„Viešpats davė, Viešpats atėmė, tebūna palaimintas Viešpaties vardas“ – tai žodžiai, išsakyti Jobo knygoje, kurioje pasakojama apie žmogaus gyvenimo išbandymus ir jo ištikimybę Dievui. Jobas, nors patyrė neapsakomus išbandymus, neteko turto, šeimos ir sveikatos, neprarado tikėjimo ir pripažino, kad viskas, ką žmogus turi, ateina iš Viešpaties. Šie žodžiai yra gili ir reikšminga teologinė išraiška, atspindinti Dievo suverenumą ir žmogaus priklausomybę nuo Kūrėjo.
Dievas yra visko šaltinis ir galutinis savininkas. Tai reiškia, kad visa, kas žmogui suteikta, yra ne tik Jo dovana, bet ir Jo valios išraiška. Žmogus, pripažindamas Dievo teisę duoti ir atimti, patvirtina savo nuolankumą ir paklusnumą aukščiausiai išminčiai. Toks požiūris neleidžia žmogui prisirišti prie pasaulinių dalykų ar laikyti jų savo nuosavybe. Visas gyvenimas yra dovana, kurią reikėtų priimti su dėkingumu ir be pretenzijų.
Jobo knygoje Dievo valia dažnai kelia klausimus. Kodėl Viešpats leidžia, kad žmogui tektų patirti kančias? Ar kančia yra bausmė? Šie klausimai sukuria pagrindą gilesniam dvasiniam apmąstymui. Jobas, nors ir ne visada supranta savo patirtų išbandymų prasmę, rodo pavyzdį, kaip reikia išlikti ištikimam Dievui. Šventasis Jonas Auksaburnis yra rašęs: „Kančios nėra tik blogis; jos yra proga išmėginti ir stiprinti dorybę, kuri suteikia garbę Dievui.“ Tai reiškia, kad kiekvienas sunkumas, kurį žmogus patiria, yra galimybė augti dvasiškai ir parodyti, kad pasitikėjimas Dievu nėra priklausomas nuo aplinkybių.
Viešpaties duotybė ir atimtis taip pat atspindi gyvenimo laikinumą. Psalmėse sakoma: „Žmogus yra kaip kvapas, jo dienos kaip praeinantis šešėlis.“ Viskas, ką žmogus turi, įskaitant materialinius dalykus, sveikatą ir santykius, yra laikina ir trapu. Tai kviečia į apmąstymus apie amžinybės perspektyvą ir tai, ką reiškia gyventi pagal Dievo valią. Šventasis Augustinas primena, kad tikrasis žmogaus tikslas yra ne pasaulio gėrybėse, bet Dievo artume: „Tu sukūrei mus sau, ir mūsų širdis nerami, kol neranda ramybės Tavyje.“
Pripažinimas, kad Dievas yra visko duotojas ir atėmėjas, ugdo nuolankumą ir pasitikėjimą. Tai padeda žmogui suprasti, kad niekas nevyksta atsitiktinai ar be Dievo žinios. Jobo knyga pabrėžia, kad net tada, kai žmogus nesupranta, kodėl jam tenka kentėti, Dievas išlieka teisingas ir rūpestingas. Apaštalas Paulius savo laiškuose dažnai primena, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“ Tai reiškia, kad net ir sunkiausi išbandymai gali būti Dievo plano dalis, kuriame Jis siekia žmogaus gerovės ir išgelbėjimo.
„Viešpats davė, Viešpats atėmė“ – tai ne tik žodžiai, bet ir kvietimas į pasitikėjimą Dievu, nepriklausomai nuo aplinkybių. Jie kviečia atsisakyti per didelio prisirišimo prie pasaulio ir ieškoti dvasinės ramybės Dievo artume. Tai mokymas, kad žmogus gali priimti tiek džiaugsmus, tiek išbandymus su dėkingumu ir supratimu, jog viskas tarnauja aukščiausiai valiai, kuri yra geresnė už bet kokius žmogaus planus. Šventasis Teofanas Rašytojas moko, kad dvasinė stiprybė ateina iš visiško atsivėrimo Dievui ir Jo valiai: „Kai žmogus pasitiki Dievu, jis nebijos nei džiaugsmo netekimo, nei kančios atėjimo, nes žinos, kad visa yra Jo rankose.“