Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė,
varge ištikimiausia pagalba.
Todėl nebijome, nors ir žemė drebėtų,
ir grimztų kalnai į jūrų gilybes.
Tekyla, tešniokščia sau marių bangos,
tevirpa jų daužomos kalnų uolos.
Galybių Viešpats mus gina,
mus visagalis Dievas globoja.
Palaimos srovė linksmina Dievo miestą,
Aukščiausiojo šventąjį būstą.
Jame gyvena Dievas, todėl jis nesugriaunamas;
išgelbės Dievas jį rytui auštant.
Ar kyla tautos, ar svyra karalystės,
vos Dievas prabyla – tuoj žemė nurimsta.
Galybių Viešpats mus gina,
mus visagalis Dievas globoja.
Ateikite ir regėkite Dievo darbus, –
kokių stebuklų jis žemėje daro!
Jis tramdo karus lig pat žemės krašto,
lankus trupina, ietis laužo, skydus ugnimi sunaikina.
Nurimkite ir pripažinkite, jog yra Dievas,
tautoms aukščiausias, visai žemei aukščiausias!
Galybių Viešpats mus gina,
mus visagalis Dievas globoja.
Ši giesmė remiasi Psalmės 46 žodžiais ir išreiškia gilią pasitikėjimo Dievu ir Jo apsaugos prasmę. Dievas čia vaizduojamas kaip tvirta prieglauda ir stiprybė, į kurią galima kreiptis krizinėse situacijose, kai pasaulyje kyla sukrėtimai, kaip žemės drebėjimai ar kalnų griūtys. Giesmėje pabrėžiama Dievo galia, kuri ramina gamtos stichijas ir karus, bei Jo gebėjimas išgelbėti ir apsaugoti savo miestą. Ji kviečia visus stebėti Dievo stebuklus, kaip Jis tramdo konfliktus ir teikia ramybę. Ši giesmė yra malda, skirta išreikšti dėkingumą ir pasitikėjimą Dievo jėga bei apsauga visose gyvenimo situacijose.