Slenkstinis – senovės lietuvių mitologijoje namų dievas, gyvenantis po namo slenksčiu ir kertėse. Slenkstis buvo laikomas ypatinga, šventa namo dalimi, o Slenkstinis – svarbus globėjas, užtikrinantis namų gerovę ir šeimos saugumą. Šis dievas buvo glaudžiai susijęs su svarbiausiais šeimos įvykiais, todėl jis buvo pagerbiamas per vestuvių ir laidotuvių apeigas. Tikėta, kad Slenkstinis saugojo namus nuo piktųjų jėgų ir užtikrino šeimos gerovę.
Vestuvių ir laidotuvių apeigose Slenkstinio kultas buvo išskirtinis. Slenkstis kaip riba tarp vidinio namų pasaulio ir išorės simbolizavo perėjimą – tiek gyvenimo etapų, tiek apsaugos nuo išorės pavojų. Per vestuves naujai atėjusi nuotaka peržengdavo slenkstį, simboliškai prisijungdama prie naujos šeimos, o laidotuvių metu slenkstis buvo vieta, per kurią išlydėdavo mirusiuosius, kad jų siela galėtų išeiti iš namų.
Ypatinga vieta Slenkstinio kulto ritualuose buvo skirta vaikų gydymui. Motinos, slėpdamosi nuo šeimos narių, atlikdavo specialius ritualus: jos apdroždavo slenkstį ir namo kertėse esančias sienas, surinkdavo skiedras, tada, įdėjusios šukę žarijų, smilkydavo vaikus, kad šie nesirgtų. Tikėta, kad tokia apeiga, atliekama kartu su Slenkstinio pagalba, galėdavo apsaugoti vaikus nuo ligų ir nelaimių. Šis ritualas parodo, kaip glaudžiai Slenkstinis buvo susijęs su šeimos gerove ir sveikata.
Slenkstinis kaip namų dievas turėjo svarbią funkciją apsaugoti šeimą ir namus nuo blogų jėgų bei ligų. Jo buveinė po slenksčiu ir kertėse simbolizavo vietas, kurios dažnai buvo laikomos ypatingomis – slenkstis buvo riba tarp išorės ir vidaus, o kertės buvo laikomos galingais namo taškais, kur kaupėsi dieviškosios jėgos.
Slenkstinis buvo svarbus namų dievas, saugantis šeimą ir namus. Jis buvo pagerbiamas per svarbiausias šeimos apeigas, o jo kultas buvo glaudžiai susijęs su ritualais, užtikrinančiais sveikatą, gerovę ir apsaugą nuo blogio.