Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) – vienas iš didžiausių senovės Graikijos filosofų, kurio idėjos formavo daugumą Vakarų filosofijos kryptimi. Jo požiūris į Dievą, ypač teiginys, kad Dievas yra „pirmasis judintojas“, yra esminis Aristotelio metafizikos ir teologijos pagrindas. Ši idėja yra susijusi su Aristotelio pasaulio paaiškinimu ir jo bandymu sukurti sistemą, kuri galėtų paaiškinti pasaulio judėjimą, pokyčius ir jų pradžią.
Aristotelio „pirmasis judintojas“ (arba „nejudinantis judintojas“) yra būtina sąvoka, leidžianti paaiškinti, kaip pasaulis gali judėti ir kisti, nepaisant to, kad negali būti begalinės priežasčių ir pasekmių grandinės. Aristotelis įsitikinęs, kad bet koks judėjimas ar pokytis reikalauja priežasties, tačiau šios priežastys negali tęstis be galo. Tam, kad judėjimas prasidėtų, turi egzistuoti pirmoji priežastis, kuri pati nesukelta kitos priežasties, tačiau sukelia kitus judėjimus ir pokyčius. Aristotelis šią pirmąją priežastį pavadino „pirmuoju judintoju“ ir identifikavo ją su Dievu.
Aristotelis teigė, kad pasaulis yra pilnas judėjimo ir pokyčių – tiek fizinių, tiek dvasinių. Tačiau jis nebuvo pasirengęs priimti idėjos, kad šis judėjimas galėtų tęstis be galo. Kadangi bet koks judėjimas priklauso nuo priežasties, jis padarė išvadą, kad turi egzistuoti „pirmasis judintojas“, kuris nejudinamas kitos priežasties, bet pats sukelia kitus judėjimus. Aristotelis rašė: „Kadangi negali būti begalinės priežasčių grandinės, turi būti kažkas, kas pradeda judėjimą, tačiau lieka nesukelta nieko kito.“
Pirmasis judintojas, pagal Aristotelį, yra visiškai tobula būtybė, nes, jei jis būtų neišbaigtas arba netobulas, jis nebūtų galėjęs sukelti viso pasaulio judėjimo. Taigi, pirmasis judintojas turi būti nekintamas, nes tik toks galėtų būti „priežastimi“ kitų pokyčių, neatsikartojant ir nekeičiantis pats. Aristotelis priskyrė šį tobulą judintoją su Dievu – Dievas yra visiškai veiklus, tačiau pats neturi būti paveiktas jokio kito proceso ar judėjimo. Dievas veikia per savo buvimą ir galią, tačiau nesikeičia ir lieka nepriklausomas.
Aristotelio pirmasis judintojas yra tobulas ir amžinas. Jis yra visiškai nesusijęs su pasauliu, tačiau per savo veikimą suteikia pasauliui judėjimo ir tvarkos. Aristotelis taip pat apibrėžė, kad pirmasis judintojas nėra aktyviai įsikišęs į kasdienius pasaulio įvykius, bet tai, kas vyksta pasaulyje, yra tiesioginis šio tobulos būtybės veikimo rezultatas. Aristotelio Dievas nėra asmeniškas, kaip jis pasireiškia kai kuriose religijose; tai universali jėga, kurioje susijungia tobulumas ir pirmapradė kūrybinė galia.
Aristotelis taip pat nagrinėjo Dievo vaidmenį pasaulio galutinėje tvarkoje. Pirmasis judintojas, pasak jo, ne tik sukelia judėjimą, bet ir palaiko viso pasaulio harmoniją. Kadangi pasaulis judėjo amžinai ir visada turėjo savo pabaigos tikslą, jis taip pat buvo laikomas Dievo šaltiniu, nes visos daiktų ir reiškinių savybės bei tvarka priklauso nuo to, kaip jie atitinka pirmąjį judintoją.
Aristotelio „pirmasis judintojas“ tapo pagrindiniu teologiniu klausimu vėlesnėse filosofinėse ir religinėse diskusijose. Ši idėja tapo pagrindu tiek krikščionių, tiek musulmonų filosofams, kurie siekė susieti Aristotelio filosofiją su religinių tradicijų samprata apie Dievą. Pavyzdžiui, Thomas Akvinietis adaptavo Aristotelio mintis savo „kosmologiniame argumente“, teigdamas, kad pirmasis judintojas yra Dievas, kuris pradeda ir palaiko visą kūriniją.
Tačiau Aristotelio požiūris buvo kritikuojamas kai kurių religinių mąstytojų, kurie norėjo Dievą matyti asmeniškesnį ir aktyvų pasaulio įvykiuose. Aristotelio Dievas, kaip „pirmasis judintojas“, nesuteikia žmogui galimybės tiesiogiai bendrauti su Kūrėju ar matyti Jo veikimą kasdienėje realybėje.
Aristotelio „pirmasis judintojas“ yra esminė idėja, kuri bando paaiškinti, kaip ir kodėl pasaulis juda ir vystosi. Aristotelis pasiūlė racionalų ir sisteminį požiūrį į Dievą, kaip pirmąją priežastį, kuri yra tobuliausia ir nepriklausoma. Nors šis požiūris skiriasi nuo asmeninio Dievo sampratos, jis turi ilgalaikį poveikį filosofinėms diskusijoms apie Dievo vaidmenį pasaulyje ir žmogaus prigimties supratimą.