Tertulijonas, vienas iš ankstyvosios krikščionybės apologetų, gyvenęs II–III amžiuje, yra žinomas dėl savo drąsių ir gilių įžvalgų apie tikėjimą ir žmogaus prigimtį. Vienas iš jo svarbiausių teiginių, išdėstytų veikale „Apologeticum“, yra mintis, kad siela pati savaime liudija Dievo buvimą. Šis teiginys ne tik atskleidžia Tertulijono teologinę poziciją, bet ir pateikia unikalų argumentą, kad Dievas yra įrašytas į žmogaus esatį.
Tertulijonas teigia, jog kiekvieno žmogaus siela turi natūralų, įgimtą supratimą apie Dievą. Net ir tie, kurie nepripažįsta krikščionybės ar net netiki Dievu, turi tam tikrą dvasinį suvokimą, kurio negali visiškai paneigti. Jis rašė: „Siela pagal savo prigimtį yra krikščioniška.“ Tai reiškia, kad žmogus, nors kartais ir nesąmoningai, jaučia savo ryšį su Kūrėju, nes siela buvo sukurta pagal Dievo atvaizdą. Šis teiginys primena, kad Dievo buvimas nėra tik išorinis tikėjimo klausimas, bet giliai įsišaknijęs žmogaus dvasinėje sandaroje.
Tertulijonas taip pat pastebi, kad net pagonys savo kasdieniuose posakiuose netiesiogiai pripažįsta Dievą. Pavyzdžiui, sakydami „Tepadeda Dievas“ arba „Tepadaro Dievas“, jie nesąmoningai liudija dieviškąją tikrovę. Tokie posakiai, pasak Tertulijono, yra spontaniški ir kyla iš žmogaus sielos, kuri natūraliai linkusi į Dievą, net jei protas ir kultūriniai įsitikinimai prieštarauja šiam polinkiui. Jis rašė: „Niekas negali iš tikrųjų visiškai užgniaužti to, kas įrašyta sieloje nuo pradžių.“
Tertulijono požiūris į sielą kaip Dievo liudytoją taip pat siejasi su žmogaus moralės supratimu. Jis tvirtina, kad žmonių gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio, jų sąžinė ir moralinis jausmas yra ne tik kultūriniai reiškiniai, bet dieviškosios tiesos atspindžiai. Siela yra tas vidinis balsas, kuris kviečia žmogų gyventi pagal dievišką tvarką, net kai išorinės aplinkybės tam prieštarauja. Šis moralinis jausmas liudija, kad žmogaus dvasinė prigimtis yra nukreipta į aukštesnę tikrovę.
Tertulijono mintys taip pat byloja apie žmogaus egzistencinį nerimą ir Dievo paieškas. Jis pastebi, kad žmonės visais laikais ir visose kultūrose ieškojo dvasinio atsakymo į gyvenimo klausimus. Šis ieškojimas, anot Tertulijono, yra sielos liudijimas, kad žmogus nėra savipakankamas ir kad jis natūraliai siekia savo Kūrėjo. Siela liudija Dievo buvimą ne per loginius argumentus, bet per savo troškimą, nerimą ir intuiciją, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi už materialios tikrovės ribų.
Tertulijono teiginys, kad „siela pagal prigimtį yra krikščioniška“, nereiškia, jog kiekvienas žmogus automatiškai yra tikintis. Tai veikiau kvietimas įsiklausyti į savo vidinį balsą, kuris nepaliaujamai liudija apie dievišką tiesą. Tertulijonas tikėjo, kad žmogus, atsiverdamas savo sielos liudijimui, gali atrasti Dievą ir įsitraukti į dvasinį gyvenimą.
Tertulijono mintys išlieka svarbios ir šiandien, nes jos pabrėžia, kad tikėjimas nėra vien išorinis ritualas ar doktrina, bet giliai asmeninis ir vidinis patyrimas. Siela, pasak jo, nėra vien biologinė ar psichologinė būtybės dalis, bet dieviškojo plano atspindys žmoguje. Ši idėja kviečia kiekvieną apmąstyti savo vidinę tikrovę ir pažinti Dievą ne tik per išorinius ženklus, bet ir per savo vidinį pasaulį. Tertulijono įžvalga, kad Dievą liudija siela, skatina giliau suvokti tikėjimo ir žmogaus prigimties ryšį. Tai priminimas, kad Dievas yra ne tik transcendentinis, bet ir artimas, įrašytas į pačią žmogaus būties esmę.