Dievo Tėvo išmintis,
amžina teisybė:
Kristus gimęs žmogumi,
suimtas tamsybėj.
Mokinių Jis paliktas,
miniai atiduotas,
surištas ir nuvestas,
papeiktas, išduotas.
Pirmą valandą teisme
Jį Pilotas teisė,
piktadėjai kuriame
Jėzų Kristų šmeižė.
Jį Pilotas pasiuntė
Erodui karaliui,
nes jokios kaltės jisai
Viešpaties nerado.
Trečią valandą minia
nukryžiuoti šaukė,
rengė purpuro skraiste,
tyčiojosi, spjaudė.
Jėzaus galvą šventąją
apdengė erškėčiais,
kryžių nešė Jis varge
Golgoton kentėti.
Šeštą valandą dienos
kalė Jį prie kryžiaus,
kai Jis troško nuo kaitros,
tulžimi gaivino.
Nusikaltėliai šalia
buvo nukryžiuoti,
tas, kur buvo kairėje,
drįso Jį apjuokti.
Valandą devintąją
Viešpats Jėzus mirė.
„Eli“, – šaukė maldoje,
dvasią Tėvui skyrė.
Ietimi nuožmus karys
perdūrė Jo šoną,
žemę krėtė drebulys,
dangūs ūkanojo.
Dieve Tėve dangiškas,
mūsų Tu Valdove,
Jėzau Kristau amžinas,
atnešam Tau šlovę.
Su Dvasia Švenčiausiąja
liaupsinam Trejybę,
kol dangaus Tėvynėje
gausime linksmybę.
Ši giesmė aprašo Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, išryškindama svarbiausius nukryžiavimo įvykius. Pirmoje strofoje akcentuojama Kristaus kančia ir išdavystė. Antroje strofoje vaizduojamas teismas pas Pilotą ir Erodą, pabrėžiant, kad Kristus buvo teisiamas neteisingai. Trečioje strofoje aprašomas Kristaus patyrimas Golgotoje, purpuro skraistės dėvėjimas ir spjūviai. Ketvirtoje strofoje kalbama apie Kristaus kančią ant kryžiaus ir jo troškulį. Penktoje strofoje nupasakojama Kristaus mirtis ir gamtos reiškiniai, atsiradę po jo mirties. Paskutinėje strofoje išreiškiama pagarba Dievui Tėvui ir Jėzui, šlovinant Trejybę ir laukiant amžino gyvenimo danguje. Giesmė dažnai giedama Didįjį Penktadienį, minint Kristaus kančią ir mirtį.