Kai Jėzus prie šulinio susitiko su samariete moterimi, ji iškart iškėlė seną teologinį ginčą:
„Mūsų tėvai garbino Dievą šitame kalne, o jūs sakote, kad Jeruzalė – tai vieta, kur reikia garbinti.“ (Jn 4,20)
Ji kalbėjo apie Gerizimo kalną – šventąją vietą Samarijoje, priešingą Jeruzalei, kurią laikė šventa žydai. Tai nėra paprastas klausimas apie geografiją. Tai klausimas apie Dievo buvimo vietą, apie kurio tikėjimo tradicija teisesnė.
Samariečių Penkiaknygė – viena seniausių alternatyvių Toros redakcijų – turi apie 6000 skirtumų nuo masoretinio teksto. Daugelis jų smulkūs, bet kai kurie – labai ryškūs. Pavyzdžiui, Penktasis Įstatymas (Įst 27,4) masoretinėje versijoje sako:
„Kai pereisite Jordaną, turite pastatyti akmenis ant Ebolo kalno…“
O Samariečių Penkiaknygė šią eilutę pakeičia:
„…ant Gerizimo kalno.“
Vietoj Ebolo – Gerizimas. Tai ne tik pataisa. Tai visos tautos šventvietės perorientavimas.
Samariečiai tikėjo, kad Gerizimas yra tas kalnas, kurį Dievas išsirinko – būtent ten Jokūbas statė aukurą, ten Mozė nurodė išreikšti palaiminimus (Įst 11,29), ten Jozuė atnaujino sandorą. Samarietiškoji teologija teigia: šventumas yra čia, pas mus, ne Jeruzalėje. Jeruzalė jiems – vėlyvas nukrypimas, korumpuotas šventyklos kultas, pastatytas politiniais sumetimais Dovydo dinastijos naudai.
Jėzaus laikais šis ginčas jau buvo politizuotas: žydai Jeruzalėje laikė samaritus eretikais, o šie juos – atskalūnais. Tačiau Jėzus, nors buvo žydas, nepasirenka nė vienos pusės. Jis atsako samarietei:
„Ateina valanda, kai nei šitame kalne, nei Jeruzalėje jūs negarbinsite Tėvo… Ateina valanda – jau dabar ji yra – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa.“ (Jn 4,21–23)
Tai revoliucija. Ne geografinė, o teologinė. Jis nesako, kad Gerizimas klysta, o Jeruzalė teisi. Jis sako, kad vietos garbinimui netenka galios. Tikrieji garbintojai – ne tie, kurie teisingai atsistoja, o tie, kurie atveria širdį.
Bet klausimas, kur „gyvena“ Dievas, niekada nebuvo vien teoriškas. Jeruzalėje stovėjo šventykla, ten buvo aukojama, ten traukė minios per šventes. Samarijoje buvo Gerizimas – paprastas, bet užsispyręs kaip senas šulinys dykumoje. Ši įtampa tęsėsi šimtmečius, o kai kurie Samariečiai iki šiol švenčia Paschą Gerizimo kalne.
Gal iš tikrųjų nei vienas, nei kitas nebuvo „teisus“. Gal abi kalvos tik rodė tą patį ilgesį – rasti Dievą, kur Jis būtų tikras. Vieni Jo ieškojo Jeruzalės didybėje, kiti – Gerizimo tyloje. O Jėzus atėjo pasiekti ne vietos, bet žmogaus vidų.
Jėzaus pokalbis su samariete prie šulinio išbando amžių senumo ginčą, atveria duris klausimui, kuris aktualus ir šiandien: kur mes ieškome Dievo? Samariečių Gerizimas ir žydų Jeruzalė buvo ne tik fizinės vietos – jos simbolizavo tradicijas, tapatybes, įsitikinimus, kurie, atrodė, negali egzistuoti greta. Abi pusės laikėsi savo „tiesos“, remdamosi šventaisiais raštais, tačiau Jėzus siūlo kitokį kelią. Jo žodžiai „garbins Tėvą dvasia ir tiesa“ peržengia ne tik geografines ribas, bet ir bet kokias ribas, kurias žmogus stato tarp savęs ir Dievo.
Mintis buvo radikali ne tik samarietei, bet ir visai to meto visuomenei. Jeruzalės šventykla buvo ne tik religinis, bet ir politinis centras, kuriam buvo pavaldūs tūkstančiai piligrimų ir aukotojų. Gerizimo kalnas, nors mažesnis ir kuklesnis, samariečiams buvo ne mažiau šventas – jis įkūnijo jų istoriją, jų ištikimybę Mozės palikimui. Abiejų pusių įsitikinimai buvo giliai įsišakniję, tačiau Jėzus kviečia žvelgti giliau – ne į akmenis ar altorius, o į širdį.
Pokalbis atspindi ir platesnį Biblijos naratyvą. Senajame Testamente Dievo buvimas dažnai siejamas su konkrečiomis vietomis: Sinajaus kalnu, Sandoros skrynia, Saliamono šventykla. Tačiau pranašai, tokie kaip Izaijas ar Jeremijas, jau užsimindavo, kad Dievas nėra ribojamas fizinių erdvių – Jis ieško „sugniuždintos ir nuolankios širdies“ (Iz 57,15). Jėzus šią mintį išpildo, skelbdamas, kad Dievo karalystė yra ne kažkur toli, o „tarp jūsų“ (Lk 17,21).
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur žmonės taip pat ieško „teisingos vietos“ – ar tai būtų šventovė, gamta, ar net vidinė tyla – Jėzaus žodžiai išlieka aktualūs. Mes statome savo „Gerizimus“ ir „Jeruzales“: ideologijas, tradicijas, taisykles, kurios, atrodo, turėtų priartinti mus prie dieviškumo. Bet Jėzus primena, kad Dievas nėra užrakintas nei kalnuose, nei šventyklose, nei mūsų pačių sukurtuose rėmuose. Jis yra ten, kur yra atvira širdis, pasirengusi priimti tiesą ir gyventi pagal ją.
Samariečių bendruomenė, nors ir maža, iki šiol išlaikė savo tradicijas Gerizimo kalne. Jų Paschos šventės, atliekamos pagal senovinius ritualus, yra gyvas priminimas, kad tikėjimas gali išlikti net ir atskirtyje. Tuo tarpu Jeruzalės šventykla, sunaikinta 70 m. po Kr., tapo simboliu to, kas laikina. Galbūt Jėzus, stovėdamas prie to šulinio, jau matė ateitį, kurioje nei viena, nei kita vieta nebus galutinis atsakymas. Jis kvietė samarietę – ir mus – ieškoti Dievo ne išorėje, o viduje, ne ritualuose, o santykyje.
Šulinys, prie kurio vyko šis pokalbis, yra tarsi metafora. Kaip ir Jokūbo šulinys, mūsų tikėjimas gali būti senas, išbandytas, tačiau jis tampa gyvas tik tada, kai iš jo semiamasi su tikėjimu. Jėzus siūlo „gyvąjį vandenį“ (Jn 4,10), kuris trykšta ne iš kalno ar šventyklos, o iš Jo paties – ir iš mūsų, kai pasirenkame garbinti „dvasia ir tiesa“. Šiandien, kaip ir prieš du tūkstančius metų, šis kvietimas išlieka: palikti ginčus apie „teisingą kalną“ ir atrasti Dievą ten, kur Jis visada buvo – arčiau, nei galime įsivaizduoti.