Dievas kaip Metafora: Tėvo, Karaliaus ir Ganytojo Simboliai Evangelijoje pagal Joną
Dievo ir Jėzaus aprašymai Evangelijoje pagal Joną pateikia ne tik religinius apreiškimus, bet ir gilias metaforines sąsajas, kurios įgalina suprasti dvasinę realybę remiantis pažįstama kasdienybe. Tyrinėtojai pastebi, kad ši evangelija ypač dažnai pasitelkia metaforas, kurias galima grupuoti į šeimos, galios santykių, žemdirbystės bei fizinės tikrovės simbolius. Tokios kalbos pasirinkimas padeda perteikti tikėjimo tiesas per vaizdingus, bet kasdienybėje suprantamus įvaizdžius.
Vienas iš ryškiausių evangelijos simbolių yra Dievas kaip Tėvas, o Jėzus – kaip Sūnus. Šie įvaizdžiai pagrįsti šeimos modeliu, kur tėvo autoritetas ir meilė persiduoda sūnui, kuris yra Tėvo valios vykdytojas. Tai ne tik teologinė sąvoka, bet ir priminimas apie dangiškąjį vieningumą: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10:30). Šioje vietoje Tėvo ir Sūnaus santykis tampa Dievo ir žmonių ryšio simboliu, kuriame dominuoja ne tik autoritetas, bet ir besąlygiška meilė.
Be šeimos modelio, Dievas dažnai apibūdinamas karaliaus metafora. Jėzus, kaip Dievo Sūnus, paveldi dangiškąją karalystę ir tampa Viešpačiu, kurio valdžia pasireiškia ne prievarta, bet išganymo darbu. Ši metafora glaudžiai susijusi su Kristaus misija – žadėti amžinąjį gyvenimą. Įdomu tai, kad evangelija neapsiriboja tik dangiškosios karalystės idėja, bet taip pat ją sieja su šiuolaikiniu socialiniu pasauliu, parodydama, kad Dievo galybė pasireiškia per kasdienį tikėjimą ir žmonių veiksmus.
Vienas jautriausių įvaizdžių – Jėzus kaip Ganytojas ir Dievo Avinėlis. Ganytojo metafora primena rūpestingą globą ir auką už savo avių išganymą: „Aš esu gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas už avis guldo savo gyvybę“ (Jn 10:11). Ši metafora taip pat kalba apie bendruomenę, kuri turi sekti savo ganytoju ir likti ištikima jo balsui. Kita vertus, Avinėlio simbolis pabrėžia Jėzaus auką – per savo kančią ir nukryžiavimą Jėzus tampa nuodėmių atpirkėju. Jesperis Tangas Nielsenas pastebi, kad Avinėlio įvaizdis evangelijoje sujungia Išėjimo knygoje aprašytą Perėjimo avinėlį su kenčiančio tarno vaizdiniu iš Izaijo knygos, taip pabrėžiant, jog išganymas pasiekiamas tik per auką.
Svarbus ir Dievas kaip Vynininko bei Jėzus kaip Vynmedžio įvaizdis. Jis parodo dvasinį augimą per tikėjimą. „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas“ (Jn 15:1) – šioje alegorijoje Dievas tampa tuo, kuris puoselėja tikinčiuosius, o Jėzus – gyvenimo ir dvasinio vaisingumo šaltiniu. Tie, kurie lieka ištikimi tikėjimui, tampa vaisingomis šakelėmis, o neįtikėjusieji – sausomis šakelėmis, kurios galiausiai sudega.
Evangelijos metaforose dominuoja priešingybės: šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, viršus ir apačia. Tai parodo, kad dvasinė realybė nėra statinė, ji nuolat kinta ir kviečia žmogų pasirinkti šviesą. Anot A. Rubšio, „vienybė su Tėvu nėra mistinis paskendimas, bet sąmoningas pasirinkimas, kuriame meilė ir paklusnumas įgyja apčiuopiamą reikšmę.“
Metaforinė kalba šiuose tekstuose nėra vien literatūrinė priemonė. Ji kuria erdvę, kur tikintysis gali atrasti dvasinį ryšį su Dievu ir suprasti savo vietą pasaulyje. Tokia kalba ne tik atspindi kultūrinį kontekstą, bet ir perteikia universalią žinią apie žmogaus ir Dievo ryšį.