Dionisijas Areopagitas – svarbus ankstyvosios krikščionybės teologas, kuris sujungė krikščioniškąsias ir neoplatoniškas idėjas. Jo tekstuose hierarchija suvokiama kaip būdas Dievui apšviesti kūriniją per dangiškuosius tarpininkus, tokie kaip angelai, kurie perduoda dieviškąją šviesą ir meilę žmonėms. Dionisijas skyrė tris pagrindinius hierarchijos veikimo būdus: proodos (emanacija – Dievo kūrybos sklaida), epistrophê (grįžimas į Dievą) ir monê (vienybė su Dievu). Tai reiškia, kad visa kūrinija yra sukurta iš Dievo ir turi tikslą sugrįžti pas Jį per dvasinį tobulėjimą ir hierarchijos pakopas.
Ši dangiškosios hierarchijos struktūra remiasi šventųjų rangų samprata, kuri Dionisijui simbolizuoja Dievo meilės teofaniją – Dievas per hierarchinius tarpininkus perteikia savo šviesą visiems kūriniams. Šis procesas pavaizduotas kaip didingas Dievo meilės švytėjimas, kurį visos hierarchijos būtybės turi atspindėti „lyg nedėmėti veidrodžiai“, siekdami tobulos vienybės su Kūrėju.
Karalius Alfredas Didysis perdirbo Boetijaus kūrinį „Filosofijos paguoda“ į senosios anglų kalbos tekstą, kartais jį versdamas pažodžiui, o kartais – prasmę interpretuodamas krikščioniškai. Vienas esminių vertimo skirtumų yra personažų transformacija: vietoje Boetijaus sutiktos Ponios Filosofijos atsiranda Dangiškoji Išmintis, kuri veda Protasą (Boetijaus protą) nuo žemiškos išminties prie dangiškos kontempliacijos ir dieviškos išminties. Šioje kūrinio versijoje Dionisijo Areopagito idėjos apie hierarchiją tampa centrine ašimi.
Dangiškosios Išminties vaidmuo čia ypatingai svarbus – ji ne tik mokytoja, bet ir tarpininkė tarp Dievo ir žmogaus. Šis perėjimas atspindi Dionisijo aprašytą dvasinio tobulėjimo hierarchiją, kurioje siela turi išlaikyti savo tyrumą ir tobulėti, kad galėtų artėti prie Dievo.
Susidievinimas – svarbus Dionisijo mokymo aspektas, kurio pagrindinis tikslas yra visų kūrinių grįžimas į Dievą ir jų dalyvavimas dieviškame gyvenime. Dionisijo teologijoje žmogaus tikslas – tapti Dievo atvaizdu, gyventi vienybėje su Juo per susidievinimą. Tai nėra natūralus procesas, bet Dievo malonės suteikta galimybė. Žmogaus siela, būdama kūrinijos dalis, gali pakilti aukščiau savęs, prisijungdama prie dangiškųjų būtybių per dvasinį tobulėjimą ir hierarchijos laiptus.
Boetijaus kūrinyje ši idėja taip pat atsispindi per simbolines kopėčias, kurios nurodo dangiškosios hierarchijos pakopas. Kopėčios atveda žmogų nuo žemiškų veiklų prie kontempliacijos ir dvasinio susiliejimo su Dievu, o jų viršuje – pats Kristus, kuris įkūnija dieviškąją išmintį ir meilę.
Dionisijas aprašo Dievo šviesą kaip nesukurtąją šviesą, kuri persmelkia visas būtybes. Angelai atspindi šią šviesą ir perduoda ją žmogiškosioms sieloms. Žmogaus siela, tapdama tyrumo įkūnijimu, gali priimti šią dieviškąją šviesą ir pakilti į vienybę su Dievu. Boetijaus kūrinyje šios idėjos vaizduojamos per alegorinius simbolius, tokius kaip žvaigždės, kurios simbolizuoja sielos spindesį, kai ji pakyla per hierarchiją į Dievą.
Hierarchija šiame kontekste tampa ne tik struktūra, bet ir dvasinio tobulėjimo kelias. Sielos troškimas sugrįžti pas Dievą yra vienas iš pagrindinių judėjimo jėgų, kurios verčia sielą atsisukti į Kūrėją ir įveikti žemiškus iššūkius bei pagundas.
Apibendrinant galima teigti, kad Dionisijo Areopagito teologija, ypač jo mokymas apie hierarchiją, stipriai paveikė senosios anglų literatūrą ir krikščionišką filosofiją. Boetijaus kūrinio vertimas, atliktas karaliaus Alfredo Didžiojo, ne tik praturtino senosios anglų kultūrą, bet ir suteikė galimybę Dievo šviesą ir meilę apmąstyti per hierarchinę dvasinio tobulėjimo sistemą.
Dievo meilė, sklindanti per hierarchijos tarpininkus, yra centrinė sąvoka, kuri atskleidžia, kad kiekvienas žmogus turi galimybę susidievinti ir grįžti į vienybę su Dievu per Jo teikiamą malonę ir šviesą. „Visi esame pašaukti būti Dievo atvaizdu ir dalintis dieviškuoju gyvenimu“ – tai mintis, kuri ne tik atspindi Dionisijo teologiją, bet ir parodo, kad žmogaus dvasinė kelionė yra neatsiejama nuo dieviškosios hierarchijos, kurią Dievas sukūrė tam, kad visos būtybės sugrįžtų į Jį.