Visame Šventajame Rašte, pradedant Senąja Sandora ir baigiant Apreiškimo knyga, nuolat pabrėžiama, jog ateis diena, kai Dievas teisingai teis visą žmoniją. Ši „Teismo diena“ išryškėja daugybėje ištraukų (Mt 12,36; Apr 20,11–15; Heb 9,27; 1 Kor 4,5; Rom 14,10 ir t. t.), kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir darbus. Dievo teismas apima ne vien griežtą atpildą, bet ir jo gailestingumą, kuris pilniausiai atsiskleidžia per Jėzų Kristų (Jn 3,16–17). Anot Paskutiniojo teismo vaizdinių, visi – dideli ir maži – bus teisiami pagal savo darbus, o tie, kurie įrašyti Gyvenimo knygoje, patirs amžinąjį gyvenimą (Apr 20,15; Mt 25,46). Tuo pat metu Šventasis Raštas patvirtina, kad mes neturime laikyti savęs galutiniais teisėjais (Mt 7,1; Rom 14,10), nes tik Viešpats mato visas paslaptis ir giliausius širdies motyvus.
Žemiau – išsamiau apie Paskutiniojo teismo prasmę, kaip ji atsiskleidžia Biblijoje, bei esminiai akcentai, kviečiantys kiekvieną tikintįjį gyventi budriai, su viltimi, bet ir su atsakomybe prieš Dievą.
Nors žodžiai „teismas“ ar „paskutinė diena“ daugeliui skamba grėsmingai, Šventasis Raštas pateikia šią realybę ne vien kaip bausmę, bet kaip išsipildantį Dievo teisingumą bei gailestingumą. Teismo diena nėra skirta gąsdinti, o greičiau perspėti ir paraginti gyventi atsakingai, mylėti, daryti gera, būti budriems. Kaip rašoma Laiške hebrajams: „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas“ (Heb 9,27), – taigi neišvengiamai kiekvienas stosime prieš Dievą ir atsiskaitysime už savo gyvenimą.
1. Teisingojo Teisėjo soste
Apreiškimo knyga (Apr 20,11–15) labai vaizdžiai kalba apie didelį baltą sostą, priešais kurį stoja visi mirusieji – „dideli ir maži“ (Apr 20,12). Čia akcentuojamos atvertos knygos, tarp jų – Gyvenimo knyga, kurioje randami išgelbėjusiųjų vardai. Kas nebuvo joje įrašytas, pateko į „ugnies ežerą“ (Apr 20,15). Šis aprašymas pabrėžia Dievo absoliučią valdžią: „nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus“ (Apr 20,11). Kitaip tariant, nėra vietos, kur žmogus galėtų pasislėpti nuo Dievo, kuris vienintelis turi galią nuodugniai įvertinti mūsų širdį.
2. Jėzaus Kristaus vaidmuo
Naujajame Testamente nuolat pabrėžiama, kad Dievas Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5,22). Tačiau Jėzus neatėjo smerkti pasaulio, o gelbėti (Jn 3,17). Netgi aiškiai sakoma: „Nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8,1). Taigi, iš vienos pusės Kristus bus Teisėjas, iš kitos – išsigelbėjimas ir malonė tiems, kurie Jį tiki ir seka.
3. Darbų įvertinimas
Krikščionybėje tikėjimas ir darbai nėra atskiri dalykai. Pasak Apreiškimo knygos, „Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“ (Apr 20,12–13). Ši mintis kartojama ir Mato 25-ame skyriuje, kur teisiųjų avys (dešinėje) būna pagerbtos už gerus darbus artimui, o ožiai (kairėje) – atstumti dėl abejingumo vargšams (Mt 25,31–46). Nors išgelbsti Dievo malonė, ji pasireiškia gyvenime konkrečiais meilės darbais, todėl niekas negali sakyti, jog tikėjimas neturi įtakos elgesiui.
4. Mūsų žodžių svarba
Evangelijoje pagal Matą pabrėžiama, kad „teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį“ (Mt 12,36). Tai rodo, jog atsakomybė tenka ne tik už didžius ar matomus darbus, bet ir už tai, ką kalbame, kaip elgiamės kasdienybėje. Tokie žodžiai skatina sąmoningai rinktis, ar kalbame tiesą, ar skleidžiame melą, ar įžeidžiame kitą, ar, priešingai, drąsiname ir palaikome.
5. Teismo dienos laikas – paslaptis
Biblija teigia, kad niekas – netgi angelai – nežino tos dienos ir valandos, išskyrus Tėvą (Mt 24,36). Pabrėžiama, jog Viešpaties diena ateina „kaip vagis naktį“ (2 Pt 3,10). Ši paslaptis moko budrumo: žmogus turi būti pasirengęs kasdien, nes nežino, kada susitiks su Dievu. Toks nežinomybės faktorius turėtų skatinti mus nenukelti atsivertimo ar nuoširdaus gyvenimo, o stengtis dabar, kol turime laiko.
6. Amžinoji viltis
Nors Šventasis Raštas daug kalba apie griežtą teisingumą, jame taip pat randame vilties žinią: „Kas Jį tiki, tas neteisiamas“ (Jn 3,18), nes Kristus jau prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes (1 Pt 3,18). Tie, kurie patiki Evangelija ir atsiliepia į Dievo kvietimą meilei, nėra vien likimo ir baimės rankose – jie turi pažadą „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3,13) bei pilnatviško džiaugsmo (Apr 21,4). Tad Bažnyčia kviečia ne vien kliautis savo jėgomis, bet pasitikėti Kristaus auka, vedančia iš mirties į gyvenimą.
Paskutiniojo teismo temoje glūdi dvi, iš pirmo žvilgsnio prieštaringos, bet iš tiesų glaudžiai susijusios tiesos. Dievas yra tobulai teisingas, todėl blogis, nesvarbu, ar jis pasireikštų atvirais darbais, ar slaptais motyvais, neliks nepastebėtas. Kita vertus, šis teisingumas derinasi su beribiu Dievo gailestingumu, pasireiškiančiu Jėzaus Kristaus asmenyje. Mums belieka ne bijoti, bet nusižeminti bei atsigręžti į Jį, kol turime laiko. Juk, kaip rašo apaštalas Paulius, „mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę“ (Rom 14,10) ir atsiimsime už tai, ką gyvenime darėme – gera ar bloga (2 Kor 5,10).
Tebūna ši žinia ne grėsmingas nuosprendis, o galingas kvietimas gyventi atsakingai, budriai ir meile grįstai. Toks požiūris padeda ne tik pasiruošti Amžinybei, bet ir jau dabar keičia pasaulį – kiekvienas geras darbas, ištartas paguodos žodis, dalijimasis su stokojančiu atskleidžia Dievo karalystės artumą, suteikdamas prasmės mūsų kasdienybei ir vilties žvilgsniui į amžinybę.