Religijos tekstų ir taisyklių interpretavimas kartais buvo iškreipiamas siekiant įtvirtinti valdžią, pateisinti smurtą ar įgyvendinti asmeninius politinius tikslus. Dievo vardas, kaip aukščiausias moralinis autoritetas, suteikdavo veiksmams teisėtumo iliuziją net tada, kai jie buvo aiškiai nukreipti prieš žmonių laisvę, teisingumą ar gyvybę. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai religiniai tekstai ar principai tapdavo ciniško manipuliavimo įrankiais, naudotais represijoms, mirties bausmėms ar politinei kontrolei pateisinti.
Viduramžių inkvizicija yra vienas iš gerai žinomų pavyzdžių. Katalikų Bažnyčia, norėdama išlaikyti vienybę ir užkirsti kelią erezijoms, įkūrė inkvizicijos teismus. Šie teismai vertė žmones prisipažinti dėl tikėjimo nukrypimų, dažnai naudojant kankinimus. Daugelis apkaltintųjų buvo sudeginami ant laužo arba nubaudžiami kitais žiauriais būdais. Teoriškai inkvizicija siekė išsaugoti tikėjimo grynumą, tačiau praktikoje ji buvo panaudota prieš politinius ir ekonominius konkurentus. Tai tapo įrankiu, leidusiu kontroliuoti visuomenę, įbauginti disidentus ir stiprinti Bažnyčios įtaką.
Kryžiaus žygiai yra dar vienas istorinis pavyzdys. Jie buvo pristatomi kaip šventas karas už Dievo garbę ir Jeruzalės išvadavimą iš musulmonų rankų. Tačiau realybėje jie dažnai tarnavo geopolitiniams tikslams. Popiežiai skatino kryžiaus žygius, siekdami sustiprinti savo įtaką ir užtikrinti Vakarų Europos valdovų lojalumą. Šimtai tūkstančių žmonių žuvo šiuose konfliktuose, kurie ne tiek atspindėjo religinius idealus, kiek siekį plėsti politinę kontrolę ir įgyti turtus.
Naujaisiais laikais religiniai principai ir tekstai buvo naudojami kaip pateisinimas vergovei. JAV pietuose vergvaldžiai remdavosi Biblijos citatomis, kad pagrįstų vergų laikymą nuosavybe. Laiške efeziečiams rašoma: „Vergai, pakluskite savo žemiškiems šeimininkams su pagarba ir baime, kaip Kristui“ (Ef 6, 5). Tokie tekstai buvo pasitelkiami ne siekiant tikėjimo dvasios, o norint įteisinti neteisingą socialinę sistemą. Šis Biblijos iškraipymas leido sukurti moralinę iliuziją, kad vergovė yra Dievo valia.
XX amžiaus diktatoriai taip pat rėmėsi religija, siekdami įtvirtinti savo valdžią. Benito Mussolini Italijoje ir Francisco Franco Ispanijoje naudojosi Katalikų Bažnyčia, kad pateisintų savo režimus. Franco pristatė savo pilietinį karą kaip „kryžiaus žygį“ prieš komunizmą ir bedievystę, užsitikrindamas religinių institucijų paramą. Dievo vardas tapo cinišku įrankiu, skirtu sutelkti mases ir įteisinti brutalias represijas.
Religijos tekstai buvo naudojami ir mirties bausmėms pateisinti. Senajame Testamente esama daugybės įstatymų, kuriais grindžiama mirties bausmė už įvairias nuodėmes: „Kas sudaužys žmogų, tas turi būti nužudytas“ (Iš 21, 12). Tokie tekstai, nors ir buvo rašyti specifiniame istoriniame ir kultūriniame kontekste, buvo ciniškai interpretuojami ir taikomi įvairiose epochose, siekiant bausti asmenis, kurie kėlė grėsmę esamai tvarkai ar valdžiai.
Religinio manipuliavimo pavyzdžiai atskleidžia, kaip Dievo žodis gali būti iškraipomas, kai moraliniai idealai tampa pavaldūs žmogiškiems siekiams. Dievas, kurio prigimtis yra meilė, teisingumas ir atleidimas, buvo panaudotas kaip pretekstas priespaudai ir smurtui. Tokie veiksmai ne tik diskreditavo religinę žinią, bet ir paliko gilias žaizdas visuomenėje. Religiniai tekstai, kai naudojami netinkamai, tampa ne gėrio skleidimo įrankiu, o galios įrankiu, kuris stokoja tikro dvasingumo.