Dešimtasis Dievo įsakymas, skambantis „Negeisk svetimo turto“ (Išėjimo 20:17), kalba apie žmogaus vidinius troškimus, susijusius su materialinėmis vertybėmis. Šis įsakymas yra išskirtinis tuo, kad ne tik draudžia neteisėtą veiksmą (vogimą), bet ir nukreipia į žmogaus vidinę būseną, draudžiant geisti to, kas priklauso kitam asmeniui. Tai kvietimas saugoti savo širdį ir mintis nuo pavydulio, godumo ir perdėto materializmo.
Biblijoje randame daug pavyzdžių, kaip Dievas skatina žmones atsisakyti troškimo pasisavinti tai, kas jiems nepriklauso. Pavyzdžiui, laiške efeziečiams apaštalas Paulius rašo: „Tegul jūsų gyvenimas būna be godumo, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis yra pasakęs: ‘Niekada tavęs nepaliksiu, niekada tavęs neapleisiu’“ (Hebrajams 13:5). Tai priminimas, kad žmogus turi pasitikėti Dievu ir būti dėkingas už tai, ką turi, o ne siekti to, kas jam nepriklauso.
Įsakymas „Negeisk svetimo turto“ kviečia žmogų gyventi su dėkingumu ir pasitenkinimu, o ne su pavydu ir godumu. Geismas svetimo turto gali privesti prie įvairių nuodėmių, tokių kaip vagystė, sukčiavimas ar net nesąžiningas elgesys, norint praturtėti kitų sąskaita. Šis įsakymas siekia apsaugoti žmogaus vidinę ramybę ir socialinę tvarką, kad žmonės negyventų nuolatiniame nepasitenkinime ir materialinių vertybių troškime.
Kodėl svarbu laikytis šio įsakymo:
- Dvasinė pusiausvyra: Geidulys svetimo turto sukelia vidinį nerimą, pavydą ir nepasitenkinimą. Tai veda į vidinį chaotiškumą ir žmogus praranda ramybę. Būdamas patenkintas tuo, ką turi, žmogus gali gyventi dvasinėje pusiausvyroje ir atsiriboti nuo materialinių troškimų, kurie gali tapti pavergiančia jėga.
- Socialinė harmonija: Šis įsakymas taip pat saugo socialinę tvarką ir harmoniją. Pavydas svetimo turto dažnai sukelia konfliktus tarp žmonių, griauna draugystes, šeimos ryšius ir bendruomenes. Laikydamiesi šio įsakymo, žmonės skatina tarpusavio pagarbą ir bendradarbiavimą, o ne konkurenciją ir nesantaiką.
- Pavyzdys tikėjime: Būti patenkintam tuo, ką turi, yra krikščioniškos dorybės ženklas. Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Aš išmokau būti patenkintas savo būkle, kad ir kokia ji būtų“ (Filipiečiams 4:11). Tai primena, kad tikrasis džiaugsmas ir pilnatvė kyla ne iš materialių dalykų, bet iš dvasinio gyvenimo ir ryšio su Dievu.
Kas nutinka, jei šio įsakymo nesilaikoma:
- Vidinis nerimas: Pavydas ir godumas sukelia nuolatinį vidinį nepasitenkinimą. Žmogus, kuris nuolat trokšta to, ko neturi, gyvena nuolatiniame nerime, nes jis nesugeba būti laimingas su tuo, ką turi. Toks požiūris veda į dvasinę tuštumą ir sukelia jausmą, kad niekada nėra pakankamai.
- Socialiniai konfliktai: Geismas svetimo turto dažnai sukelia konfliktus. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus geidžia kitų turto, tai gali sukelti nesantaiką tarp šeimų, draugų ar bendradarbių. Toks elgesys gali sugriauti santykius ir bendruomenes, nes materialūs troškimai pradeda dominuoti prieš pagarbą ir meilę.
- Dvasinis atitolimas nuo Dievo: Geismas materialių dalykų gali atitolinti žmogų nuo Dievo. Kai materializmas tampa svarbiausiu žmogaus gyvenime, jis pradeda apleisti dvasinį gyvenimą. Evangelijoje pagal Luką Jėzus įspėja: „Saugokitės visų rūšių godumo, nes žmogaus gyvenimas nepriklauso nuo jo turimų gėrybių gausos“ (Luko 12:15). Tai nurodo, kad žmogus turi susitelkti į dvasines vertybes, o ne materialinį kaupimą.
Laikydamiesi šio įsakymo, mes išmokstame būti patenkinti tuo, ką turime, ir ugdyti dėkingumą už Dievo suteiktas dovanas. Tai padeda išlaikyti vidinę ramybę ir harmoniją tiek asmeniniuose, tiek socialiniuose santykiuose. Šis įsakymas kviečia mus į vertybių pasaulį, kuriame pirmiausia svarbu ne turėjimas, o dvasinis turtingumas ir pasitikėjimas Dievu.
Dešimtasis ir septintasis Dievo įsakymai, nors abu susiję su kitų nuosavybės gerbimu, turi esminių skirtumų savo požiūriu ir taikymo srityse.
Septintasis įsakymas „Nevok“ tiesiogiai draudžia fizinius veiksmus, kuriais sąmoningai ir neteisėtai pasisavinama kito žmogaus nuosavybė. Šis įsakymas orientuotas į išorinį elgesį – tai, ką žmogus daro su kito turtu ar nuosavybe. Jis apima vagystes, sukčiavimą, apgaules ar bet kokį kitą neteisėtą kito asmens turto pasisavinimą. Vagystė ne tik pažeidžia teisingumą, bet ir griauna pasitikėjimą visuomenėje bei santykiuose.
Dešimtasis įsakymas „Negeisk svetimo turto“ skatina žmogų valdyti savo vidinius troškimus. Tai draudimas ne tik veiksmui, bet ir minčiai ar emocijai – troškimui pasisavinti kitų nuosavybę, pavydėti to, ką jie turi. Šis įsakymas orientuotas į žmogaus širdį ir protą, akcentuojant vidinį dorovės ir pasitenkinimo jausmą. Dešimtasis įsakymas siekia užkirsti kelią pavyduliui ir godumui, kurie gali virsti veiksmais, vedančiais prie septintojo įsakymo pažeidimo.
Pagrindiniai skirtumai:
- Išorinė ir vidinė dimensija: Septintasis įsakymas draudžia išorinį veiksmą (vogimą), o dešimtasis įsakymas nurodo valdyti vidinius troškimus ir pavydą.
- Moralinė ir dvasinė prigimtis: Septintasis įsakymas labiau susijęs su teisine ir socialine tvarka, kadangi vogimas pažeidžia kitų teises į jų turtą, o dešimtasis įsakymas kalba apie moralinį žmogaus sąžinės grynumą, siekiant išvengti vidinio nerimo dėl kitų nuosavybės.
- Prevencinis tikslas: Dešimtasis įsakymas yra tarsi „prevencinis“ įsakymas – jis ragina kontroliuoti vidinius troškimus ir geidulius, kad jie neišvirstų į veiksmus, kurie pažeistų kitų teises, kaip nurodo septintasis įsakymas.
Septintasis įsakymas labiau susijęs su veiksmais, o dešimtasis – su žmogaus širdimi ir mintimis.