Blaise’as Pascalis, garsus prancūzų filosofas, matematikas ir teologas, savo veikaluose dažnai apmąstė žmogaus ryšį su Dievu, tikėjimo reikšmę ir žmogaus prigimties paradoksus. Paskalis, būdamas giliai religingas, vadovavosi bibliniu mokymu, jog „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“. Ši idėja, užrašyta Pradžios knygoje (Pr 1, 27), buvo vienas pagrindinių pagrindų Paskalio apmąstymams apie žmogaus didybę ir trapumą.
Paskalio mintyse „Dievo paveikslas“ reiškia ne fizinį panašumą, bet dvasinę ir moralinę žmogaus prigimtį, kuri atspindi dieviškąją tvarką, išmintį ir meilę. Jis teigė, kad žmogus, kaip Dievo kūrinys, turi unikalų gebėjimą suvokti dvasinę tikrovę ir ieškoti gyvenimo prasmės. Tačiau Paskalis taip pat pabrėžė, kad žmogus, nors ir sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra pažeidžiamas ir linkęs į nuodėmę. Jis rašė: „Žmogus yra didingas savo mąstymu, bet žemėtas savo aistromis.“
Savo garsiame veikale „Mintys“ Paskalis gilinasi į žmogaus prigimties prieštaringumą. Jis teigia, kad žmogus yra vienintelė būtybė, kuri suvokia savo ribotumą ir tuo pačiu siekia amžinybės. „Žmogus yra nei angelas, nei žvėris, bet abu viename,“ rašė Paskalis, atskleisdamas, kad žmogaus dvasinė didybė kyla iš Dievo, o silpnumas – iš nuodėmės. Šis požiūris stiprina idėją, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau tuo pačiu išgyvena atitolimą nuo savo kūrėjo.
Paskalis daug dėmesio skyrė žmogaus širdies ir proto ryšiui. Jis rašė: „Širdis turi savo argumentus, kurių protas nesupranta.“ Tai rodo, kad, jo nuomone, Dievo paveikslas žmoguje atsiskleidžia ne tik per racionalumą, bet ir per gilesnį dvasinį suvokimą, kuris yra neatsiejamas nuo tikėjimo. Paskalis tikėjo, kad žmogaus siekis pažinti Dievą kyla iš prigimtinės dvasinės kibirkšties, kurią Dievas įdėjo į savo kūrinį.
Paskalio mintys apie žmogaus kūrimą pagal Dievo paveikslą taip pat apima moralinį žmogaus pašaukimą. Jis laikė žmogų atsakingu už savo veiksmus ir tikėjo, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra sugrįžti į vienybę su Dievu. Šiame kontekste Paskalis pabrėžė tikėjimo svarbą ir sakė: „Tik tikėjimas leidžia žmogui suprasti savo vietą pasaulyje ir Dievo planą.“
Paskalio mąstymas apie Dievo paveikslą žmoguje nėra tik filosofinė abstrakcija, bet ir kvietimas atpažinti savo dvasinį pašaukimą, moralinę atsakomybę ir dieviškąją prigimtį. Ši idėja primena, kad žmogus, nepaisant savo ribotumo, turi unikalų ryšį su Dievu, kuris suteikia gyvenimui prasmę ir tikslą. Per Paskalio žodžius matome, kaip biblinės tiesos tampa ne tik religinio mokymo dalimi, bet ir filosofiniu pamatu, kviečiančiu į dvasinę kelionę ir gilesnį savęs pažinimą.