Vienas iš pagrindinių krikščioniškojo tikėjimo elementų, dažnai pamirštamų šiuolaikinėje visuomenėje, yra Dievo baimė. Ši sąvoka, minėta tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, susijusi ne su žmogaus baime pasaulinių jėgų atžvilgiu, bet su gilios pagarbos, nuolankumo ir atsakomybės jausmu Dievui. Dievo baimė skatina žmogų gyventi sąmoningai, atsakingai ir garbingai, siekiant laikytis Jo įsakymų ir vertybių.
Nors ši baimė šiandien dažnai suprantama tik kaip dvasinė, praeityje ji buvo pabrėžiama kaip pamaldumo pagrindas. Šventajame Rašte yra daug nuorodų į ją, pradedant Abraomo, Izaoko bei Mozės istorijomis. Dievo baimė buvo tai, kas palaikė žmones gyvenimo kelyje, neleidžiant jiems pakrypti nuo doros kelio.
Ši baimė taip pat glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo kokybe ir išganymu. Jėzus, kalbėdamas apie Dievą, ragino žmones ne tik mylėti, bet ir bijoti Jo, kaip to, kuris turi galią ne tik duoti, bet ir atimti gyvybę. Tai ne siaubo baimė, o pagarba, kuri leidžia suprasti Dievo didybę ir Jo nuosprendžių svarbą.
Dievo baimė – tai esminė kiekvieno tikinčiojo gyvenimo dalis. Ji apima tiek sąmoningą rūpinimąsi savo dvasine būkle, tiek ir kasdienį elgesį su kitais.