimas, kuris apšviečia protą ir nurodo, kas yra teisinga ir kas klaidinga, vadinamas sąžine. Sąžinė yra natūralus įstatymas. Dar prieš bet kokio rašytinio įstatymo atsiradimą patriarchai ir šventieji patiko Dievui, sekdami savo sąžinės balsu."
Apie nuosaikumą ir švelnumą: "Turime laikytis saiko ne tik maiste, bet ir susilaikyti nuo kiekvienos kitos nuodėmės, kad, kaip pasninkaujame su skrandžiu, taip pasninkautume ir su liežuviu. Panašiai turėtume pasninkauti ir su akimis, t. y. nežiūrėti į jaudinančius dalykus, neleisti akims laisvai klaidžioti, nežiūrėti begėdiškai ir be baimės. Taip pat rankos ir kojos turėtų būti sulaikytos nuo bet kokių blogų veiksmų."
Apie meilę artimui: "Girdėjau apie žmogų, kuris, atėjęs pas draugą ir radęs jo kambarį netvarkingą bei net purviną, sakė sau: 'Palaimintas šis žmogus, nes, atidėjęs savo rūpesčius dėl žemiškų reikalų, jis tiek daug dėmesio skiria dangui, kad neturi laiko susitvarkyti savo kambario.' Bet kai jis atėjo pas kitą draugą ir rado jo kambarį tvarkingą ir švarų, jis sakė sau: 'Šio žmogaus siela yra tokia pat švari kaip jo kambarys, o kambario būklė kalba apie jo sielą.' Ir niekada jis nesmerkė kito kaip aplaidumo ar išdidumo, bet per savo geranorišką nusiteikimą matė visur gėrį ir buvo visų gerbiamas."