Absoliuti, beribė meilė teologiniu požiūriu suvokiama kaip aukščiausia dvasinė ir moralinė tikrovė, apimanti begalinę atjautą, rūpestį bei visišką atsidavimą. Įvairiose religinėse tradicijose ji laikoma dieviškosios prigimties esme, o krikščionybėje ypač dažnai tapatinama su graikiškuoju „agapės“ terminu, reiškiančiu besąlygišką, nesavanaudišką bei nelygstamą meilę. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) – vienas iš kertinių Naujajame Testamente randamų teiginių, išreiškiantis, kad visa dieviškoji veikla kyla iš meilės, yra jos palaikoma ir galiausiai grįžta į šios meilės šaltinį.
Teologai ir dvasingumo autoritetai tvirtina, kad absoliuti meilė iš esmės yra beribė, nes neturi jokių išankstinių sąlygų arba reikalavimų tam, kuriam ji yra rodoma. Dėl to toks meilės tipas dažnai vadinamas „besąlygine meile“. Ji nepaiso nei žmogaus praeities klaidų, nei dabartinių silpnybių – būtent tokį pavyzdį vaizdžiai išreiškia Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32). Ten Tėvas, pamatęs sugrįžtantį sūnų, nedelsiant atleido jam visas nuodėmes ir klaidas, išskleidė glėbį, kviesdamas atgailauti bei sugrįžti į bendrystę. Šis biblinis naratyvas puikiai atskleidžia teiginį, kad dieviškoji meilė, būdama absoliuti, nevertina pagal nuopelnus, o pirmiausia apima beribį gailestingumą ir gebėjimą atleisti.
Krikščioniškoji teologija skiria nemažai dėmesio skirtumui tarp įvairių meilės formų – pavyzdžiui, „eros“ (geidžianti meilė), „philia“ (bičiuliška meilė) ir minėtoji „agapė“. Pastaroji yra laikoma tobuliausiu meilės idealu, nes reiškia norą besąlygiškai atsiduoti kitam, netgi paaukojant save. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13) – šie Jėzaus žodžiai ne tik teologiškai atskleidžia Kristaus kryžiaus auką, bet ir tampa moraliniu kvietimu tikintiesiems gyventi remiantis beasmeniu pasiaukojimu. Tai reiškia, kad absoliuti meilė reikalauja ne tik šilto jausmo, bet ir praktinių žingsnių, dažnai kupinų pasiaukojimo bei pasiryžimo padėti kitam žmogui net savo paties sąskaita.
Remiantis Katalikų Bažnyčios katekizmu, Dievo meilė žmogui toli gražu nesibaigia vien geranoriška globa ar dvasine parama – ji yra kur kas labiau apimanti. Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus Caritas Est“ (Dievas yra meilė) kalbėjo, kad tikrasis absoliučios meilės slėpinys slypi tame, jog „Dievas pirmas mus pamilo“ (plg. 1 Jn 4, 19). Ši tiesa apverčia įprastinę žmogaus logiką: mūsų meilė Dievui ir artimui tėra atsakas į Tą, kuris be galo myli kiekvieną iš mūsų, ir kuris savo meile apgaubia visas mūsų egzistencijos sritis. Taip pat popiežius Jonas Paulius II dažnai pabrėždavo, kad ši dieviška meilė nėra vien emocinis impulsas, bet veikli jėga, galinti keisti pasaulį iš vidaus, pradedant nuo žmonių širdžių.
Šventųjų bei Bažnyčios Tėvų raštuose aptinkame daug svarstymų apie tai, kaip absoliuti Dievo meilė padeda žmogui įveikti asmeninį egoizmą. Šv. Augustinas yra sakęs: „Mylėk ir daryk, ką nori“, norėdamas pabrėžti, jog agapės meilę patyręs žmogus nebesielgs savanaudiškai. Kitaip sakant, jei mūsų veiksmai remiasi Dievo meile, mes spontaniškai renkamės tai, kas gera, teisinga ir kilnina kitą asmenį. Šv. Teresė Avilietė mokė, jog kasdienis tikinčiojo gyvenimas turėtų būti sąmoningas bandymas atsiverti šiam beribiam gailestingumui bei skleisti jį aplinkiniams, nes „Dievo meilė niekada negali būti sulaikoma vien savyje; ji skatina mus tapti Jo meilės pasiuntiniais“.
Be to, didžiosios krikščioniškosios šventės – Kalėdos ir Velykos – liudija šią meilės begalybę. Kalėdos primena, kad Dievas, apreiškęs save kūdikyje Jėzuje, eina į artimą ir trapų santykį su žmonėmis. Velykos, atspindinčios Kristaus Prisikėlimą, atskleidžia, kad dieviškoji meilė stipresnė nei mirtis, neribojama jokios žemiškos galios. „Taip Dievas pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16) – ši eilutė dažnai laikoma krikščionybės reziumė, liudijančia, kad visa Dievo veikla grindžiama meilės, dovanojimosi ir išgelbėjimo principais.
Todėl absoliuti meilė teologiniame kontekste neapsiriboja vien abstrakčiais idealais; ji pulsuoja konkrečiais veiksmais, kuriems įkvėpimas kyla iš dieviškosios prigimties. Krikščionybės tradicija moko, kad šioje meilėje slypi ne tik paguoda ir džiaugsmas, bet ir misija. Kiekvienas žmogus, patyręs tokią meilę, pašauktas ja dalytis kasdieniame gyvenime – savo šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Gyventi agapės dvasia reiškia tikėti, kad jokia nuodėmė ar silpnybė negali užgožti Dievo troškimo mus mylėti. Kita vertus, tai sykiu skatina prisiimti atsakomybę, kad toji dieviška meilė nebūtų vien teorija, o virstų konkrečiu gailestingumo, atleidimo ir pasiaukojimo veiksmu.