Immanuelis Kantas (1724–1804), vienas įtakingiausių filosofų, nagrinėjo Dievo sąvoką kaip esminį moralės ir praktinio proto elementą. Jo filosofijoje Dievas nėra empiriškai įrodomas ar metafiziškai suprantamas objektas. Vietoj to, jis laikomas reguliatyvine idėja, kuri padeda žmogui orientuotis moralinėje ir praktinėje srityje.
Kanto požiūris į Dievą glaudžiai susijęs su jo pagrindinėmis filosofinėmis idėjomis, išdėstytomis veikaluose „Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft) ir „Praktinio proto kritika“ (Kritik der praktischen Vernunft). „Grynojo proto kritikoje“ Kantas argumentuoja, kad žmogaus pažinimo gebėjimai yra riboti ir negali įrodyti Dievo egzistavimo per spekuliatyvų protą. Nei ontologinis, nei kosmologinis, nei teleologinis argumentai, pasak Kanto, nėra pakankami norint įrodyti Dievo buvimą. Tačiau jis taip pat teigia, kad šis klausimas negali būti atmetamas – Dievas yra svarbus ne kaip teorinė tiesa, bet kaip reguliatyvinė idėja, kuri vadovauja žmogaus protui ir veiksmams.
Kantas teigė, kad Dievo idėja atlieka dvi svarbias funkcijas: ji padeda užtikrinti moralės tvarką ir suteikia žmogaus veiklai prasmę. Pasak jo, moralės principai, kuriuos žmogus jaučia savo sąžinėje, veda į aukštesnės būties – Dievo – prielaidą. Kantas rašė: „Morališkai būtina manyti Dievo egzistavimą.“ Tai reiškia, kad Dievas nėra pažinimo objektas, bet praktinio proto postuluojama būtinybė, siekiant paaiškinti moralės įgyvendinimą pasaulyje.
Kantas moralės filosofijoje iškėlė „kategorinį imperatyvą“ – universalų moralės principą, reikalaujantį elgtis taip, kad tavo veiksmai galėtų tapti visuotiniu įstatymu. Šis imperatyvas suponuoja, kad žmogus turi elgtis pagal aukščiausią moralės principą, kuris nepriklauso nuo individualių interesų ar naudos. Tačiau Kantas pastebi, kad žmonės dažnai susiduria su situacijomis, kuriose moralės ir gyvenimo realybės konfliktuoja. Dievo idėja padeda šią įtampą išspręsti, nes ji garantuoja, kad galiausiai moralės principai bus suderinti su aukščiausiu teisingumu.
Dievas Kanto filosofijoje taip pat siejamas su pasaulio prasmingumo idėja. Pasak jo, žmogus natūraliai trokšta suprasti, ar gyvenimas ir moralinės pastangos turi galutinį tikslą. Dievo ir nemirtingos sielos idėjos Kanto filosofijoje tampa praktinio proto postulatais – prielaidomis, kurios leidžia tikėti, kad gyvenimas turi galutinę prasmę ir kad moraliniai veiksmai yra vertingi. Kantas rašė: „Dievo buvimas yra būtina sąlyga, kad moralinis pasaulio tikslas būtų įgyvendintas.“
Dievas Kanto filosofijoje nėra objektyviai patiriamas ar empiriškai įrodomas, bet yra būtina idėja, kuri padeda žmogui išlaikyti moralinį tikėjimą ir prasmės siekį. Ši idėja yra reguliatyvinė, nes ji veikia kaip orientyras, nukreipiantis žmogų į teisingus veiksmus ir suteikiantis pagrindą tikėti, kad moralės principai galų gale bus suderinti su pasaulio tvarka.
Dievas kaip reguliatyvinė idėja taip pat padeda žmogui išlaikyti viltį moralinio ir egzistencinio gyvenimo prasme. Nors Kantas atmeta spekuliatyvų Dievo buvimo įrodymą, jis pripažįsta, kad Dievo idėja yra esminė žmogaus moralinei veiklai ir pasaulio supratimui. Tokiu būdu Kantas sukuria tiltelį tarp praktinės filosofijos ir religijos, parodydamas, kaip Dievas gali būti suvokiamas ne per pažinimą, bet per moralinę patirtį ir praktinio proto reikalavimus.