Dirvolika – lietuvių mitologijos javų dievybė, kuri minima ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, būtent 1605 metų jėzuitų ataskaitose. Dirvolikos pavadinimas gali reikšti „likęs dirvoje“ – šis žodžių junginys išryškina jos svarbą žemės ir žemdirbystės kultūroje. Dievybė buvo siejama su derliumi, ypač su javų augimu ir brandinimu, todėl jai buvo ypatingai reikšmingos aukos, siekiant užtikrinti gerą javų derlių.
Senovės lietuviai žemdirbystę laikė viena svarbiausių pragyvenimo šakų, o derlinga žemė buvo laikoma dievų dovana. Dirvolika buvo laikoma viena iš dievybių, globojančių dirvožemį, javus ir augalų augimą. Ji buvo glaudžiai susijusi su žemės darbais ir ypač javų derliaus gausa. Ūkininkai dažnai meldėsi ir aukodavo Dirvolikai, tikėdamiesi, kad ji užtikrins ne tik gausų derlių, bet ir apsaugą nuo gamtos stichijų, ligų ar kitų pavojų, kurie galėtų sunaikinti derlių.
Vienas iš žinomų Dirvolikai skirtų aukojimų buvo paršai. Šios aukos buvo atliktos kaip padėka už gerą derlių arba kaip prašymas globos ir apsaugos būsimame sezono metu. Paršas, kaip auka, greičiausiai simbolizavo vaisingumą ir gerovę, siejosi su ūkiu ir žemės ciklais, kuriuose galvijai ir kiaulės taip pat atliko svarbų vaidmenį.
Dirvolika kartu su dievybe Nosolum, kuris minimas tose pačiose ataskaitose, atspindėjo senovės lietuvių tikėjimą į dvasias ir dievybes, atsakingas už skirtingas gamtos ir žmogaus gyvenimo sritis. Nors apie šiuos dievus žinoma nedaug, jų paminėjimai rodo, kad lietuvių mitologija buvo sudėtinga ir apėmė įvairius gyvenimo aspektus – nuo kasdienio darbo iki religinių apeigų. Kiekviena dievybė turėjo savo konkretų vaidmenį ir buvo kviečiama pagal savo atsakomybės sritį.
Dirvolika, kaip dievybė, globojanti javus ir žemės derlių, primena kitus agrarinės kultūros dievus ir deives, kurių pagrindinis tikslas buvo užtikrinti derlingumą, žemės gausumą ir žemdirbių gerovę. Žemė senovės lietuviams buvo šventa, o jos vaisiai laikyti dievų malonės rezultatu. Todėl tokios dievybės kaip Dirvolika buvo neatskiriama žemdirbių gyvenimo dalis – jų pagarba ir maldos buvo kasdienė praktika, kurios tikslas buvo išlaikyti harmoniją tarp žmogaus ir gamtos.
Dirvolika buvo svarbi lietuvių javų dievybė, globojanti žemės derlių ir augalus. Aukos paršais ir kiti religiniai veiksmai, skirti šiai dievybei, atspindi senovės žmonių tikėjimą, kad dieviškosios jėgos yra tiesiogiai atsakingos už žemės vaisingumą ir žmogaus pragyvenimą. Dirvolika, kaip ir kitos žemdirbių dievybės, buvo gerbiama kaip pagrindinė žemės globėja, kurios malonės buvo prašoma tam, kad žmonės galėtų išgyventi ir klestėti.